Dievas yra aukščiausia būtybė, kurią daugelis religijų laiko visatos kūrėju, valdytoju ir moraliniu autoritetu. Dievo samprata skiriasi priklausomai nuo religinių tradicijų, tačiau visose jos apima tam tikras esmines savybes, tokias kaip visagalybė, visžinystė, amžinybė ir tobulumas. Štai kaip Dievas suvokiamas kai kuriose pagrindinėse religijose:
Krikščionybėje
Krikščionybėje Dievas yra vienas, bet triasmenis – tai yra Trejybė, kurią sudaro Tėvas, Sūnus (Jėzus Kristus) ir Šventoji Dvasia. Krikščionys tiki, kad Dievas yra visagalė, visur esanti, viską žinanti ir besąlygiškai mylinti būtybė. Dievas sukūrė visatą ir žmogų pagal savo paveikslą, todėl žmogus turi ypatingą vietą kūrinijoje. Jėzaus Kristaus misija žemėje buvo atskleisti Dievo meilę ir išgelbėti žmoniją nuo nuodėmės.
Judaizme
Judaizme Dievas (hebrajiškai YHWH, dažnai tariamas kaip Jahvė arba Jehova) yra vienintelis, nedalomas ir transcendentinis kūrėjas. Dievas sudarė sandorą su Izraelio tauta ir perdavė jiems Torą per Mozę. Judaizme Dievas yra teisingas ir gailestingas, tačiau reikalauja iš savo žmonių laikytis Jo įsakymų ir moralės normų. Žydai tiki, kad Dievas yra visur esantis ir viską žinantis, tačiau yra ir asmeniškas, atsakantis į maldas ir veikiantis istorijoje.
Islame
Islame Dievas yra vienintelis ir nepakartojamas, vadinamas Alachu (arabų kalba Allah). Islamas pabrėžia Dievo vienybę (tawhid) ir neleidžia jokio dievybės padalijimo ar partnerių. Dievas yra visagalis, viską žinantis ir teisingas, taip pat gailestingas ir atleidžiantis. Koranas, šventasis islamo tekstas, yra laikomas tiesioginiu ir galutiniu Dievo apreiškimu žmonijai. Musulmonai tiki, kad Dievas yra ne tik kūrėjas, bet ir galutinis teisėjas, kuris atlygins žmonėms už jų veiksmus po mirties.
Hinduizme
Hinduizme Dievas gali būti suvokiamas įvairiais būdais, atsižvelgiant į skirtingas mokyklas ir tradicijas. Kai kurie hindai tiki vienu aukščiausiu Dievu, kuris pasireiškia įvairiomis formomis ir vardais (pvz., Višnu, Šiva, Brahma), o kiti mano, kad dievybių yra daug ir kiekviena iš jų rodo skirtingus vienos dieviškosios tikrovės aspektus. Brahmanas, aukščiausioji tikrovė, yra laikomas viską peržengiančiu ir neapibrėžtu, iš kurio kyla visa kūrinija.
Filosofiniu požiūriu
Filosofijoje Dievas dažnai nagrinėjamas kaip pirmoji priežastis, būtybė, kuri egzistuoja savaime ir nuo kurios priklauso visa kita. Filosofai diskutuoja apie Dievo savybes, jo santykį su pasauliu, žmogaus gebėjimą pažinti Dievą ir jo buvimą. Klasikinės teologinės savybės – visagalybė, visžinystė, tobulumas ir amžinybė – yra dažnos diskusijų temos.
Dievo sampratos įvairovė
Dievo samprata labai skiriasi įvairiose religijose ir filosofinėse tradicijose. Kai kurios religijos tiki vienu Dievu (monoteizmas), kitos pripažįsta daugybę dievų (politeizmas), o dar kitos Dievą suvokia kaip neasmenišką jėgą ar principą (panteizmas, deizmas). Kai kurios religijos, pvz., budizmas, apskritai nepripažįsta kūrėjo Dievo, tačiau kalba apie aukščiausiąją tikrovę arba nušvitimą.
Dievas yra centrinė figūra daugelyje religijų ir kultūrų, apimanti įvairias sampratas ir įsivaizdavimus. Dievas suvokiamas kaip kūrėjas, teisėjas, gailestingas tėvas arba visatos tvarkytojas. Nepaisant skirtingų apibrėžimų, visose tradicijose Dievas yra laikomas aukščiausia realybe, kuri suteikia prasmę ir tikslą žmonių gyvenimui.
Skirtingose religijose ir kultūrose Dievą vadina įvairiais vardais, atspindinčiais tiek kalbos ypatumus, tiek teologines nuostatas ar pasaulėžiūrą. Vardas, kuriuo šaukiamas Dievas, dažnai yra ne vien paprastas žodis – jis neša istorinį ir dvasinį krūvį, o kartais laikomas per šventas ištarti garsiai.
- Senovės hebrajų tradicijoje Dievas vadinamas YHWH (Tetragrammaton), tačiau iš pagarbos dažniausiai tariamas kaip Adonai („Viešpats“) arba Ha-Šem („Vardas“). Krikščionys vėliau išvedė vardus Jahvė arba Jehova.
- Islame, kaip minėta, Dievas vadinamas Allah – tai arabų kalbos žodis, reiškiantis tiesiog „Dievas“. Įdomu, kad krikščionys arabų šalyse taip pat naudoja Allah kalbėdami apie Dievą.
- Sikhizme Dievas vadinamas Waheguru, reiškiančiu „Nuostabus Viešpats“. Tai asmeninis, visur esantis Dievas, viršijantis visas religijas.
- Zoroastrizme Dievas yra Ahura Mazda – išmintingasis valdovas, šviesos ir tiesos šaltinis, priešingybė blogiui (Angra Mainyu).
- Senovės graikai turėjo daug dievų, bet filosofiniuose kontekstuose Dievą vadino Theos arba To Theion – dieviškoji esatis.
- Senovės egiptiečiai Dievą laikė Amonu-Ra, visatos kūrėju ir saulės dievu, kuris vėliau buvo laikomas visagalės dievybės įsikūnijimu.
- Kinų dangaus religijoje Dievas vadinamas Shangdi („Aukščiausiasis Valdovas“) arba Tian („Dangus“) – ne tiek asmuo, kiek aukščiausias kosminis principas.
- Šintoizme Dievybės vadinamos kami – tai ne vienas Dievas, bet dvasinė esmė, gyvenanti tiek gamtoje, tiek protėviuose.
- Afrikos tradicinėse religijose yra daug Dievo vardų, pvz., Nyame (Ganoje), Olodumare (Jorubų tauta), kurie atspindi vietos kalbas ir kultūras, bet visur jis suvokiamas kaip aukščiausias kūrėjas.
- Lietuviškoje pagonybėje Dievas buvo Dievas arba Dievas Tėvas – dažnai tapatinamas su dangumi, šviesa ar Perkūnu.
Kai kurios tradicijos akcentuoja Dievo artumą, kitos – jo neišreiškiamą didybę. Kai kur Dievas vadinamas Tėvu, Mokytoju, Karaliumi, o kitur – Dvasia, Tuštuma ar Netylinčiu Tyliuoju. Šios įvairovės pažinimas padeda suprasti, kad žodis „Dievas“ – tai tik viena iš daugybės kalbinių bandymų įvardyti tai, kas viršija bet kokį žodyną.