Crimen pessimum (lot. „gėdingiausias nusikaltimas“) yra terminas, vartojamas Katalikų Bažnyčios kanonų teisėje, apibūdinantis ypač sunkius seksualinius nusikaltimus, dažniausiai susijusius su homoseksualiais veiksmais, zoofilija ar kitais laikomais „prieš gamtą“ nukrypimais. Šis terminas buvo naudojamas viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais, ypač inkvizicijos kontekste, tačiau XX a. jis dažnai siejamas su kunigų seksualiniu piktnaudžiavimu, įskaitant pedofiliją. Crimen pessimum buvo laikomas vienu sunkiausių moralinių ir kanoninių nusikaltimų, nes jis žeidė ne tik Bažnyčios mokymą, bet ir kunigo šventumą.
Crimen pessimum kaip teisinis terminas atsirado viduramžių kanonų teisėje, kai Bažnyčia siekė reguliuoti dvasininkų ir tikinčiųjų moralinį elgesį. XII–XIII a. Bažnyčios susirinkimai, tokie kaip Laterano III (1179 m.), pradėjo griežtinti taisykles prieš „sodomiją“ – terminą, apėmusį homoseksualius veiksmus, zoofiliją ir kitus seksualinius nukrypimus. Šie veiksmai buvo laikomi ne tik nuodėme, bet ir erezija, nes prieštaravo Dievo nustatytai tvarkai.
Inkvizicija, ypač Ispanijos ir Aukščiausiojo Šventosios Inkvizicijos Tribunolo kontekste, aktyviai persekiojo crimen pessimum atvejus. XVI a. Tridento susirinkimas (1545–1563 m.) dar labiau pabrėžė dvasininkų moralės svarbą, nustatydamas griežtas bausmes už seksualinius nusikaltimus.
„Tie, kurie įsitraukia į gėdingiausią nusikaltimą, išniekina Dievo šventovę ir turi būti pašalinti iš Bažnyčios.“ (Tridento susirinkimo kanonai, Sesija XIV, 1551 m.)
XX a. ir šiuolaikinis vartojimas
XX a. crimen pessimum terminas dažniau buvo siejamas su kunigų seksualiniu piktnaudžiavimu, ypač pedofilija, nors kanonų teisėje jis išliko platesnis, apimantis įvairius „prieš gamtą“ nukrypimus. 1922 m. ir 1962 m. dokumentuose Crimen Sollicitationis, nagrinėjančiuose piktnaudžiavimus klausykloje, crimen pessimum buvo minimas kaip susijęs nusikaltimas, ypač kai kunigas piktnaudžiaudavo savo autoritetu seksualiniais tikslais.
2001 m. popiežius Jonas Paulius II laiške Sacramentorum Sanctitatis Tutela įtraukė crimen pessimum į sunkių nusikaltimų, tiriamų Tikėjimo mokymo kongregacijos, sąrašą. Dokumentas pabrėžė, kad tokie nusikaltimai kelia pavojų Bažnyčios reputacijai ir tikinčiųjų sieloms.
„Crimen pessimum yra ne tik moralinis nuosmukis, bet ir šventvagystė, kuri žeidžia Kristaus kūną.“ (Sacramentorum Sanctitatis Tutela, 2001 m.)
Bažnyčios atsakas į crimen pessimum skyrėsi priklausomai nuo laikotarpio:
- Viduramžiais: Kaltinamieji, ypač dvasininkai, galėjo būti suspenduojami, įkalinami vienuolyne ar perduodami pasaulietinei valdžiai sudeginimui. Pasauliečiai dažnai buvo baudžiami vieša atgaila arba egzekucija.
- Ankstyvaisiais naujaisiais laikais: Ispanijos inkvizicija taikė griežtas bausmes, įskaitant turto konfiskavimą ir laužą. Pavyzdžiui, 1570-aisiais Valensijoje keli asmenys buvo sudeginti už „sodomiją“.
- XX a.: Bažnyčia dažnai slėpė crimen pessimum atvejus, perkeldama kaltus kunigus į kitas parapijas, siekdama išvengti skandalų. Ši praktika buvo kritikuojama XXI a., ypač po 2002 m. „Boston Globe“ tyrimo.
- Šiuolaikinis požiūris: Nuo 2001 m. Tikėjimo mokymo kongregacija reikalauja pranešti apie tokius nusikaltimus, o kaltininkai gali būti pašalinti iš kunigystės (laicizacija). Popiežius Pranciškus 2019 m. Vos Estis Lux Mundi įvedė privalomą bendradarbiavimą su civilinėmis valdžios institucijomis.
„Bažnyčia privalo būti skaidri ir teisinga, gindama aukas ir bausdama kaltuosius.“ (Popiežius Pranciškus, 2019 m.)
Konkrečios istorinės bylos
1. Ispanijos inkvizicija: Sodomijos bylos (XVI–XVII a.)
Ispanijos inkvizicija aktyviai persekiojo crimen pessimum, ypač homoseksualius veiksmus, laikydama juos erezija. 1571 m. Saragosoje buvo nuteistas jaunas vyras, vardu Pedro de la Cruz, apkaltintas „sodomija“ su kitu vyru.
- Nusikaltimas: Pedro buvo apkaltintas remiantis kaimynų skundais, kurie teigė, kad jis „praktikavo gėdingus veiksmus“.
- Bausmė: Po kankinimų jis prisipažino ir buvo sudegintas ant laužo. Jo turtas buvo konfiskuotas, o šeima stigmatizuota.
- Poveikis: Tokios bylos sustiprino visuomenės baimę ir homofobiją, o inkvizicija naudojo jas kaip įrankį socialinei kontrolei.
„Sodomija yra šėtono darbas, ir tie, kurie jam pasiduoda, turi būti išvalyti ugnimi.“ (Saragosos inkvizicijos protokolas, 1571 m.)
2. Italija: Kunigo Gianbattista Capponi byla (XVII a.)
1620-aisiais Florencijoje kunigas Gianbattista Capponi buvo apkaltintas crimen pessimum už seksualinius santykius su keliais jaunais parapijiečiais, įskaitant nepilnamečius.
- Nusikaltimas: Capponi naudojo savo dvasinį autoritetą, kad priverstų jaunuolius, dažnai per išpažinties kontekstą, užsiimti seksualiniais veiksmais.
- Bausmė: Aukščiausias Šventosios Inkvizicijos Tribunolas nuteisė jį įkalinimu vienuolyne iki gyvenimo pabaigos, tačiau jis nebuvo perduotas pasaulietinei valdžiai, kas buvo įprasta dvasininkams.
- Poveikis: Byla parodė Bažnyčios polinkį slėpti dvasininkų nusikaltimus, siekiant apsaugoti institucijos reputaciją.
„Kunigo nuodėmės yra dvigubos, nes jis ne tik nusideda, bet ir išniekina šventą pašaukimą.“ (Florencijos inkvizicijos dokumentas, 1620 m.)
3. Šiuolaikinis atvejis: Kunigas Lawrence Murphy (JAV, XX a.)
XX a. kunigas Lawrence Murphy, dirbęs Viskonsino kurčiųjų mokykloje, buvo apkaltintas crimen pessimum dėl daugiau nei 200 kurčių vaikų tvirkinimo 1950–1974 m.
- Nusikaltimas: Murphy manipuliavo vaikais, naudodamas savo autoritetą ir išpažinties situacijas, kad pateisintų savo veiksmus. Kai kurie aukos teigė, kad jis siūlydavo „atleidimą“ už seksualinius veiksmus.
- Bausmė: Bažnyčia perkėlė Murphy į kitą parapiją, o Tikėjimo mokymo kongregacija 1990-aisiais atsisakė jį laicizuoti dėl jo senatvės ir sveikatos. Jis mirė 1998 m., taip ir nenubaustas civilinės valdžios.
- Poveikis: Byla, išviešinta 2002 m., tapo katalikų Bažnyčios seksualinio piktnaudžiavimo skandalo dalimi, paskatindama reformas.
„Jis sakė, kad tai Dievo valia, ir aš, būdamas vaikas, neturėjau kaip jam prieštarauti.“ (Aukos liudijimas, 2002 m.)
Šiuolaikiniame pasaulyje crimen pessimum nebėra plačiai vartojamas terminas, nes Bažnyčia naudoja tikslesnius apibrėžimus, tokius kaip „seksualinis piktnaudžiavimas nepilnamečiais“ ar „prievarta“. Po 2002 m. skandalų JAV ir Europoje Bažnyčia ėmėsi reformų:
- 2001 m. Sacramentorum Sanctitatis Tutela: Seksualiniai nusikaltimai, įskaitant crimen pessimum, buvo pavesti Tikėjimo mokymo kongregacijai.
- 2010 m. taisyklės: Popiežius Benediktas XVI sugriežtino bausmes, įskaitant laicizaciją ir bendradarbiavimą su civiline valdžia.
- 2019 m. Vos Estis Lux Mundi: Popiežius Pranciškus įvedė privalomą pranešimų sistemą apie piktnaudžiavimus.
Nepaisant reformų, kritikai teigia, kad Bažnyčia vis dar lėtai reaguoja į kaltinimus. Socialinėje platformoje X dažnai diskutuojama apie Bažnyčios atsakomybę, o kai kurie vartotojai kaltina ją „sisteminiais nusikaltimų slėpimais“.
„Bažnyčia turi atsiverti tiesai, kad atgautų tikinčiųjų pasitikėjimą.“ (Popiežius Pranciškus, 2018 m.)
Svarbios citatos
- Apie nusikaltimo sunkumą:„Crimen pessimum yra šėtono darbas, kuris siekia sunaikinti Bažnyčios šventumą.“ (Ispanijos inkvizicijos dokumentas, XVI a.)
- Apie Bažnyčios atsakomybę:„Mes privalome ginti silpnuosius ir bausti tuos, kurie išniekina savo pašaukimą.“ (Popiežius Benediktas XVI, 2010 m.)
- Kritika Bažnyčiai:„Bažnyčia dešimtmečius slėpė gėdingiausius nusikaltimus, aukodama aukas dėl savo reputacijos.“ („Boston Globe“, 2002 m.)
- Aukos balsas:„Kunigas, kuris turėjo būti mano ganytojas, tapo mano kankintoju.“ (Anoniminis liudijimas, 2002 m.)
Crimen pessimum yra terminas, atspindintis Bažnyčios pastangas reguliuoti sunkius seksualinius nusikaltimus, tačiau jo taikymas per šimtmečius atskleidžia sudėtingą moralės, galios ir slaptumo istoriją. Nuo Ispanijos inkvizicijos persekiojimų iki XX a. kunigų piktnaudžiavimo skandalų, crimen pessimum bylos parodo, kaip Bažnyčia kovojo su savo narių nuodėmėmis, dažnai prioritetą teikdama institucijos reputacijai. Šiuolaikinės reformos, tokios kaip Vos Estis Lux Mundi, rodo pokyčius, tačiau visuomenės ir aukų nepasitikėjimas išlieka. Crimen pessimum istorija yra priminimas, kad net šventos institucijos nėra apsaugotos nuo žmogiškų ydų, o teisingumas reikalauja skaidrumo ir atsakomybės.