Avinjono nelaisvė (1309–1377) yra vienas kontroversiškiausių Katalikų Bažnyčios istorijos laikotarpių, kai popiežius rezidavo ne Romoje, o Avinjone, Prancūzijoje. Šis periodas, dažnai vadinamas „Babilonijos nelaisve“ dėl paralelių su žydų tremtimi Babilone, buvo pažymėtas Prancūzijos monarchijos įtaka popiežystei, Bažnyčios centralizacija ir augančia kritika dėl popiežių turtų bei politinio angažavimosi. Avinjono nelaisvė ne tik susilpnino popiežystės autoritetą, bet ir padėjo pagrindą vėlesnei Vakarų schizmai (1378–1417).
Avinjono nelaisvė – tai laikotarpis nuo 1309 m. iki 1377 m., kai septyni popiežiai, visi kilę iš Prancūzijos, rezidavo Avinjone, o ne Romoje, kuri tradiciškai buvo popiežystės centras. Pavadinimas „nelaisvė“ kilo iš kritikų, tokių kaip italų poetas Petrarka, kurie laikė šį periodą popiežystės pavergimu Prancūzijos karalių interesams. Nors popiežiai nebuvo tiesioginiai Prancūzijos monarchų kaliniai, jų sprendimai dažnai rodė Prancūzijos politinius tikslus, o Avinjonas tapo popiežystės administraciniu centru.
Per šį laikotarpį popiežiai pastatė prabangų Popiežių rūmų kompleksą Avinjone, kuris simbolizavo Bažnyčios turtus, bet taip pat traukė kritiką dėl atotrūkio nuo evangelinio neturto idealų. Avinjono nelaisvė baigėsi 1377 m., kai popiežius Grigalius XI sugrąžino popiežystę į Romą, tačiau šis žingsnis netrukus paskatino dar didesnę krizę – Vakarų schizmą.
Avinjono nelaisvės pradžią lėmė kelios istorinės ir politinės priežastys:
- Popiežiaus ir Prancūzijos karaliaus konfliktas:
- XIII a. pabaigoje popiežius Bonifacas VIII (1294–1303) įsivėlė į konfliktą su Prancūzijos karaliumi Pilypu IV Gražiuoju dėl Bažnyčios turto apmokestinimo ir popiežiaus autoriteto. 1303 m. Pilypo agentai užpuolė Bonifacą Ananji mieste (vadinamasis „Ananji pasipiktinimas“), o po jo mirties popiežystė tapo pažeidžiamesnė Prancūzijos spaudimui.
- Klemenso V išrinkimas:
- 1305 m. popiežiumi buvo išrinktas Klemensas V, prancūzų kilmės arkivyskupas. Dėl politinio nestabilumo Italijoje ir Prancūzijos karaliaus spaudimo Klemensas nusprendė nekeliauti į Romą, o 1309 m. įsikūrė Avinjone, kuris tuo metu buvo Šventosios Romos imperijos dalis, bet stipriai veikiamas Prancūzijos. Avinjonas buvo pasirinktas dėl jo geografinės padėties ir santykinio saugumo.
- Italijos politinis chaosas:
- XIV a. pradžioje Roma ir Italija buvo politinio nestabilumo ir smurto židiniai. Gvelfų ir gibelinų konfliktai, taip pat Romos didikų tarpusavio kovos darė Romą nesaugia popiežystei. Avinjonas siūlė stabilesnę aplinką popiežiaus kurijai.
- Prancūzijos įtaka:
- Prancūzijos karaliai, ypač Pilypas IV, siekė kontroliuoti Bažnyčią, kad sustiprintų savo politinę ir finansinę galią. Avinjone reziduojantys popiežiai buvo lengviau pasiekiami Prancūzijos monarchijai, o dauguma kardinolų ir kurijos narių buvo prancūzai, sustiprindami Prancūzijos įtaką.
Per Avinjono nelaisvę popiežystė patyrė reikšmingų pokyčių:
- Popiežiai Avinjone:
- Septyni popiežiai valdė iš Avinjono: Klemensas V (1305–1314), Jonas XXII (1316–1334), Benediktas XII (1334–1342), Klemensas VI (1342–1352), Inocentas VI (1352–1362), Urbanas V (1362–1370) ir Grigalius XI (1370–1378). Visi jie buvo prancūzai, o jų rinkimai dažnai buvo veikiami Prancūzijos karalių.
- Bažnyčios centralizacija:
- Avinjono popiežiai sustiprino Bažnyčios administraciją, įvesdami efektyvesnę mokesčių sistemą ir centralizuotą kuriją. Tačiau šie pokyčiai buvo kritikuojami, nes popiežiai kaupė didelius turtus, o mokesčiai, tokie kaip anatai, kėlė nepasitenkinimą tarp Europos vyskupų ir pasauliečių.
- Popiežių rūmai:
- Avinjone pastatyti Popiežių rūmai tapo vienu didžiausių gotikinių statinių Europoje. Šie rūmai, kartu su prabangiu popiežių ir kardinolų gyvenimo būdu, stiprino įvaizdį, kad Bažnyčia tolsta nuo savo dvasinių šaknų.
- Kritika ir pasipriešinimas:
- Avinjono nelaisvė sulaukė kritikos iš įvairių sluoksnių. Italų intelektualai, tokie kaip Petrarka, vadino Avinjoną „Babilonu“ dėl jo turtų ir korupcijos. Anglija ir Šventoji Romos imperija taip pat priešinosi Prancūzijos dominavimui Bažnyčioje. Šventoji Kotryna Sienietė ir kiti dvasiniai lyderiai ragino popiežius grįžti į Romą.
- Grįžimas į Romą:
- 1367 m. popiežius Urbanas V trumpam sugrįžo į Romą, tačiau Italijos nestabilumas privertė jį grįžti į Avinjoną. Galutinai popiežystę į Romą 1377 m. sugrąžino Grigalius XI, iš dalies paveiktas Kotrynos Sienietės raginimų. Tačiau šis žingsnis sukėlė naują krizę – Vakarų schizmą.
Avinjono nelaisvė turėjo ilgalaikių pasekmių Bažnyčiai ir Europai:
- Vakarų schizma:
- Po Grigaliaus XI mirties 1378 m. kilo ginčas dėl naujo popiežiaus rinkimų. Romoje išrinktas Urbanas VI susidūrė su opozicija, ir dalis kardinolų Avinjone paskelbė Klemensą VII antipopiežiumi. Taip prasidėjo Vakarų schizma (1378–1417), kai Europa pasidalijo tarp dviejų (vėliau trijų) konkuruojančių popiežių.
- Popiežystės autoriteto silpnėjimas:
- Avinjono nelaisvė susilpnino popiežystės moralinį ir dvasinį autoritetą. Prabangus popiežių gyvenimas ir Prancūzijos įtaka kėlė įtarimus, kad Bažnyčia tarnauja politiniams, o ne dvasiniams tikslams. Ši kritika prisidėjo prie vėlesnių reformacijos idėjų plitimo.
- Bažnyčios centralizacija:
- Nepaisant kritikos, Avinjono popiežiai padėjo pagrindą modernesnei Bažnyčios administracijai. Jų įvestos finansinės ir biurokratinės sistemos išliko ir po nelaisvės, stiprindamos popiežystės kontrolę visoje Europoje.
- Kultūrinis palikimas:
- Avinjonas tapo svarbiu kultūros centru, pritraukdamas menininkus, mokslininkus ir teologus. Popiežių rūmai ir jų aplinka padėjo plėtoti gotikinę architektūrą ir meną.
- Nacionalinių interesų stiprėjimas:
- Avinjono nelaisvė pabrėžė augančią nacionalinių valstybių, ypač Prancūzijos, įtaką Bažnyčiai. Tai skatino konfliktus tarp popiežystės ir Europos monarchijų, kurie tęsėsi iki pat Reformacijos.
Avinjono nelaisvė buvo platesnės Bažnyčios krizės atspindys. Ji parodė, kaip glaudžiai Bažnyčia buvo susijusi su politinėmis galiomis, ypač Prancūzijos monarchija, ir kaip sunku buvo išlaikyti dvasinį autoritetą feodalinės sistemos kontekste. Kritika, kurią sukėlė Avinjono popiežių turtai ir politinis angažavimasis, paskatino raginimus reformuoti Bažnyčią, kurie galiausiai išsivystė į XV a. konciliarizmo judėjimą ir XVI a. Reformaciją.
Avinjono nelaisvė buvo sudėtingas ir prieštaringas Katalikų Bažnyčios istorijos laikotarpis, atspindintis įtampą tarp dvasinės misijos ir politinių realijų. Nors Avinjono popiežiai sustiprino Bažnyčios administraciją, jų priklausomybė nuo Prancūzijos ir prabangus gyvenimo būdas susilpnino popiežystės autoritetą, sukeldami kritikos bangą ir padėdami pagrindą Vakarų schizmai.