Kai liturgijoje ištariamas žodis „altorius“, daugeliui prieš akis iškyla akmeninis stalas bažnyčios šventovėje. Tačiau Bažnyčios mokymas kviečia matyti giliau – tai ne vien stalas, o erdvė, kur susilieja dangus ir žemė. Altorius nėra tik simbolis. Tai vieta, kur regimas susitikimas su neregimu.
Dangaus altorius – tai ne abstrakti vizija, o Eucharistijos šerdis. Prie jo renkasi tikintieji, o kartu, liturgijos žodžiais tariant, „paliepk šventajam Angelui nunešti šią auką prie tavo aukštojo sosto“. Tai reiškia, kad kiekviena Eucharistija žemėje yra įtraukta į dangaus gyvenimą. Kristaus Kūnas ir Kraujas, priimami prie altoriaus, nėra tik žemės duona ir vynas – tai tikras ryšys su tuo, kas amžina. Altorius tampa perėjimu, tiltu. Jis – Kristaus Kūno ženklas ir tuo pačiu vieta, kur tas Kūnas atiduodamas kaip Auka.
Šventasis Ambraziejus drąsiai klausia: „Kas gi iš tiesų yra Kristaus altorius, jei ne Kristaus kūno atvaizdas?“ Tai ne poetiškas palyginimas. Tai teologinė tiesa – ant altoriaus yra Kristus. Ne kaip daiktas, ne kaip paveikslas, bet kaip gyvoji Auka, gyvoji Duona. Eucharistijos metu Bažnyčia ne šiaip prisimena Kristų, o stovi prie Jo – ten, kur Jis save aukojo ir kur vis dar aukoja. Altorius tampa laiko ir erdvės tašku, kuriame prabyla amžinybė.
Dangaus altoriaus slėpinys dar aiškiau atsiskleidžia kunigystėje. Šv. Grigalius Nazianzietis kalba apie kunigą kaip tą, kuris „į dangaus altorių siunčia atnašų aukas“. Kunigas nėra tik apeigų vedėjas. Jis stoja prie altoriaus kaip Kristaus kunigystės dalininkas, kaip tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, kaip liudytojas ir tarnas to, kas vyksta dangaus regimybėje. Jo misija – vesti žmones ne į bažnyčios interjerą, bet į dangaus šventovę. Todėl kunigystė nėra amatas. Ji yra dalyvavimas tame, ką daro Kristus: perkeičiant duoną, žmones, pasaulį.
Dangaus altorius nėra vien bažnytinis terminas. Jis kviečia kiekvieną krikščionį gyventi taip, lyg kiekvienas veiksmas, kiekviena malda būtų atnaša tame nematomame aukure. Kai auka teikiama su meile, kai iš savęs dovanojama dėl kito, kai tyliai kantriai priimama kančia – visa tai tampa gyva liturgija. Kristus nesiaukoja vien kartą istorijoje. Jis teikia save nuolat – Eucharistijoje, bet ir per kiekvieną, kuris leidžia Jam veikti savyje.
Dangaus altorius nėra tolimas. Jis čia pat – kiekvienoje Mišiose, kiekvienoje tikroje maldoje, kiekviename širdies virsme. Ir prie jo visada laukia Tas, kuris ant šio altoriaus tapo Duona, kad mes galėtume būti gyvi.