Druidai – tai senovės keltų dvasininkai, išminčiai ir mokytojai. Jie buvo ne tik kunigai, bet ir teisėjai, filosofai, astronomai, istorikai ir politiniai patarėjai. Gyveno Galijoje (dabartinėje Prancūzijoje ir aplinkiniuose kraštuose), Britanijoje ir Airijoje. Daugiausia žinių apie juos turime iš graikų ir romėnų rašytojų, nes patys druidai savo mokymą perdavinėjo tik žodžiu ir nieko nerašė.
Originalūs pavadinimai
Žodis „druidas“ kilo iš keltų kalbos. Proto-keltų forma rekonstruojama kaip druwits arba druwides. Galų kalboje jie vadinosi druides.
- Lotyniškai (kaip rašė Julijus Cezaris ir kiti) – druides arba druidae.
- Graikiškai – δρυΐδαι (druïdai).
- Senąja airių kalba – druí (daugiskaita druíd).
- Šiuolaikine airių – draoi.
- Valų (velsiečių) kalba – dryw arba derwydd.
- Bretonų – drouiz.
Etimologija nėra visiškai aiški. Dažniausiai aiškinama dviem būdais: arba „ąžuolo žinovas“ (iš keltų žodžių, reiškiančių ąžuolą ir žinojimą), arba „tvirtas / labai išmintingas žinovas“. Senovės romėnai (ypač Plinijus Vyresnysis) siejo juos su ąžuolu, nes druidai labai gerbė šį medį ir jo amalus (viskumą).
Ką jie veikė?
Pagal Julijų Cezarį (I a. pr. Kr.), druidai buvo viena iš dviejų svarbiausių Galijos visuomenės klasių (kartu su raiteliais). Jie:
- atliko viešas ir privačias aukas,
- aiškino religinius klausimus,
- teisė ginčus dėl nuosavybės, paveldėjimo ir nusikaltimų,
- mokė jaunimą (mokslas galėjo trukti iki 20 metų),
- buvo atleisti nuo mokesčių ir karinės tarnybos.
Kartą per metus jie rinkdavosi šventoje vietoje Carnutų genties žemėse (Galijos centre). Kas nepaklusdavo jų sprendimui, būdavo pašalinamas iš aukų – tai buvo baisiausia bausmė, nes žmogus tarsi iškrisdavo iš visuomenės.
Druidai tikėjo sielos nemirtingumu – kad po mirties siela pereina į kitą kūną. Jie domėjosi žvaigždėmis, pasaulio dydžiu, gamtos dėsniais. Mokymą perduodavo tik žodžiu, nors kasdieniams reikalams naudojo graikų raides.
Romėnų požiūris ir pabaiga
Romėnai druidus laikė pavojingais. Jie rašė apie žmonių aukas (pvz., „pintinių žmonių“ – didelių pintinių figūrų, į kurias buvo dedami žmonės ir degamos). Kiek tai buvo tiesa, o kiek – propaganda, ginčijamasi iki šiol. I a. po Kr. romėnai ėmė sistemingai naikinti druidų instituciją Galijoje ir Britanijoje. Ypač žiauriai jie veikė Velsijos saloje Mona (dabartinis Anglesey), kuri buvo laikoma šventa druidų vieta.
Airijoje, kur romėnai neįžengė, druidai išliko ilgiau. Krikščionybei plintant, jie pamažu prarado kunigų funkcijas, bet išliko kaip poetai, istorikai ir teisėjai. Viduramžių airių ir valų legendose jie jau vaizduojami labiau kaip magai ir burtininkai.
Šiuolaikiniai „druidai“ – tai neokeltų ir neopagonių judėjimų nariai, bandantys atkurti senąsias tradicijas. Jie neturi tiesioginio ryšio su senoviniais druidais, bet naudoja tą patį vardą ir simboliką (ąžuolą, amalus, gamtos ciklus).
Trumpai tariant: druidai buvo keltų visuomenės išminčių ir kunigų luomas – žmonės, kurie saugojo žinias, teisė, mokė ir tarpininkavo tarp žmonių ir dievų. Jų originalūs vardai – druwits, druides, druí, derwydd – primena, kad jie buvo „tie, kurie žino“.