Disidentizmas – tai viešas nepritarimas valdžiai ar vyraujančiai ideologijai, dažniausiai reiškiamas autoritarinių ar totalitarinių režimų sąlygomis. Disidentai tampa tais, kurie nesutinka tylėti, kai teisė ir teisingumas yra paminami.
Šis reiškinys tapo ypač matomas XX amžiuje, kai komunistiniai režimai, nacistinė valdžia ir kiti autoritarai pradėjo persekioti tuos, kurie drįso mąstyti kitaip, ginti žmogaus teises, religijos laisvę ar tiesiog sakyti tiesą.
Disidentizmas nėra naujas reiškinys. Jau pranašai Senojo Testamento laikais buvo Dievo disidentai. Jie ėjo pas karalius ir tautą sakydami tai, ką Dievas liepė, net jei tai reiškė pavojų jų gyvybei. Pranašas Jeremijas kalėjo už tiesos skelbimą (Jeremijo 37,15).
Apaštalai taip pat buvo disidentai savo laikmečio religinei ir politinei valdžiai:
„Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.“ (Apaštalų darbai 5,29)
Disidentai dažnai tampa sąžinės balsu savo tautoms. Jie primena, kad žmogus sukurtas laisvas, o teisingumas negali būti užgniaužtas. Nors režimai gali juos persekioti, istorija rodo, kad disidentų žodžiai ilgainiui būna išgirsti.
Žymūs disidentai istorijoje
- Aleksandras Solženicynas – rusų rašytojas, atskleidęs Sovietų lagerių tikrovę knygoje Gulago archipelagas.
- Andrei Sacharovas – sovietinis branduolinių ginklų kūrėjas, vėliau žmogaus teisių gynėjas.
- Václavas Havelas – čekų dramaturgas ir mąstytojas, tapęs Čekijos prezidentu po komunistinio režimo žlugimo.
- Lech Walesa – Lenkijos „Solidarumo“ judėjimo lyderis.
- Kunigas Juozas Zdebskis, Nijolė Sadūnaitė, Sigitas Tamkevičius – Lietuvos disidentai, sovietmečiu kalinti už tikėjimo ir žmogaus teisių gynimą.
Lietuvoje disidentizmas buvo glaudžiai susijęs su Katalikų Bažnyčia. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika tapo pogrindžio spaudos simboliu, skelbusiu apie tikėjimo persekiojimą.
Net sovietinės cenzūros sąlygomis kunigai ir pasauliečiai platino informaciją apie žmogaus teisių pažeidimus, rizikuodami laisve ir gyvybe.
Šiandien disidentų randama ir demokratinėse visuomenėse, kur tam tikros nuomonės ar įsitikinimai atsiduria spaudimo ar atmetimo zonoje. Drąsa išsakyti tiesą, kai ji nepatogi daugumai, tebėra disidentizmo esmė.
Kaip rašo pranašas Izaijas:
„Šauk iš visos gerklės, netylėk! Lyg trimitas skelbk mano tautai jų nusikaltimus.“ (Izaijo 58,1)
Evangelija kviečia žmogų gyventi ne pagal pasaulio taisykles, bet pagal Dievo tiesą. Tai reiškia, kad tikintysis, ginantis tiesą ir gėrį, neišvengiamai tampa disidentu ten, kur teisybė ir meilė yra pamintos.