Emausas – vardas, kurį galima išgirsti ne tik bažnyčiose ar teologinėse diskusijose, bet ir literatūroje, netgi šiuolaikinėje dvasinėje praktikoje. Nors šiandien apie tikslų Emauso miestelio buvimo tašką archeologai dar diskutuoja, pats vardas ir susijęs pasakojimas tapo amžinu vilties, ieškojimo ir netikėto susitikimo simboliu.
Emausas minimas Naujojo Testamento Evangelijoje pagal Luką. Tai miestelis, buvęs apie 60 stadijų (apie 11 km) į vakarus nuo Jeruzalės. Tiesa, per du tūkstančius metų tikslus Emauso vietos nustatymas sukėlė nemažai ginčų. Kai kurie šiuolaikiniai tyrinėtojai mano, kad Emausas galėjo būti netoli El-Qubeibe kaimelio, o kiti nurodo Nikopolį ar Abu Goš vietovę. Nors vieta iki šiol nėra galutinai identifikuota, istorinis ir dvasinis šio miestelio svoris lieka nepakitęs.
Evangelijos pagal Luką 24 skyriuje rašoma apie du Jėzaus mokinius, kurie Velykų sekmadienio popietę keliavo iš Jeruzalės į Emausą. Vieno jų vardas buvo Kleopas (kai kuriose Biblijose – Kleopas arba Klopas), kito – net neužrašyta. Tai unikalus atvejis, kai Biblijoje neįvardijamas antrasis herojus, paliekant paslapties ir atpažinimo vietos kiekvienam skaitytojui. Daugelis biblistų svarsto, kad tas „antrasis mokinys“ galėjo būti bet kuris iš Jėzaus pasekėjų, kartais netgi minima, jog tai galėjo būti moteris – galbūt Kleopo žmona.
Pasakojimas apie Emauso kelionę prasideda tuo, kad mokiniai liūdi – jų Mokytojas, kuriuo jie tikėjo, ką tik buvo nukryžiuotas, o kalbos apie prisikėlimą atrodo per geros, kad būtų tiesa. Jiems einant, prie jų prisijungia nepažįstamas keliautojas ir klausia, kodėl jie tokie nuliūdę. Tai buvo pats Jėzus, tačiau mokiniai Jo neatpažino.
„O jų akys buvo tarsi laikomos, kad Jo nepažintų.“ (Lk 24,16)
Kelionės metu Jėzus paaiškina visą Raštą, parodydamas, kad viskas, kas įvyko, buvo numatyta. Jiems atvykus į Emausą, mokiniai pakviečia nepažįstamąjį užsukti vakarienės. Tik laužydamas duoną, Jėzus buvo atpažintas:
„Kai Jis sėdo su jais prie stalo, paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė jiems. Tuomet jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jį.“ (Lk 24,30–31)
Tą akimirką Jėzus pradingo iš jų akių. Mokiniai nedelsdami sugrįžo į Jeruzalę pasidalinti naujiena su kitais mokiniais.
Emauso kelionė Biblijoje dažnai laikoma žmogaus dvasinio ieškojimo simboliu. Tai istorija apie abejones, nusivylimą ir stebuklingą atpažinimo džiaugsmą. Šiuolaikinėje dvasinėje praktikoje Emauso kelionė tapo metafora – kiekvienas žmogus, patirdamas sunkumus ar netikrumą, gali „sutikti“ Jėzų kasdienybės paprastume, net jei iš pradžių Jo neatpažįsta.
Įdomios detalės ir netikėtos sąsajos
- Emauso kelionė kartais vadinama „pažinimo kelione“, kai Dievas pasirodo tada, kai to mažiausiai tikimasi.
- Lotyniškai „Emmaus“ gali reikšti „šilti šaltiniai“ – todėl kai kurie teologai teigia, kad tai ženklas apie širdies atšilimą ir dvasinį prabudimą.
- Vakarietiškoje krikščionybėje Emauso pasakojimas įkvėpė daugybę meno kūrinių, nuo Caravaggio tapybos iki šiuolaikinių poezijos rinkinių.
Citatos ir svarbiausi akcentai
- „Ar mūsų širdys nedegė, kai Jis mums kalbėjo kelyje?“ (Lk 24,32) – viena dažniausiai cituojamų Biblijos eilučių, apibūdinanti dvasinį susijaudinimą ir pažinimą.