Bazelio susirinkimas – tai vienas ilgiausiai trukusių Bažnyčios susirinkimų viduramžiais, vykęs Šveicarijos mieste Bazelyje nuo 1431 iki 1437 metų (vėliau dalis persikėlė į Ferrarą ir Florenciją, o likusi dalis Bazelyje tęsėsi iki 1449-ųjų). Originalus pavadinimas lotyniškai – Concilium Basiliense, o pilnas kontekstas siejamas su Concilium Basiliense-Ferrariense-Florentinum, nes susirinkimas suskilo ir persikėlė.
Susirinkimą sušaukė popiežius Martinas V 1431 metų vasarį, likus vos kelioms savaitėms iki jo mirties. Tai buvo reikalavimas iš ankstesnio Konstanco susirinkimo (1414–1418), kuris nustatė, kad visuotinius susirinkimus reikia rengti reguliariai – kas septynerius metus. Pagrindiniai tikslai: spręsti husitų ereziją Bohemijoje (dabar Čekija), reformuoti Bažnyčią (ypač kovoti su korupcija kurijoje ir popiežiaus valdžios piktnaudžiavimu) bei derėtis dėl unijos su Rytų Bažnyčia, nes osmanai grasino Bizantijai. Susirinkimas vyko konciliarizmo idėjų fone – daug dalyvių tikėjo, kad visuotinis susirinkimas turi aukštesnę valdžią nei popiežius.
Pradžioje dalyvavo nedaug žmonių – vos keli vyskupai, bet vėliau susirinko šimtai: kardinolai, vyskupai, teologai, universitetų atstovai, abatų ir žemesniųjų dvasininkų. Pirmininkavo popiežiaus legatas kardinolai Giuliano Cesarini, vėliau – kiti. Svarbūs asmenys: Nikolaus Cusanus (iš pradžių palaikė susirinkimą, vėliau perėjo prie popiežiaus), husitų delegatai, Bizantijos atstovai (trumpai). Popiežius Eugenijus IV (Martino V įpėdinis) bandė susirinkimą paleisti 1431 metais, bet nesėkmingai – dalyviai pareiškė, kad susirinkimas aukštesnis už popiežių.
Susirinkime sprendė kelis pagrindinius klausimus.
Pirmiausia – Bažnyčios reformą: apribojo popiežiaus teisę skirti beneficijas, panaikino kai kurias mokesčių rūšis (annatas), bandė sumažinti kurijos prabangą. Antra – husitų problemą: 1433 metais sudarė Prahos kompaktatus – nuolaidas husitams (leidžiama Komunija dviem pavidalais, bausmės už sunkius nusikaltimus ir pan.), bet tai buvo laikina taika. Trečia – konciliarizmo principus: 1432–1434 metais priėmė dekretus, kad visuotinis susirinkimas turi aukščiausią valdžią Bažnyčioje, popiežius jam pavaldus (pvz., dekretas Haec Sancta iš Konstanco buvo stiprinamas).
Konfliktas su popiežiumi Eugenijumi IV paaštrėjo. 1437 metais popiežius perkėlė susirinkimą į Ferrarą (vėliau – į Florenciją), kad derėtųsi su bizantiečiais dėl unijos. Dauguma dalyvių persikėlė, ten 1439 metais paskelbta Florencijos unija su graikais (pripažinta popiežiaus primatas, Filioque ir pan.). Bazelyje likusi mažuma (konciliaristai) 1439 metais paskelbė Eugenijų IV eretiku, nušalino ir išrinko antipopiežių Feliksą V (Savojos kunigaikštį Amadejų VIII). Tai sukėlė naują schizmą, bet silpną – Feliksas V turėjo mažai palaikymo.
Susirinkimas Bazelyje (jo likučiai) persikėlė į Lozaną ir galutinai išsisklaidė 1449 metais, kai Feliksas V atsistatydino, o naujas popiežius Mikalojus V pripažino ankstesnius aktus selektyviai. Katalikų Bažnyčia pripažįsta ekumeninėmis tik pirmąsias 25 sesijas Bazelyje ir vėlesnes Ferraroje-Florencijoje, o likusį – schizmatiniu. Bazelio susirinkimas parodė konciliarizmo stiprybę, bet galiausiai sustiprino popiežiaus valdžią – po to visuotinių susirinkimų idėja nusilpo iki Tridento laikų. Prancūzijoje jo reformos įkvėpė Buržo pragmatiškąją sankciją, leidusią karaliui daugiau įtakos Bažnyčios reikaluose.
Pagrindiniai klausimai ir sprendimai Bazelyje (1431–1437 m., konciliaristų dominuojama dalis):
- Bažnyčios reforma (kovos su korupcija kurijoje)
Sprendimas: Priimti dekretus, ribojantys popiežiaus valdžią – apribotos annatos (mokesčiai už beneficijas), panaikintos kai kurios rezervacijos, sumažinta kurijos prabanga. Bandymas padaryti Bažnyčią demokratiškesnę. - Konciliarizmo principai (susirinkimo viršenybė prieš popiežių)
Sprendimas: 1432–1434 m. dekretuose pakartota ir sustiprinta Konstanco susirinkimo idėja (pvz., „Haec Sancta” dvasia) – visuotinis susirinkimas turi aukščiausią valdžią, popiežius jam pavaldus ir gali būti teisiamas. Tai buvo pagrindinis konfliktas su popiežiumi Eugenijumi IV. - Husitų erezija Bohemijoje
Sprendimas: 1433–1436 m. derybos su husitais, sudaryti Prahos kompaktatai (1436 m.) – nuolaidos utrakvistams: leidžiama Komunija dviem pavidalais (duona ir vynas tikintiesiems), bausmės už sunkius nusikaltimus, pamokslavimas laisvesnis, bet husitai lieka Bažnyčios sudėtyje. Tai buvo kompromisas, bet ne visi husitai priėmė. - Unija su Rytų Bažnyčia
Sprendimas: Pradėtos derybos, bet vėliau perkelta į Ferrarą-Florenciją (žr. žemiau).
Klausimai ir sprendimai po persikėlimo (Ferrara-Florencija, 1438–1439 m., popiežiaus palaikoma dalis):
- Unija su graikų Bažnyčia (Bizantija)
Sprendimas: 1439 m. liepos 6 d. paskelbta Florencijos unija (dekretas „Laetentur Caeli”) – graikai pripažino popiežiaus primatą, Filioque (Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus), skaistyklą, bet išlaikė savo liturgiją. Bizantijos imperatorius Jonas VIII Paleologas ir patriarchas dalyvavo. Unija žlugo po kelių metų Konstantinopolio žlugimo (1453 m.), nes Maskva ir kiti jos nepripažino. - Unijos su kitomis Rytų Bažnyčiomis
Sprendimas: Vėliau priimtos unijos su armėnais (1439 m.), koptAIS (1442 m.), sirais ir kt. – panašūs kompromisai dėl dogmų, bet realiai mažai įtakos.
Likusios Bazelio dalies sprendimai (1437–1449 m., schizmatinė mažuma):
- Konfliktas su popiežiumi Eugenijumi IV
Sprendimas: 1439 m. Eugenijus IV paskelbtas eretiku ir nušalintas, išrinktas antipopiežius Feliksas V (1440 m.). Tai sukėlė trumpą schizmą. - Tolimesnės reformos
Sprendimas: Bandymai tęsti konciliarizmą, bet mažai palaikymo – galiausiai 1449 m. Feliksas V atsistatydino, schizma baigėsi.
Daugelis Bazelio reformų įkvėpė nacionalines Bažnyčias (pvz., Prancūzijoje – Buržo pragmatiškoji sankcija 1438 m.), bet popiežiaus valdžia galiausiai sustiprėjo. Susirinkimas parodė krizę viduramžių Bažnyčioje, bet konciliarizmas pralaimėjo.