Eudaimonija (eudaimonia) – senovės graikų žodis, lietuvių kalboje dažnai verčiamas kaip „laimė“ ar „klestėjimas“, tačiau tiksliau būtų „geras gyvenimas“ arba „žmogaus suklestėjimas“. Originalus terminas εὐδαιμονία (eudaimonia) kilęs iš dviejų graikiškų žodžių: „eu-“, reiškiančio „geras“, ir „daimōn“, kuris reiškia „dvasia“ arba „likimas“. Pažodžiui tai būtų „gera dvasia“ ar „palankus likimas“. Senovės Graikijoje daimōn nebuvo neigiama būtybė, o veikiau vidinė jėga ar globėjas, tad eudaimonija apibūdino būseną, kai žmogaus gyvenimas klostosi harmoningai, vadovaujantis protu ir dorybėmis.
Ši sąvoka iškilo V–IV a. pr. Kr., kai graikų filosofai ėmė svarstyti, kas yra tikrasis žmogaus gyvenimo tikslas. Aristotelis savo veikale apie etiką eudaimoniją laikė aukščiausiu gėriu – ne trumpalaikiu malonumu, o visaverčiu gyvenimu, pasiekiamu per dorybingą veiklą. Jo manymu, žmogus klesti, kai išpildo savo potencialą, panašiai kaip medis žydi tinkamoje dirvoje. Pavyzdžiui, geras dailidė kuria baldus ne tik dėl uždarbio, bet ir dėl meistriškumo – taip ir žmogus gyvena dorybingai, kad pasiektų vidinę pilnatvę. Stoikai, tokie kaip Epiktetas ar Seneka, eudaimoniją siejo su vidine ramybe, kuri nepriklauso nuo išorinių dalykų, pavyzdžiui, turto ar sveikatos. Jiems svarbiausia buvo valdyti savo mintis, o ne aplinkybes.
Filosofiškai eudaimonija kelia klausimą: ar laimė yra tikslas, ar procesas? Jei gyvenimo tikslas – klestėti, tuomet kasdieniniai pasirinkimai tampa lemiami: rinktis greitą malonumą ar ilgalaikę dorybę? Šiuolaikinėje psichologijoje eudaimonija siejama su prasmingu gyvenimu, kai žmogus jaučia augimą ir ryšį su kitais, o ne vien hedonistinį pasitenkinimą. Tačiau kyla ir iššūkis: jei visi siekia savo klestėjimo, ar lieka vietos pasiaukojimui dėl kitų? Aristotelis tikėjo, kad tikras klestėjimas neatsiejamas nuo bendruomenės – draugystės, pagalbos kitiems, dalyvavimo visuomenės gyvenime.
Religinėje perspektyvoje eudaimonija susipina su idėjomis apie aukštesnį gėrį. Krikščionybėje laimė dažnai siejama su Dievu. Jėzaus mokymuose apie palaiminimus, pavyzdžiui, Kalno pamoksle, tikroji laimė ateina per nuolankumą, gailestingumą ar tikėjimą – tarsi krikščioniška eudaimonijos versija, kur klestėjimas pasiekiamas ne vien protu, o per santykį su Dievu. Kai kurie krikščionių mąstytojai teigė, kad tikras džiaugsmas kyla iš ryšio su Dievu, o ne savęs išpildymo. Vis dėlto kiti krikščionys eudaimoniją kritikuoja, sakydami, kad laimė nėra galutinis tikslas – svarbiau meilė Dievui, net jei tai reiškia kančią. Induizme ar budizme panašios sąvokos, tokios kaip mokša ar nirvana, primena eudaimoniją, bet jos peržengia žemišką gyvenimą, siekdamos transcendentinio išsilaisvinimo.