Kas yra Enoko knyga?

„Enoko knyga“ (angl. The Book of Enoch) – senovinis judaizmo apokrifinis raštas, datuojamas maždaug I a. pr. m. e. Tekste gausu apokaliptinių ir pseudepigrafinių motyvų; jis svarbus, nes suteikia vertingų įžvalgų apie ankstyvuosius judaizmo ir krikščionybės intelektualinius kontekstus.

Kūrinys tradiciškai skirstomas į kelias dalis, iš kurių svarbiausios:

  1. „Sargybiniai“ (The Book of the Watchers)
  2. „Panašumai“ (kartais vadinama „Alegorijų knyga“ arba „Panašumų knyga“)
  3. Astronomijos knyga
  4. Sapniniai regėjimai
  5. Laiškas Enokui

Nors ši knyga neįtraukta į hebrajiškąjį kanoną, ji turėjo didelę įtaką pirmųjų amžių krikščionybės apmąstymams.

Enokas – septintasis žmogus nuo Adomo (Pradžios knyga 5 sk.), kuriam priskiriamas šis tekstas. Lietuviškai dažniausiai vartojami pavadinimai yra „Enoko knyga“ arba „Enoko apokalipsė“.

Štai pavyzdinė ištrauka iš „Enoko knygos“, iš „Watchers“ (Sargybinių) knygos:

„Enoko knyga“:

„Ir vis dėlto, kadangi jie nenorėjo laikytis Dangaus įsakymų ir pažeidė Dievo įsakymus, jie nukrito nuo savo aukšto rango. Jų atpildas bus už tai, kad jie prarado savo garbę ir jiems buvo duota kentėti amžinai.“

Ši ištrauka atskleidžia, kaip knyga nagrinėja angelų ir dvasinių būtybių nuopuolį, taip pat jų pasekmes.

„Enoko knyga“ yra svarbi studijuojant senovės religinius tekstus, nes ji atskleidžia ankstyvąsias idėjas apie angelus, apokalipsę ir pranašystes, kurios turėjo įtakos tiek judaizmo, tiek krikščionybės tradicijoms.

„Enoko knyga“, 1 dalis: „Sargybinių knyga“ (Watchers)

1 Enoch 6:1-2:

„Kai žmonių sūnūs pradėjo daugintis ir jiems gimė dukros, Dievo sūnūs pamatė jas, kad jos gražios, ir paėmė sau žmonas iš jų, kurioms jie norėjo. Ir tada atsitiko, kad jų vaikai tapo galingais ir gigantiškais.“

Ši ištrauka kalba apie „Sargybinius“ angelus, kurie paliko savo vietas danguje ir paėmė žmonių dukras kaip žmonas, o jų palikuonys tapo milžinais, kurie vėliau buvo žinomi kaip „Nephilim“.

„Enoko knyga“, 2 dalis: „Slaptoji knyga“ (The Book of Parables)

1 Enoch 37:1:

„Tuo metu Enokas pradėjo kalbėti apie didžias paslaptis, kurios buvo jam atskleistos. Ir jis pasakė: ‘Aš atėjau atskleisti jums paslaptis, kurias jums reikia žinoti apie ateitį, apie tai, kaip reikia gyventi ir kaip elgtis, kad būtų išvengta amžino sunaikinimo.’“

Šioje dalyje Enokas atskleidžia pranašiškas vizijas ir paslaptis apie ateitį ir moralinį gyvenimą.

„Enoko knyga“, 3 dalis: „Apokaliptinė knyga“ (The Book of the Heavenly Luminaries)

1 Enoch 82:1-2:

„Ir jis kalbėjo apie saulės, mėnulio ir žvaigždžių keliones ir apie tai, kaip jie reguliuoja laiką ir metų ciklus. Ir jis paaiškino, kaip kiekvienas dangaus kūnas turi savo vietą ir funkciją, kuri yra nustatyta Dievo.“

Ši dalis nagrinėja dangaus kūnų ir kosmoso veikimo mechanizmus, pabrėždama jų svarbą ir Dievo tvarką.

Šios ištraukos rodo skirtingas „Enoko knygos“ temas, kurios apima angelų nuopuolį, pranašiškas vizijas ir kosmologinius aprašymus.

Apie nuodėmingus angelus („sargus“) ir pasaulio sugedimą

„Ir pamatė angelai žmonų dukras, kad jos gražios, ir ėmė sau žmonas, kiekvienas pagal savo pasirinkimą. Ir jos pastojo, pagimdė jiems milžinus…“
(1 En 6:2)

„Ir tie milžinai prarijo visų žmonių darbo vaisius. Kai žmonės nebegalėjo jų išmaitinti, milžinai atsigręžė į žmones… ir pradėjo valgyti jų kūnus.“
(1 En 7:3–4)

„Ir Urielis tarė: ‘Štai angelai, kurie nuodėmingai elgėsi su moterimis ir parodė žmonėms tai, kas buvo paslėpta.’“
(1 En 19:1)


Apie Dievo teismą ir pasaulio pabaigą

„Ir išrinktasis sėsis ant šlovės sosto, o visa kūrinija stovės prieš jį. Ir kiekvieno žmogaus veidas bus atskleistas, taip, kad kiekvienas matys savo tikrąją išvaizdą.“
(1 En 61:8–9)

„Ir visų galiūnų dienos pasibaigs, ir jie neturės jokio gailestingumo. Jie bus kaip dulkės, jas neš vėjas.“
(1 En 98:3)

„Tada Tamsybės angelai surinks nedorėlius, ir nuves juos ten, kur ugnis degs be perstojo. Ten jie liks per amžius, be žodžių, be maldų, be vilties.“
(1 En 103:8–9)


Apie kosmosą, dangų ir laiko ritmus

„Aš pamačiau dangaus sandarą: langus, pro kuriuos išeina saulė, ir vartus, pro kuriuos įžengia mėnulis. Ir kiekvienas metų laikas turi savo dangaus duris.“
(1 En 72:2)

„Yra septyni kalnai, aukštesni už visus, ir iš jų vidurio kyla pasaulio šerdis. O virš jų – sostas, padengtas švytinčia ugnimi.“
(1 En 18:7–9)

„Pamačiau sandėlius, kuriuose laikomas griaustinis, ir vietas, kur slepiasi vėjas. Ir žaibas, laukdamas savo paskyrimo, stovi su užrašytu savo keliu.“
(1 En 59:1–3)


Apie žmogaus trapumą ir teisingųjų likimą

„Neleisk man būti panašiam į tuos, kurių vardai ištrinti iš gyvenimo knygos. Tegul mano siela ilsisi su tais, kurie meldėsi, net kai dangaus vartai buvo uždaryti.“
(1 En 108:3–4)

„Bet teisieji švytės kaip saulės spinduliai. Ir jų vardai bus įrašyti gyvybės knygoje ir danguje pas Dievą – jie nepamiršti.“
(1 En 104:2–3)


Ištrauka apie Henochą

„Ir Dievas tarė man: ‘Henochai, rašyk. Visi žmonių darbai turi būti įrašyti. Nes kiekvienas žodis kada nors bus išklausytas.’“
(1 En 89:76)

Enoko knyga, nors ir nekanoninė, atskleidžia turtingą ankstyvojo judaizmo ir krikščionybės teologiją. Joje aprašomi ne tik angelų kritimas ir jų sąveika su žmonėmis, bet ir ateities vizijos, pranašystės apie Dievo teismą bei Mesijo atėjimą. „Sargybiniai“ aprašo angelų maištą, jų mokymą žmonėms uždraustų žinių ir pasekmes – žmonijos nuopuolį. Ši dalis atspindi ankstyvąsias idėjas apie gėrio ir blogio kovą, demonų kilmę ir jų įtaką žmogui. „Panašumai“ siūlo alegorinius aiškinimus, kurie galėjo turėti įtakos vėlesnių krikščioniškų tekstų interpretacijoms. Astronomijos knyga intriguoja savo kosmologiniais aprašymais, atspindinčiais to meto pasaulėžiūrą. Visi šie elementai sudaro sudėtingą ir daugiasluoksnį paveikslą apie Dievo planą, žmogaus prigimtį ir ateities viltis. Enoko knygos įtaka matoma įvairiuose apokrifinėse ir krikščioniškose tradicijose, tačiau svarbu suprasti, kad jos teiginiai nėra Biblijos kanono dalis ir interpretuojami skirtingai. Kai kurie teologai mato Enoko knygoje iškraipytus biblijinius motyvus, kiti – vertingą įžvalgą į ankstyvąsias religines idėjas. Enoko knygos egzistavimas patvirtina, jog ankstyvosios religinės bendruomenės turėjo platų spektrą teologijos ir interpretacijų. Jos studijavimas padeda geriau suprasti religinės minties raidą ir įvairovę.