Budistinė tuštuma (šūnyata) – tai ne nieko nebuvimas, o gili įžvalga, kad visi reiškiniai neturi savarankiškos prigimties ir kyla iš tarpusavio priklausomybės. Jūsų pateiktame kontekste Meistras Eckhartas ir teologinis nihilizmas artėja prie šios idėjos, teigdami, kad „Dievas nėra nei geras, nei galingas – Jis tiesiog yra“, o visi apibūdinimai yra žmogaus projekcijos. Šis straipsnis nagrinėja šūnyata reikšmę, kilmę, filosofiją, palyginimus su kitomis tradicijomis, pateikia istorijas ir citatas.
Sanskrito terminas šūnyata („tuštuma“) kilo iš žodžio šūnya („nulis“, „tuščias“) ir yra pagrindinė Mahajanos budizmo koncepcija, ypač išplėtota Nagarjunos II a. veikale Mulamadhyamakakarika. Lietuvių kalboje – tuštuma, anglų – emptiness, vokiečių – Leerheit, prancūzų – vacuité. Šūnyata teigia, kad niekas – nei daiktai, nei „aš“, nei Dievas – neturi savarankiškos, pastovios esmės; viskas yra reliatyvu, priklausoma nuo priežasčių ir sąlygų. Tuštuma nėra nihilistinis neigimas, o išlaisvinanti įžvalga: suvokdami, kad viskas yra „tuščia“, atsikratome prisirišimų ir kančios (dukkha).
Filosofiškai šūnyata ragina atmesti dualistines sąvokas (būtis/nebūtis, geras/blogas), kaip Eckhartas atmeta Dievo apibūdinimus, sakydamas, kad Jis yra „grynas yra“, be žmogaus projekcijų. Šūnyata nėra tuštuma kaip vakuumas, o potencialo laukas, iš kurio kyla visi reiškiniai, panašiai kaip kvantinės fizikos „nulinės energijos laukas“.
Meistro Eckharto apofatinė teologija artima šūnyatai: jis vadino Dievą „nieku“ (Nichts), pabrėždamas, kad Jis peržengia visas sąvokas, panašiai kaip budistų tuštuma atmeta fiksuotas idėjas. Advaita Vedantoje Brahmanas yra beformis, „tuščias“ savybių, bet pilnas sąmonės, kas primena šūnyata kaip potencialą. Daoizme wu („niekas“) yra visko šaltinis, artimas tuštumos idėjai, kaip Laozi sakė: „Tuštuma yra dao nauda.“ Nors krikščionybė dažnai pabrėžia Dievo asmeniškumą, Eckharto ir kitų mistikų požiūris suartėja su budizmu, matydami Tikrovę anapus apibrėžimų.
Budistų legenda pasakoja apie vienuolį, kuris, medituodamas apie šūnyatą Himalajuose, suprato, kad jo „aš“ yra iliuzija, ir pasiekė nušvitimą, išsilaisvindamas iš kančios. Nagarjuna, diskutuodamas su skeptikais, naudojo paradoksus, klausdamas: „Jei viskas turi esmę, kaip ji kinta?“ – parodydamas, kad tik tuštuma paaiškina pokyčius. Eckhartas, pamokslaudamas XIII a. Vokietijoje, šokiravo klausytojus, sakydamas: „Dievas yra niekas, ir tik nieke Jį rasi,“ – už tai vos nebuvo apkaltintas erezija, bet jo žodžiai atliepė budistinę tuštumą.
Citatos
- Nagarjuna: „Tuštuma yra nei būtis, nei nebūtis – ji išlaisvina iš visų kraštutinumų.“ (Mulamadhyamakakarika.)
- Meistras Eckhartas: „Dievas yra grynas niekas, nes Jis yra viskas, kas yra.“ (Sermonai.)
- Buda: „Suvok tuštumą, ir kančia išnyks kaip rūkas saulėje.“ (Sutta Pitaka.)
- Laozi: „Iš tuštumos kyla viskas, bet tuštuma lieka nematoma.“ (Dao De Jing.)
Šūnyata įkvėpė šiuolaikinę fiziką: kvantinio lauko teorija teigia, kad „tuščia“ erdvė yra pilna potencialios energijos, kas artima budistų idėjai apie tuštumą kaip visko šaltinį.
Budistinė tuštuma (šūnyata) ir Eckharto teologinis nihilizmas moko, kad Tikrovė – Dievas ar nirvana – yra anapus žmogaus sąvokų, „tuščia“ apibrėžimų, bet pilna potencialo. Kaip Nagarjuna sakė, „Tuštuma yra kelias į laisvę.“ Filosofiškai šūnyata kviečia mus paleisti iliuzijas – ego, dualumą, net Dievo „vaizdinius“ – ir atrasti, kad Tikrovė yra ne kažkas, o grynas „yra“, amžinas ir neišreiškiamas. Ar galime pažvelgti į tuštumą ir rasti joje ne baimę, o išsilaisvinimą?