Katarai (Cathars, iš graikų katharos – „tyras“) buvo XII–XIII a. krikščionių religinis judėjimas, paplitęs Pietų Prancūzijoje (ypač Langedoke), Šiaurės Italijoje ir kitose Vakarų Europos dalyse. Jie kritikavo Romos katalikų bažnyčios turtus, mokymus apie skaistyklą, sakramentus ir kitus doktrininius aspektus, laikydami save tikrąja krikščionių bažnyčia, gyvenančia pagal apaštališką paprastumą. Katarai buvo dualistai, tikėję gėrio ir blogio jėgų kova, ir jų mokymai buvo laikomi eretiškais, dėl ko jie patyrė žiaurius persekiojimus, ypač per Albigiečių kryžiaus žygį (1209–1229).
Katarų judėjimas kilo XI–XII a., paveiktas dualistinių idėjų, siejamų su bogomilais, X a. Bulgarijoje atsiradusia sekta, kuri atmetė materialų pasaulį kaip blogio kūrinį. Katarai, dar vadinami „albigiečiais“ (nuo Albi miesto Langedoke), suformavo savo teologiją, sujungdami krikščioniškas idėjas su dualistine kosmologija. Jie tikėjo, kad egzistuoja du principai: gerasis Dievas, sukūręs dvasinį pasaulį, ir blogio jėga (dažnai identifikuojama su Senojo Testamento Dievu), sukūrusi materialų pasaulį.
XII a. katarai sparčiai plito Langedoke, kur jų idėjos rado atgarsį tarp vietos bajorų, amatininkų ir valstiečių. Langedoko kultūra buvo tolerantiška, o vietos valdovai, tokie kaip Tulūzos grafai, dažnai rėmė katarus, matydami juos kaip atsvarą Bažnyčios galiai. Katarai kūrė savo bendruomenes, turėjo savo dvasininkus (perfecti – „tobulieji“) ir ritualus, tokius kaip consolamentum – dvasinis krikštas.
Katalikų bažnyčia katarus laikė pavojinga erezija. 1179 m. Trečiasis Laterano susirinkimas pasmerkė jų mokymus, o 1184 m. Veronos sinodas oficialiai paskelbė juos eretikais. 1208 m., po katarų simpatiko nužudyto popiežiaus legato Pierre’o de Castelnau, popiežius Inocentas III paskelbė Albigiečių kryžiaus žygį. Šis karas (1209–1229) buvo itin žiaurus: tūkstančiai katarų ir jų rėmėjų buvo nužudyti, miestai, tokie kaip Béziers ir Carcassonne, sunaikinti. 1209 m. Béziers žudynių metu, pasak kronikų, kryžiuočiai, neskirdami katarų nuo katalikų, paskelbė:
„Žudykite visus, Dievas atpažins savuosius.“ (Caesarius von Heisterbach, Dialogus Miraculorum)
Po kryžiaus žygio inkvizicija, įkurta 1233 m., tęsė katarų persekiojimą. Paskutinis jų bastionas, Montségur tvirtovė, krito 1244 m., kai apie 200 katarų (perfecti) buvo sudeginti ant laužo. XIII a. pabaigoje katarų judėjimas buvo beveik visiškai sunaikintas, nors kai kurios bendruomenės slapta išliko iki XIV a.
Šiandien katarai nebeegzistuoja kaip organizuotas judėjimas, tačiau jų istorija išlieka simboliu religinės laisvės ir pasipriešinimo institucinėms struktūroms. Langedoke katarų pilys, tokios kaip Montségur, yra turistų traukos objektai, o jų idėjos kartais romantizuojamos kaip ankstyvas protestas prieš Bažnyčios korupciją. Kai kurie tyrinėtojai mato katarų įtaką vėlesniems judėjimams, tokiems kaip protestantizmas, tačiau tiesioginių ryšių trūksta.
Katarų kritika Bažnyčiai
Katarai buvo aršūs Romos katalikų bažnyčios kritikai, laikydami ją „Satanos sinagoga“ dėl jos turtų, moralinio nuosmukio ir doktrininių nukrypimų. Jų kritika buvo pagrįsta dualistine teologija ir siekiu grįžti prie ankstyvosios krikščionybės idealų. Pagrindinės kritikos sritys:
1. Bažnyčios turtai
Katarai pasmerkė Bažnyčios turtus, prabangą ir žemvaldystę, laikydami juos nesuderinamais su Jėzaus mokymu apie neturtą. Jie teigė, kad tikroji Bažnyčia yra dvasinė, o ne materiali. XIII a. katarų tekstuose užrašyta:
„Bažnyčia, kuri renka auksą, yra ne Kristaus, o šėtono tarnaitė.“ (citata iš inkvizicijos dokumentų)
Jų perfecti gyveno asketiškai, atsisakydami nuosavybės ir valgydami tik vegetarišką maistą, taip demonstruodami alternatyvą Bažnyčios prabangai.
2. Mokymas apie skaistyklą
Katarai atmetė skaistyklos doktriną, laikydami ją nebibliniu išradimu, skirtu pateisinti indulgencijas ir Bažnyčios pajamas. Jų dualistinė teologija teigė, kad sielos po mirties arba iš karto grįžta pas gerąjį Dievą (jei yra išlaisvintos iš materialaus pasaulio), arba lieka įkalintos blogio pasaulyje, reinkarnuodamosi iki išganymo. Katarų traktate teigiama:
„Skaistykla yra melas, kurį Bažnyčia sugalvojo, kad laikytų sielas baimėje.“ (perpasakota pagal inkvizicijos protokolus)
3. Kiti doktrininiai dalykai
Katarai kritikavo daugelį katalikų doktrinų ir praktikų, laikydami jas klaidingomis:
- Sakramentai: Jie atmetė visus katalikų sakramentus, išskyrus consolamentum, laikydami juos materialiais ritualais, kurie neturi dvasinės galios. Krikštą vandeniu jie laikė beverčiu, pabrėždami dvasinį krikštą per Šventąją Dvasią.
- Mišios ir transubstanciacija: Katarai neigė, kad duona ir vynas tampa Kristaus kūnu, laikydami Eucharistiją simboline, o ne tikra.
- Kunigystė: Jie atmetė dvasininkų hierarchiją, teigdami, kad tik perfecti, gyvenantys šventai, yra tikrieji dvasiniai vadovai.
- Kryžius ir relikvijos: Katarai laikė kryžiaus garbinimą stabmeldyste, o relikvijas – materializmo apraiška, nes materialus pasaulis, jų manymu, buvo blogio kūrinys.
Jų kritika buvo radikali, nes kvestionavo ne tik Bažnyčios praktikas, bet ir jos teologinį pagrindą, siūlydama alternatyvią krikščionybės viziją.
Katarų tikėjimas buvo pagrįstas dualistine kosmologija ir griežta etika. Pagrindinės jų doktrinos:
- Dualizmas: Katarai tikėjo, kad egzistuoja du dievai: gerasis Dievas, sukūręs dvasinį pasaulį, ir blogio dievas (arba šėtonas), sukūręs materialų pasaulį. Žmogaus siela yra dvasinė, kilusi iš gėrio, bet įkalinta materialiame kūne.
- Reinkarnacija: Sielos, neišsilaisvinusios per consolamentum, reinkarnuojasi, kol pasiekia išganymą.
- Asketizmas: Katarų perfecti laikėsi griežto asketizmo, atsisakydami mėsos, alkoholio, santuokos ir materialinių gėrybių, kad išvengtų blogio pasaulio pagundų.
- Consolamentum: Vienintelis katarų sakramentas, dvasinis krikštas, atliekamas rankų uždėjimu, išlaisvinantis sielą iš materialaus pasaulio. Jį dažniausiai priimdavo prieš mirtį arba tapdami perfecti.
Katarų bendruomenės buvo dviejų lygių:
- Perfecti („tobulieji“): Dvasiniai lyderiai, gyvenę asketiškai, keliavę poromis ir mokę tikinčiuosius. Jie buvo gerbiami už šventumą.
- Credentes („tikinantieji“): Paprasti katarai, gyvenę įprastą gyvenimą, bet laikęsi moralinių principų ir remdavę perfecti. Dauguma credentes priimdavo consolamentum tik prieš mirtį.
Katarų gyvenimo būdas buvo paprastas, pabrėžiantis bendruomeniškumą, maldą ir Biblijos (ypač Naujojo Testamento) studijas. Jie vengė smurto, prisiekimo ir melo, laikydami tai blogio pasaulio apraiškomis.
Istorijos apie katarus
Montségur tvirtovė
1243–1244 m. Montségur tvirtovė Pjemonte tapo paskutiniu katarų prieglobsčiu. Apgultyje, trukusioje beveik metus, apie 200 perfecti ir jų rėmėjų atsisakė išsižadėti tikėjimo, net kai kryžiuočiai pasiūlė pasigailėjimą. 1244 m. kovo 16 d., tvirtovei kritus, katarai buvo sudeginti ant laužo, dainuodami giesmes. Kronikoje užrašyta:
„Jie ėjo į ugnį su šypsenomis, nes jų sielos jau buvo laisvos.“ (perpasakota pagal Chanson de la Croisade Albigeoise)
Ši istorija atskleidžia katarų tikėjimo stiprybę ir jų pasirengimą mirti už savo įsitikinimus.
Béziers žudynės
1209 m. Albigiečių kryžiaus žygio metu kryžiuočiai užėmė Béziers miestą, kuriame gyveno katarai ir katalikai. Paklausti, kaip atskirti eretikus nuo tikinčiųjų, kryžiuočių vadas Arnaud Amalric tariamai atsakė: „Žudykite visus, Dievas atpažins savuosius.“ Per žudynes buvo nužudyta apie 20 000 žmonių, įskaitant moteris ir vaikus. Ši istorija, nors galimai perdėta, rodo kryžiaus žygio žiaurumą ir katarų bendruomenių sunaikinimą.
Citatos
- „Bažnyčia, kuri renka auksą, yra ne Kristaus, o šėtono tarnaitė.“ – Katarų mokymas (citata iš inkvizicijos dokumentų)
- „Skaistykla yra melas, kurį Bažnyčia sugalvojo, kad laikytų sielas baimėje.“ – Katarų traktatas (perpasakota pagal inkvizicijos protokolus)
- „Tikroji Bažnyčia yra sieloje, o ne akmeniniuose rūmuose.“ – Katarų perfecti pamokslas (XIII a. šaltinis)
- „Materialus pasaulis yra kalėjimas, bet siela gali būti išlaisvinta per tikėjimą.“ – Katarų doktrina (perpasakota pagal Rituel Cathare)
- „Jie ėjo į ugnį su šypsenomis, nes jų sielos jau buvo laisvos.“ – Apie Montségur katarus (Chanson de la Croisade Albigeoise)
Kodėl katarų kritika buvo svarbi?
Katarų kritika Bažnyčios turtams, skaistyklos doktrinai ir kitoms praktikoms buvo reikšminga, nes atskleidė XII–XIII a. Bažnyčios moralinį ir dvasinį nuosmukį, skatindama diskusijas apie autentišką krikščionybę. Jų dualistinė teologija ir asketizmas siūlė alternatyvią viziją, traukusią tuos, kurie buvo nusivylę Bažnyčios korupcija. Nors katarai buvo sunaikinti, jų idėjos apie paprastumą ir Biblijos autoritetą turėjo netiesioginės įtakos Reformacijai. Istorijos apie Montségur ir Béziers žudynes iliustruoja jų tikėjimo stiprybę ir tragišką likimą. Katarų palikimas išlieka kaip religinės laisvės ir pasipriešinimo simbolis.