Gailestingumo darbai – tai konkretūs veiksmai, kuriais krikščionys parodo meilę artimui, ypač tiems, kurie kenčia kūnu ar siela. Lotyniškai jie vadinasi Opera misericordiae. Šie darbai nėra tik moralinis idealas – jie remiasi Kristaus žodžiais ir yra senosios Bažnyčios praktikos dalis, perėmusi žydų gailestingumo tradicijas ir papildžiusi jas Kristaus mokymu. Jie buvo laikomi esminiu tikro tikėjimo ženklu – juk pasak Jėzaus, paskutinio teismo metu žmonės bus teisiami ne pagal teorines žinias, bet pagal tai, ar maitino, gėrė, priėmė, aplankė.
Gailestingumo darbai suskirstyti į dvi grupes: kūno gailestingumo darbai ir dvasios gailestingumo darbai. Abu rinkiniai kartu formuoja visuminę žmogaus pagalbos viziją – tiek fizinę, tiek dvasinę.
Kūno gailestingumo darbai
1. Išalkusį pavalgydinti.
Šis darbas vienas iš labiausiai akivaizdžių – jis susijęs su pačiais pagrindiniais žmogaus poreikiais. Badas ankstyvosiose krikščionių bendruomenėse buvo kasdienybė, todėl tikintieji buvo kviečiami dalytis duona. Šv. Bazilijus Didysis sakė: „Duona, kurią laikai paslėpęs, priklauso alkanajam.“
2. Ištroškusį pagirdyti.
Ne tik pažodinis troškulio malšinimas, bet ir simbolinis – dalintis gyvybės šaltiniu, kaip tai darė Kristus, pasiūlęs gyvojo vandens samarietei prie šulinio. Vakarų vienuolynuose buvo įrengiami fontanai ar vandens statinės keliautojams.
3. Vargšą aprengti.
Drabužis – orumo ženklas. Šv. Martynas iš Turų tapo šventuoju, kai būdamas kareivis atidavė pusę savo apsiausto elgetai. Aprengti – tai ne tik šildyti, bet ir parodyti, kad žmogus svarbus.
4. Keleivį priimti.
Senovėje keliautojas buvo pažeidžiamas, o nakvynės namai dažnai nesaugūs. Ankstyvoji Bažnyčia skatino atidaryti namų duris nepažįstamiesiems. Benediktinų vienuolynuose svečias buvo sutinkamas kaip pats Kristus.
5. Ligonį aplankyti.
Ligos laikytos tiek fiziniu, tiek dvasiniu išbandymu. Lankymas – tai kartu malda, rūpestis ir vienatvės palengvinimas. Šv. Pranciškus Asyžietis pradėjo atsivertimą, kai apkabino raupsuotąjį.
6. Kalinį aplankyti.
Kaliniai dažnai apleisti, pamiršti. Tačiau krikščionybėje net ir nuteistasis išlieka žmogus, turintis sielą. Jėzus pats buvo suimtas, ir Jo žodžiai: „Buvau kalinys – aplankėte mane“, tapo įpareigojimu.
7. Mirusius laidoti.
Senovės kultūrose kūno palaidojimas buvo pagarba žmogaus orumui. Krikščionys šią pareigą laikė šventa – tai paskutinis meilės darbas. Šv. Tobijas, minimas Senojo Testamento knygoje, tapo pavyzdžiu, nes laidojo apleistus kūnus.
Dvasios gailestingumo darbai
1. Nežinančius mokyti.
Tai ne vien akademinis ugdymas, o padėjimas žmogui atrasti kelią į tiesą. Katechetai, misionieriai, net paprasti tėvai vykdo šį darbą, kai moko vaikus tikėjimo pagrindų.
2. Abejojančius patarti.
Tikėjimo kelias kupinas klausimų. Nuo šv. Tomo Akviniečio laikų Bažnyčia skatino ne užgniaužti abejones, o padėti jas išskaidrinti. Patarimas abejingam ar ieškančiam – tai dvasinė pagalba.
3. Nusidėjėlius įspėti.
Šis darbas dažnai nepatogus, bet reikalingas – tai meilės veiksmas, kai perspėjama ne iš pasmerkimo, o iš rūpesčio. Kaip rašė šv. Jonas Krikštytojas: „Kas myli – perspėja, kas abejingas – leidžia pražūti.“
4. Liūdinčius guosti.
Šv. Paulius ragino: „Verkite su verkiančiais.“ Guodimas ne visada reiškia patarimą – dažnai tai tylus buvimas šalia. Daugelis šventųjų buvo žinomi kaip „širdžių gydytojai“.
5. Neturtus ir skriaudas kantriai pakęsti.
Šis darbas moko ištvermės, nesišvaistant kerštu. Kristus sakė: „Jei kas tave užgauna, atsuk jam ir kitą skruostą.“ Tai nereiškia pasyvumo, bet dvasinės jėgos perkeisti blogį.
6. Įžeidimus atleisti.
Vienas sunkiausių darbų. Šv. Jonas Paulius II atleido jam į širdį šovusiam žmogui. Atleidimas nėra užmarštis, bet laisvės aktas – kitaip pats tampi kaliniu savo kartėlyje.
7. Už gyvuosius ir mirusius melstis.
Bažnyčia tiki, kad malda jungia žemę, skaistyklą ir dangų. Malda – tai bendrystės aktas, kuris išreiškia tikėjimą, kad niekas – net mirtis – nesunaikina meilės ryšio.
Ar šie darbai privalomi?
Gailestingumo darbai nėra kaip įstatymai su bausmėmis, bet jie yra prigimtinė krikščioniško gyvenimo dalis. Bažnyčios tradicija moko, kad tikėjimas be darbų – miręs. Tai nereiškia, kad kiekvienas turi padaryti visus darbus kasdien, bet kiekvienas turėtų būti atviras, kad savo gyvenime juos realizuotų pagal galimybes.
Istoriškai šie darbai buvo atliekami tiek pavienių tikinčiųjų, tiek vienuolijų, brolijų, parapijų. Ligonių lankymas, elgetų maitinimas, mokymas – visa tai buvo gyva praktika dar prieš atsirandant valstybinėms institucijoms. Motina Teresė sakė: „Mes negalime padaryti visko, bet tai, ką darome – darykime su meile.“
Kai kas pasakys – „šiais laikais tai senoviška“. Tačiau vargas, skurdas, vienatvė ir kaltė niekur nedingo. Gailestingumo darbai neprarado aktualumo.