Dominica in albis (lotyniškai „Sekmadienis baltais drabužiais“) – tai sekmadienis po Velykų, Bažnyčios liturgijoje užbaigiantis Velykų oktavą, kitaip dar vadinamas Baltojo sekmadienio arba Atvelykio vardu. Senosiose krikščionių apeigose ką tik pakrikštyti tikintieji, priėmę krikštą Velyknaktį, iki pat kito sekmadienio nešiodavo baltas krikšto aprangas, kad iš išorės parodytų vidinį atsinaujinimą, gautą per sakramentą. Todėl sekmadienį po Velykų, po aštuonių dienų, jie oficialiai nusivilkdavo baltąsias tunikas ir sugrįždavo į įprastą bendruomenės gyvenimą, visiškai įsiliedami tarp tikinčiųjų.
Velykinė džiaugsmo tąsa
Ši diena Bažnyčios kalendoriuje vainikuoja džiaugsmingą Velykų savaitę, kuri liturgiškai laikoma tarsi viena išplėstinė Velykų diena. Nuo seniausių laikų krikščionys minėjo ne tik vieną Velykų rytą, bet ir visą velykinį aštuondienį kaip ypatingą laikotarpį, skirtą giesmėms, Kristaus prisikėlimo slėpinio kontempliacijai ir naujų narių priėmimo šventimui. Dominica in albis išlaikė simbolinį ryšį su tuo pirmykščiu papročiu, kai naujakrikštai, būdami baltai apsirengę, akivaizdžiai liudydavo bažnytinėje bendruomenėje atgimusio žmogaus realybę.
Dienos prasmė Lietuvoje
Lietuvoje ilgainiui prigijo saviti Atvelykio papročiai. Šeimos neretai ir toliau vienija džiugus nuotaika – ridenami margučiai, tarsi pakartojamas velykinio stalo bendrumas. Kai kur Baltasis sekmadienis siejamas su vaikų Velykėlėmis, kai mažieji turi progą džiaugtis dar viena švente. Taip tradicinis paprotys persipina su Bažnyčios liturginiu kalendoriumi: pabrėžiamas Velykų slėpinio tęstinumas, primenama, kad prisikėlimo džiaugsmas viršija vienos dienos ribas.
Dvasinė reikšmė
Šis sekmadienis kalba apie krikšto dovanos branginimą. Pirmosios Bažnyčios bendruomenėse naujakrikščiams buvo patikėta misija liudyti pasaulyje, kad prisikėlimo galia keičia žmogų iš vidaus. Šiandien taip pat skamba kvietimas: atnaujinti savą tikėjimą ir bendrystę su bendruomene, kurioje dalijamasi Kristaus pergale prieš mirtį. Baltoji apranga – dvasinio švarumo ir pasitikėjimo Viešpačiu simbolis – gali įkvėpti mus visus, ne tik nešiojančius fizinius rūbus, bet ir atnaujinančius dvasios kasdienybę.
Dieviško gailestingumo perspektyva
Daugelis šiandien šią dieną įvardija ir kaip Dievo Gailestingumo sekmadienį (pagal sesers Faustinos Kowalskos patirtis), nors oficialiai ji vadinama antruoju Velykų sekmadieniu. Abi tradicijos glaudžiai susijusios: Kristaus prisikėlimo kontekste gailestingumas laikomas naujo gyvenimo pamatu. Jėzus pasirodė savo mokiniams, atnešdamas ramybę ir kviesdamas nebijoti – tai branduolinė žinia, jungianti Atvelykio ir Dievo Gailestingumo akcentus.
Šventė, peržengianti laiko ribas
Nors senovės Bažnyčioje „Dominica in albis” tiesiogiai sietas su apeiginiu apsirengimo pakeitimu, jo dvasinė žinia išlieka visais laikais. Krikštas nėra vienkartinis aktas – tai kvietimas kasdien gyventi įprasmintame ryšyje su Dievu ir bendruomene. Baltasis sekmadienis tam suteikia išskirtinę progą atnaujinti sąmoningą dalyvavimą išganymo slėpinyje. Taip visas Velykų laikotarpis įgauna gilesnį atspalvį, kviečiantį atrasti prisikėlimo dovaną ne tik išorinėje šventimo formoje, bet ir asmeniniame santykyje su Kristumi, kuris per krikštą mus lydi naujose gyvenimo pradžiose.