Henosis (graikų k. ἕνωσις, „vienybė“) – tai mistinė būsena, kai žmogus susilieja su dieviškuoju pradu, prarasdamas savo atskirą „aš“ ir tapdamas vieniu su absoliutu. Skirtingai nuo susitikimo ar bendrystės, henosis reiškia visišką susiliejimą, kai išbyla ribos tarp individo ir dieviškumo. Šis terminas, kilęs iš neoplatonizmo, ypač Plotino filosofijos, atspindi aukščiausią dvasinį tikslą – sugrįžimą į Vienį (gr. to Hen), pirminę visatos esmę, iš kurios viskas kyla ir į kurią viskas grįžta. Henosis – tai ne tik pažinimas, bet ir egzistencinis virsmas, kai žmogus tampa tuo, ką jis kontempliuoja.
Henosis idėja krikščionybėje interpretuojama atsargiai, tačiau randa atgarsį mistinėse tradicijose. Krikščionių mistikai, tokie kaip Meistras Eckhartas ar Grigalius Palamas, henosis siejo su „deifikacija“ (theosis) – procesu, kai žmogus per malonę tampa Dievo dalininku, išlaikydamas savo tapatybę, bet transcenduodamas ją per meilę ir kontempliaciją. Pavyzdžiui, Palamas pabrėždavo, kad henosis pasiekiama per „netvarinę Dievo šviesą“, kurią žmogus patiria maldoje, tačiau visiškas susiliejimas išlieka Dievo paslaptimi. Krikščioniškoje perspektyvoje henosis balansuoja tarp vienybės su Dievu ir pagarbos Jo kitoniškumui, pabrėždama, kad žmogus gali priartėti prie dieviškumo, bet niekada visiškai netampa Dievu.