Bogomilai buvo viduramžių dualistinė krikščionių sekta, klestėjusi Balkanuose, ypač Bulgarijoje, tarp X ir XV a. Šis gnosticizmo bruožų turintis judėjimas, dažnai laikomas eretiniu, išsiskyrė savo mokymu apie pasaulio dualizmą, pasipriešinimu Bažnyčios hierarchijai ir socialine kritika. Žemiau pateikiama apžvalga apie Bogomilų kilmę, pagrindinius principus, istorinius įvykius ir citatas, atspindinčias jų idėjas.
Bogomilai atsirado X a. viduryje Bulgarijoje, greičiausiai Makedonijos regione, valdant carui Petrui I (927–969). Judėjimas siejamas su kunigu Bogomilu, kurio vardas, reiškiantis „mylimas Dievo“ (iš slavų „bog“ – Dievas ir „mil“ – mielas), galėjo būti judėjimo pavadinimo šaltinis arba atvirkščiai – jis pats pasirinko šį vardą. Bogomilai buvo stipriai paveikti Paulikiečių, dualistinės sektos, perkeltos iš Armėnijos į Trakiją VIII a., ir ankstesnių gnosticizmo srovių, tokių kaip Marcionizmas. Judėjimas laikomas reakcija į Bizantijos Bažnyčios ir valstybės priespaudą, taip pat Bulgarijos ortodoksų Bažnyčios formalizmą, kuris atitolino paprastus žmones, ypač slavų valstiečius.
Bogomilai save laikė tikrąja krikščionių bendruomene, siekiančia grįžti prie evangelinio paprastumo. Jų mokymas greitai išplito tarp vargingesnių sluoksnių, kurie buvo nepatenkinti turtingų dvasininkų ir feodalinės sistemos priespauda. Popiežius Nikolajus I IX a. įspėjo Bulgarijos carą Borisą I apie klaidingų mokymų pavojų, o Konstantinopolio patriarchas Teofilaktas X a. perspėjo Petrą I apie Bogomilų ereziją.
Bogomilų mokymas buvo grindžiamas dualistine kosmologija, teigiančia, kad materialus pasaulis yra blogio šaltinis, sukurtas ne Dievo, o šėtono. Pagal jų mitologiją, Dievas turėjo du sūnus: vyresnįjį Satanailą, kuris sukilo ir sukūrė materialų pasaulį, ir jaunesnįjį Mykolą (arba Jėzų), kuris atėjo išvaduoti sielų. Jie tikėjo, kad žmogaus siela yra Dievo kūrinys, o kūnas – šėtono darbas, todėl atmetė visas materialias Bažnyčios praktikas, įskaitant sakramentus, išskyrus dvasinį krikštą, ir atmetė kryžiaus, relikvijų bei šventųjų garbinimą.
Bogomilai priėmė tik Naująjį Testamentą (keturias Evangelijas, Pauliaus laiškus, Jono, Jokūbo, Judo laiškus) ir kai kuriuos apokrifinius raštus, tokius kaip Abraomo apokalipsė ar Izaijo vizija. Jų moralinis mokymas buvo griežtai asketiškas: jie atmetė mėsos valgymą, vyno gėrimą, santuoką ir materialų turtą, laikydami tai šėtoniškos prigimties apraiškomis. Bendruomenės buvo organizuotos demokratiškai, renkamos „tobulųjų“ (perfecti) ir „klausytojų“ hierarchijos, o moterys turėjo teisę užimti dvasines pareigas.
Bogomilai klestėjo Bulgarijoje iki XIV a. pabaigos, nepaisydami Bažnyčios ir valdžios persekiojimų. Jų idėjos XI–XII a. išplito Bizantijos imperijoje, Kijevo Rusioje, Serbijoje, Bosnijoje, Italijoje ir Prancūzijoje, kur jie buvo vadinami katarais arba „bulgarais“. Konstantinopolyje apie 1100 m. Bogomilų lyderis Bazilijus buvo sudegintas ant laužo, o tai parodė, kokią grėsmę jų mokymas kėlė imperinei tvarkai.
Bosnijoje Bogomilai rado prieglobstį ir XII a. pabaigoje tapo dominuojančia religine jėga, kartais net laikoma valstybine religija valdant banui Kulinui. Tačiau popiežius 1222 m. paskelbė kryžiaus žygį prieš Bosnijos Bogomilus, o Vengrijos invazijos susilpnino jų pozicijas. XV a., Osmanų imperijai užkariavus Balkanus, Bogomilai išnyko, dalis jų galimai perėjo į islamą, formuodami slavų musulmonų bendruomenes, tokias kaip pomakai Bulgarijoje ar bosniakai Bosnijoje.
Bogomilai paliko nedaug materialių pėdsakų, išskyrus simbolinius antkapius Bosnijoje, vaizduojančius saulę, mėnulį ar vynmedį. Jų literatūrinis palikimas, įskaitant apokrifinius raštus ir „Istorijuotas Biblijas“ (Paleya), turėjo įtakos tiek Rytų, tiek Vakarų eretiniams judėjimams.
Istorinės citatos
- „Bogomilai slepia savo blogį po apsimestu pamaldumu, vaikšto nuleidę galvas, murmėdami, bet jų širdys kaip pasiutę vilkai.“ – Princesė Anna Komnena, Bizantijos imperatoriaus duktė, apie Bogomilus (XII a.). Ši citata atspindi ortodoksų priešiškumą Bogomilams, laikytiems pavojingais eretikais.
- „Materialus pasaulis yra šėtono kūrinys, o siela – vienintelė Dievo dovana žmogui.“ – Eutimijus Zigabenus, cituodamas Bogomilų mokymą (XII a.). Ši citata išryškina jų dualistinę kosmologiją.
- „Bogomilai atmeta Bažnyčios turtus ir vadina turtuolius dvasininkus šėtono tarnais.“ – Kunigas Kosmas, „Prieš naujai atsiradusią Bogomilų ereziją“ (X a.). Ši citata parodo jų socialinę kritiką.
- „Mes priimame tik Pater Noster maldą ir dvasinį krikštą, nes visa kita yra šėtono apgaulė.“ – Anoniminis Bogomilų teiginys, užrašytas jų priešų (XIII a.). Ši citata atspindi jų paprastą dvasingumą.
Bogomilai buvo svarbus viduramžių Balkanų religinis ir socialinis fenomenas, atspindėjęs liaudies nepasitenkinimą Bažnyčios ir feodalinės sistemos priespauda. Jų dualistinis mokymas ir asketizmas paveikė vėlesnius eretinius judėjimus, ypač katarus Vakarų Europoje. Nors Bogomilai buvo persekiojami ir galiausiai išnyko, jų idėjos apie socialinį teisingumą ir dvasinį paprastumą išlieka aktualios. Jų istorija taip pat rodo, kaip religiniai judėjimai gali tapti pasipriešinimo įrankiu prieš institucinę valdžią.
Bogomilai, kilę X a. Bulgarijoje, buvo dualistinė sekta, kritikuojanti Bažnyčios turtus ir materializmą, pabrėždama dvasinį tyrumą ir socialinį teisingumą. Jų mokymas, paveiktas Paulikiečių ir gnosticizmo, išplito Balkanuose ir už jų ribų, tačiau susidūrė su griežtu pasipriešinimu. Citatos iš Annos Komnenos, Kosmo ir kitų šaltinių atskleidžia Bogomilų radikalumą ir jų priešų priešiškumą. Nepaisant išnykimo po Osmanų užkariavimų, Bogomilai paliko pėdsaką kaip liaudies pasipriešinimo ir alternatyvaus dvasingumo simbolis.