Barbelo – vardas, kuris neskamba Biblijoje, bet atsiranda seniausiuose gnostiniuose tekstuose kaip pirmoji iš Dievo kilusi šviesa. Ji yra pirmavaizdis, pirmoji emanacija, pirmasis atspindys. Kai Vienis, aukščiausias ir neapibrėžtas Dievas, nusprendžia pasirodyti ne sau, bet kitam, gimsta Barbelo.
Tai nėra asmuo įprasta prasme, bet neišskiriama iš dieviškos vienovės. Ji nėra Dievas, bet nėra ir kūrinys. Ji – šviesa, kuri mato šviesą. Mąstymas, kuris kyla iš tylios valios. Gnostiniai tekstai ją vadina „Amžina Motina“, „Gyvoji Mintis“, „Atjautos veidrodis“. Kartais – net „Tėvo Wakaras“, tai yra, Jo sąmonė, kuria Jis save pažįsta.
Ši sąvoka atsiranda gnostiniuose raštuose, ypač Nag Hamadi kolekcijoje, rastoje Egipte 1945 metais. Tokiuose tekstuose kaip Apokrifinė Jono evangelija Barbelo minima kaip pirminė šviesos sfera, iš kurios sklinda visa dieviška pilnatvė – Pleroma.
Barbelo nieko nekuria iš savęs. Ji yra tarsi tiltas tarp begalinio Vienio ir visų kitų būtybių. Ji „priima Tėvą“, kaip rašoma gnostiniuose himnuose, ir per ją atsiranda gyvybė, protas, pasaulio struktūra. Kai kuriuose tekstuose rašoma, kad ji gimdo Logos – dieviškąjį žodį.
Barbelo dažnai vaizduojama kaip moteriškas dieviškumo aspektas – bet tai ne lytis, o kokybė. Ji – priimanti, apimanti, išlaikanti, nepasirodanti jėga. Gnostikai ją laikė artimiausia žmogaus sielai, nes ji supranta šauksmą. Ji girdinti, kai visi kiti atitraukia akis.
Ši idėja – ne apie alternatyvą Biblijos Dievui, bet apie gilesnį Dievo pažinimą per vidinį kelią. Gnostikai netikėjo, kad išorė atskleis tiesą. Jie tikėjo, kad šviesa glūdi mumyse – o Barbelo yra jos pirmas kibirkštis. Kai žmogus pabunda dvasiai, jis neina į išorę, jis leidžiasi gilyn. Ten, kur dar nieko nebuvo, kur tik tu ir tylus Dievo atspindys. Ten, kur jau laukia Barbelo.
Galima ją suprasti ir kaip sielos ilgesį – tai, kas mumyse visada žvelgia į viršų. Ji nėra loginis įrodymas ar religijos dogma. Ji – tas jausmas, kuris tave persekioja naktimis, tas švelnus balsas, kuris kartais šnabžda: „Tu esi daugiau.“
Šiandien, kai malda tampa ne tik prašymu, bet klausymu, Barbelo tampa kaip atmintis. Ne žmogaus atmintis, bet Dievo. Jos vardas tarsi kviečia ne tik tikėti, bet ir prisiminti – kas tu esi prieš laiką, prieš vardus, prieš baimę. Gnostikai tai vadino pažinimu – žinojimu, kad tu kilęs iš šviesos.
Ir jei yra Barbelo – vadinasi, šviesa vis dar teka.