Eschatologija – teologijos sritis, nagrinėjanti galutinius įvykius žmonijos istorijoje, taip pat pasaulio pabaigos ir dangiškojo Dievo karalystės atėjimo sampratas. Nors bendrai krikščioniškojoje tradicijoje „paskutinieji laikai“ susiejami su Kristaus antruoju atėjimu, teologai ir tikintieji nevienareikšmiškai vertina, kaip, kada ir kokia tvarka viskas įvyks. Būtent dėl šios įvairovės šių dienų krikščioniui gali būti nelengva suprasti, kodėl egzistuoja tiek daug skirtingų eschatologinių interpretacijų. Šiame straipsnyje aptarsime kelias pagrindines kryptis, jų pamatinius argumentus bei praktinę reikšmę tikinčiajam.
Vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiančių skirtingas interpretacijas, yra ilga krikščionybės raidos istorija. Per du tūkstantmečius keitėsi ne tik Bažnyčios organizacinė struktūra ar kultūrinis kontekstas, bet ir metodai, kuriais teologai aiškino Šventąjį Raštą.
- Ankstyvoji Bažnyčia: Pirmaisiais amžiais daugelis krikščionių gyveno laukdami greitai sugrįšiančio Kristaus. Šv. Pauliaus laiškų tonas išduoda, kad jis ragino tikinčiuosius būti nuolat pasirengusius, nes Viešpats gali ateiti bet kurią akimirką.
- Viduramžių teologai: Laikui bėgant, kai pasaulis nesibaigė taip greitai, kaip tikėtasi, viduramžių mąstytojai ėmė eschatologines tiesas sieti su istoriniu Bažnyčios vaidmeniu. Pvz., Šv. Augustinas rašė apie „Dievo miestą“, siedamas jį su Bažnyčia, kuri, jo manymu, įkūnija tam tikrą dangiškos karalystės pradą jau čia, žemėje.
- Reformacijos laikotarpis: Protestantiškas judėjimas taip pat pasiūlė naujų perspektyvų – dalis reformatorių mėgino Apreiškimo knygos simbolius susieti su savo meto istorine padėtimi (pavyzdžiui, net su politiniais priešininkais).
- Šiuolaikinė era: Pastaraisiais šimtmečiais bei ypač XX–XXI a. išaugo domėjimasis premilenializmu, dispensacionalizmu ir kitomis teorijomis, kur bandoma chronologiškai išdėstyti ateities įvykius (pvz., Didžiąją Negandą, Antikristo pasirodymą, Tūkstantmetę karalystę ir pan.).
Esminiai eschatologijos modeliai
1. Amilenializmas
Amilenialistai mano, jog Tūkstantmetė karalystė (minima Apr 20) nėra pažodžiui suvokiamas laikotarpis. Jie linkę teigti, kad mes jau dabar iš dalies gyvename toje „karalystėje“ per Bažnyčią, o Kristaus antrasis atėjimas bei galutinis teismas įvyks per vieną nedalomą įvykį istorijos pabaigoje.
2. Premilenializmas
Premilenialistai tiki, kad Kristus sugrįš prieš prasidedant tūkstančio metų laikotarpiui, kurio metu Jis karaliaus žemėje. Kai kurios premilenialistinės kryptys – pavyzdžiui, dispensacionalizmas – skiria ypatingą dėmesį Izraelio tautai bei detalioms chronologinėms pranašysčių atkarpoms. Iš čia kyla ir diskusijos dėl Didžiosios Negandos pradžios datų, vieniems teigiant, kad jau žinome gana tikslias gaires, o kitiems tvirtinant, kad tai lieka paslaptis.
3. Postmilenializmas
Pagal šį požiūrį, pasaulis pamažu bus „atsinaujinamas“ per Evangelijos skelbimą ir Bažnyčios augimą, kol galiausiai išauš tūkstančio metų „taikos ir teisingumo“ era. Tik paskui, šios karalystės pabaigoje, įvyks Kristaus sugrįžimas. Šis požiūris buvo gana populiarus XIX a., ypač modernizmo laikotarpiu, kai žmonės tikėjo sparčiu progresu ir visuomenės tobulėjimu.
Interpretacijų „raktas“ – Apreiškimo Jonui knyga
Didžiausia įvairovė interpretacijų kyla aiškinant Apreiškimo Jonui knygą. Vieni mano, kad tai daugiausia simbolinis pasakojimas apie Bažnyčios kovą su blogiu visoje istorijoje (istorinė ar idealistinė interpretacija). Kiti – kad Apreiškimo aprašyti dalykai didžiąja dalimi jau įvyko pirmaisiais amžiais (preterizmas), dar kiti – kad iš esmės visa tai įvyks ateityje (futurizmas).
Ypač futūristai yra linkę labai konkrečiai analizuoti Apreiškimo chronologiją. Iš to gimė tokios teorijos kaip septynerių metų Didžioji Neganda ir įvairios teorinės datos (pvz., 2026-ieji ar kiti metai). Vis dėlto net patys šių teorijų šalininkai pabrėžia, kad tai ne būtinai absoliuti tiesa, o tam tikra iš Rašto eilučių išvedžiota schema.
Nepaisant interpretacijų gausos, visi šie požiūriai turi vieną bendrą pamatą: rengimosi Kristaus atėjimui motyvą. Nesvarbu, ar manome, kad gyvename tūkstantmetės karalystės pradžioje, ar ne, esame kviečiami ne užmigti dvasiniame guolyje, bet palaikyti gyvą santykį su Dievu.
- Budrumas: Jėzus skatino mokinius stebėti „laikų ženklus“, tačiau pabrėžė, kad niekas tiksliai nežino „dienos ir valandos“. Tai kviečia derinti nuoširdų aktyvų tikėjimą su nuolankumu.
- Viltis: Daugelis eschatologinių vizijų, net pačių niūriausių, pabrėžia išganymą, kurį atneša Kristus, nugalėdamas blogį galutinėje kovoje. Tad net didžiulių kančių bei sumaišties laikotarpiu tikintieji turi viltį.
- Įsipareigojimas meilei: Kad ir kokie artimi manome esantys galutiniai įvykiai, esame pašaukti kasdien gyventi Kristaus mokymu – paklusdami dviem svarbiausiems įsakymams: mylėti Dievą ir artimą.
Eschatologinės interpretacijos – tai skirtingi bandymai suprasti, kaip Dievas užbaigs šio pasaulio istoriją ir kokią rolę joje vaidins Bažnyčia. Nors dėl daugelio detalių teologai ginčijasi, bendras principas kviečia į dvasiškai budrų, viltingą ir Kristaus meilės vedamą gyvenimą. Galutinis žodis visada priklauso Dievui, kuris savo išganomąjį planą vykdo pagal tobulą išmintį – kartais nepaisydamas mūsų išskaičiuotų datų ar išvadų. Tačiau būtent ši paslaptis ir nuolankus pripažinimas, jog mūsų žinojimas ribotas, padeda išsaugoti pagarbą Šventajam Raštui bei rūpestingai saugoti savo ir kitų tikėjimą.