Senovės graikams pomirtinis pasaulis nebuvo vien tamsus šešėlių slėnis. Tarp tų, kurie nusileisdavo į Hadą, nedaugelis patekdavo ten, kur viešpatauja šviesa, tyla be skausmo ir vėjas be šalčio. Tai Eliziejus, arba Eliziejaus laukai – vieta, kur gyvena sielos, kurias dievai pamilę, o gyvenimas – išaukštinęs.
Graikiškai ši vieta vadinama Elysion pedion (Ἠλύσιον πεδίον) – „Eliziejaus lyguma“, vėliau lotyniškai Elysium. Lietuviškai dažniausiai sakome Eliziejus, o kai kada – Eliziejaus laukai, norėdami pabrėžti, kad tai ne miestas, ne dvaras, bet atvira, kvėpuojanti erdvė.
Skirtingai nei Tartaras, skirtas bausmei, ar nei Hadas, kuriame sielos klajoja be atgarsio, Eliziejus yra palaimos ir atminimo vieta. Čia gyvena didvyriai, dievų numylėtiniai, poetai, išminčiai, kariai, ir visi tie, kurie gyvendami paliko kažką daugiau nei triukšmą.
Homeras „Odisėjoje“ rašo:
„Tave dievai atves į Eliziejaus laukus, žemės pakraštyje, kur gyvenimas lengvas, nėra sniego, audrų ar lietaus, o Okeanas siunčia švelnius Zefyro vėjus.“
(Odisėja, 4.563–568)
Tai ne dangaus karalystė, bet žemės pakraštys, kur nebesibaigia vasara. Ne dievų buveinė, bet vieta, kur žmogaus dvasia tampa tyra, nesutepta laiko. Kai kur sakoma, kad Eliziejus plyti šalia Okeano, toli nuo žinomų žemių, o kai kur – kad tai sala arba net švytinti erdvė pačiame Hado centre.
Svarbu tai, kad į Eliziejų nepatenkama automatiškai. Neužtenka būti geram. Reikia būti pripažintam vertam – per dievų sprendimą, arba per kažką, kas žmoguje viršijo jį patį. Todėl Eliziejus ne tiek atpildas, kiek pasilikusi dovana.
Vėlyvoje graikų tradicijoje ir romėnų poezijoje Eliziejus įgauna vis daugiau rojaus bruožų – vieta, kur mylimieji susitinka, kur tėvai laukia vaikų, kur protas tampa aiškus, o atmintis – nebeskausminga. Vergilijus „Eneidoje“ aprašo Eliziejų kaip spindintį mišką, kuriame sielos rengia sporto varžybas, kuria eiles, dainuoja ir kalbasi apie gyvenimą, bet be pavydo ir be liūdesio.
Nors Eliziejus neperduotas mums kaip religinė dogma, jis liko kultūroje kaip tylaus rojaus archetipas. Ne išaukštinto atlygio, o nusipelnyto poilsio. Ne amžinybės be kūno, bet buvimo be kančios.
Kai kalbam apie Eliziejų, kalbam ne apie vietą, o apie žmogaus svajonę – kad mirtis gali būti ne ištrynimas, o sustabdymas to, kas buvo geriausia.
Eliziejus ir Tartaras – tai dvi priešingybės graikų pomirtinio pasaulio žemėlapyje:
| Eliziejus | Tartaras | |
|---|---|---|
| Kam skirta? | Dievų numylėtiniams, didvyriams, dorybingiems | Maištininkams, titanams, žiauriausiems nusidėjėliams |
| Kokia vieta? | Lengvų vėjų, saulės ir gėlių kupina erdvė | Tamsus, šaltas, bedugninis kalėjimas |
| Funkcija | Apdovanojimas, poilsis, amžina garbė | Bausmė, amžinas atskyrimas |
| Siela ten patenka… | Per dievų malonę arba herojiškus darbus | Dėl gilių nusikaltimų prieš dangaus tvarką |
Abu yra to paties požeminio pasaulio (Hado) „aukštai“, bet jie niekada nesusiliečia. Tai dvi kosminės kryptys: viena į viršų (šviesa, atminimas), kita – žemyn (tamsa, užmiršimas).
Jei Eliziejus – tai švelni dvasinė vasara, tai Tartaras – užrakinta, begarsė žiema.