Haborymas, dar žinomas vardais Aimas (Aim) arba Aini (Aini), yra figūra, kilusi ne iš senovės mitologijos panteonų, o iš kur kas specifiškesnės ir vėlesnės Europos demonologijos tradicijos. Skirtingai nuo graikų ar skandinavų dievybių, jo istorija nėra epinis pasakojimas, o veikiau detalus aprašas, užfiksuotas senuosiuose magijos vadovuose, vadinamuose grimaurais. Haborymas yra vienas iš septyniasdešimt dviejų demonų, aprašytų garsiajame XVII amžiaus grimuarų rinkinyje „Mažesnysis Saliamono Raktas“ (The Lesser Key of Solomon), konkrečiai – jo pirmojoje dalyje, pavadintoje „Ars Goetia“. Šiuose tekstuose jis pristatomas ne kaip abstrakti blogio jėga, o kaip konkreti būtybė su aiškiai apibrėžtu rangu, išvaizda ir galiomis.
Pagal „Ars Goetia“ aprašymą, Haborymas yra galingas pragaro kunigaikštis (angl. Duke), valdantis dvidešimt šešis dvasių legionus. Jo pareigos ir gebėjimai yra išskirtinai destruktyvūs ir susiję su ugnimi. Teigiama, kad jis gali padegti miestus, pilis ir bet kokias dideles vietas, sukeldamas didžiulius gaisrus. Ši jo savybė yra pati ryškiausia ir dažniausiai minima. Be to, jis turi ir kitų gebėjimų: gali suteikti žmogui sąmojingumo, šmaikštumo ir išminties visais klausimais, taip pat atskleisti tiesą apie asmeninius, slaptus reikalus. Šis galių derinys – naikinanti ugnis ir protą paaštrinanti išmintis – sukuria pavojingos, bet viliojančios būtybės įvaizdį, būdingą daugeliui „Ars Goetia“ demonų.
Jo išvaizda, kaip ir daugelio kitų demonų, yra hibridinė ir simboliška. Haborymas aprašomas kaip dailus vyras, tačiau turintis tris galvas. Pirmoji galva yra gyvatės, antroji – žmogaus, o trečioji – katės. Kiekviena galva gali simbolizuoti skirtingas savybes: gyvatė – klastą, nuodus, bet ir slaptą išmintį; katė – judrumą, savarankiškumą ir ryšį su magija; žmogaus galva – intelektą ir gebėjimą bendrauti. Šis trigalvis demonas jodinėja ant angies arba gyvatės, o rankoje laiko degantį deglą, kuris yra tiesioginė nuoroda į jo galias sukelti gaisrus. Šis vizualinis aprašymas yra nepaprastai svarbus, nes maginiuose ritualuose, aprašytuose grimuaruose, tikslus demono įsivaizdavimas buvo laikomas esminiu sėkmingo iškvietimo elementu.
Haborymo aprašymas nėra unikalus tik „Mažesniajam Saliamono Raktui“. Panaši būtybė, vardu Aimas, minima ir ankstesniame, XVI amžiaus demonologijos veikale – Johanno Weyerio „Pseudomonarchia Daemonum“ (1577 m.). Weyerio aprašymas beveik identiškas vėlesniam „Ars Goetia“ tekstui: Aimas taip pat yra kunigaikštis, valdantis 26 legionus, turintis tris galvas (gyvatės, žmogaus ir katės), jodinėjantis ant angies ir nešinas deglu, kuriuo padeginėja miestus. Tai rodo, kad Haborymo figūra buvo perduodama iš vieno demonologinio teksto į kitą, palaipsniui įsitvirtindama Vakarų okultizmo kanone.
Didelį postūmį Haborymo, kaip ir kitų demonų, vizualiniam įvaizdžiui suteikė XIX amžiaus prancūzų okultisto Collino de Plancy veikalas „Pragaro žodynas“ (Dictionnaire Infernal). 1863 metų leidime buvo panaudotos menininko Louiso Le Bretono iliustracijos, kurios daugeliui demonų suteikė konkretų, atpažįstamą pavidalą. Le Bretono pavaizduotas Haborymas atitinka grimuarų aprašymą: trigalvis demonas (nors čia visos trys galvos labiau žmogiškos, bet su katės ir gyvatės bruožais) sėdi ant gyvatės ir triumfuodamas laiko iškėlęs deglą. Būtent ši iliustracija tapo klasikiniu ir plačiausiai atpažįstamu Haborymo atvaizdu, įtvirtinusiu jį populiariojoje kultūroje kaip ugnies ir destrukcijos demoną.
Haborymas nėra mitologinis personažas su sudėtinga biografija ar vaidmeniu kosmogoniniuose mituose. Jis yra funkcinis vienetas, įrašytas į detalią pragaro biurokratijos sistemą, sukurtą Renesanso ir vėlesnių laikų Europos magų bei demonologų. Jo „istorija“ yra jo aprašymas – jo rangas, galios, išvaizda ir iškvietimo sąlygos. Jis simbolizuoja dvejopą prigimtį: iš vienos pusės, tai chaosas ir naikinimas per ugnį, iš kitos – draudžiamos, slaptos išminties suteikimas. Jis yra pavyzdys, kaip sistemingas demonų katalogavimas pavertė abstrakčias baimes ir galias į konkrečius, įsivaizduojamus pavidalus, skirtus ritualinei praktikai.