Katakombos – tai senovės požeminės kapinės, kurios dažniausiai siejamos su ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu. Jos buvo naudojamos ne tik laidoti mirusiuosius, bet ir slėptis persekiojimų metu, rengti religinius susirinkimus. Šios urvų sistemos yra svarbus istorinis ir kultūrinis palikimas, rodantis krikščionių tikėjimo raidą.
Katakombos – tai išplatintos požeminės tunelių ir nišų sistemos, kurios Romoje ir kituose senovės miestuose buvo naudojamos kapoti mirusiuosius. Pavadinimas „katakomba“ kilęs iš graikų kalbos (κατὰ „po“ + κύμβη „urvas“). Nors katakombos egzistavo ir prieš krikščionybę, būtent krikščionys jas išplėtė ir pritaikė savo reikmėms.
Krikščionių katakombose laidoti mirusieji buvo suvynioti į skaras ir dedami į nišas (loculi), kurios uždaromos marmuro plokštelėmis ar plytomis. Turtingesnių asmenų kapuose galima rasti freskų, reljefų ir simbolių, pvz., žuvies (ΙΧΘΥΣ – „Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, Gelbėtojas“), geros ganyklos (Kristaus kaip ganytojo atvaizdas) arba fenikso (prasimanymo simbolis).
Katakombos skirstomos pagal:
- Geografinę padėtį – garsiausios yra Romos katakombos, tačiau panašios požeminės kapinės yra ir Neapolyje, Sicilijoje, Maltosje, Egipte (Aleksandrijos katakombos) bei kituose regionuose.
- Religinę priklausomybę – nors dauguma katakombų buvo krikščioniškos, egzistavo ir žydų katakombos (pvz., Romos Villa Torlonia katakombos).
- Architektūrinį pobūdį – kai kurios katakombos yra paprastos, kitos – išraiškingai dekoruotos freskomis ir sarkofagais.
Žymiausios katakombos
1. Kaliksto katakombos (Roma)
Tai vienos didžiausių ir svarbiausių krikščionių katakombų, pavadintos popiežiaus Kaliksto I vardu. Čia buvo laidojami III–IV a. krikščionys, tarp jų – daug pirmųjų kankinių ir popiežių. Čia yra garsioji „Popiežių kripta“, kurioje palaidoti daugelis ankstyvųjų Bažnyčios vadovų.
2. Priscilos katakombos (Roma)
Vienos seniausių, turinčios nuostabias freskas, pavyzdžiui, seniausią žinomą Marijos su Kūdikiu Jėzumi vaizdą. Čia taip pat galima pamatyti ankstyvųjų krikščionių simbolius – žuvį, orantių (meldžiantį žmogų) ir kitus.
3. Šv. Sebastijono katakombos (Roma)
Pavadinimas kilęs nuo kankinio Šv. Sebastijono, kurio relikvijos čia buvo laikomos. Šios katakombos yra vienintelės, kurios nuo senovės laikų niekada nebuvo pamirštos ir buvo lankomos piligrimų.
4. Aleksandrijos katakombos (Egiptas)
Šios graikų-romėniškos katakombos (Kom el Shoqafa) yra unikalus antikos ir Egipto tradicijų mišinys. Čia galima pamatyti ir egiptietiškus, ir helenistinius kapų elementus.
Katakombos klestėjo II–V a., kai krikščionys Romos imperijoje buvo persekiojami ir negalėjo laisvai statyti bažnyčių. Po to, kai 313 m. Konstantinas Didysis priėmė Milano ediktą (leidimą krikščionims laisvai tikėti), katakombos prarado savo pagrindinę funkciją, o mirusieji pradėti laidoti viržeminėse kapinėse.
Viduramžiais daugelis katakombų buvo pamirštos, o vėl atrastos tik XVI–XVII a. Renesanso ir Baroko laikotarpiu. Šiandien jos yra svarbus archeologinis ir religinis objektas, lankomas tiek mokslininkų, tiek turistų. Katakombos – tai istorinis krikščionių ištvermės, meno ir tikėjimo liudijimas. Jos leidžia geriau suprasti ankstyvųjų krikščionių gyvenimą, jų viltis ir tikėjimą amžinuoju gyvenimu. Lankantis Romoje ar kitur, kur yra katakombų, galima paliesti senovės pasaulį ir pajusti, kaip gyveno tie, kurie kovojo už savo tikėjimą.