Asmodėjus, kurio vardas įvairiuose šaltiniuose rašomas kaip Asmodai, Asmodeus ar Asmodaeus, yra viena žinomiausių ir sudėtingiausių figūrų demonologijos istorijoje. Jo paveikslas yra susipynęs iš judėjų, krikščionių ir, tikėtina, senovės persų mitologijos gijų, o jo vaidmuo svyruoja nuo žiauraus, geidulingo žudiko iki gudrumu pasižyminčio demonų karaliaus. Manoma, kad pačios ankstyviausios legendos apie jį atkeliavo iš zoroastrizmo, o vėliau buvo adaptuotos ir išplėtotos Biblijos apokrifuose ir Talmude, kol galiausiai jis tapo vienu iš pragaro kunigaikščių krikščioniškojoje tradicijoje.
Labiausiai tikėtina Asmodėjaus kilmė yra siejama su senovės persų (zoroastrizmo) demonu, vardu Aišma-daiva (Aēšma-daēva). Avestos kalba „Aišma“ reiškia „pyktis“, „įniršis“ arba „įtūžis“, o „daiva“ – „demonas“ arba „piktasis dievas“. Aišma buvo vienas iš pagrindinių blogio principo Angra Mainju (Ahrimano) parankinių, įkūnijantis smurtą, žiaurumą ir aklą pyktį. Žydams patekus į Babilonijos nelaisvę ir vėliau gyvenant Persijos imperijos įtakoje, įvyko aktyvūs kultūriniai mainai, kurių metu persų mitologijos elementai persismelkė į judėjų folklorą. Manoma, kad vardas „Asmodėjus“ yra helenizuota Aišma-daivos vardo forma, o pats demonas perėmė kai kurias jo savybes.
Pirmą kartą ir detaliausiai Asmodėjus kaip asmeninė būtybė pasirodo ne kanoninėje Biblijoje, o deuterokanoninėje (katalikų ir ortodoksų pripažįstamoje) Tobijo knygoje. Čia jis vaizduojamas kaip pavydus ir mirtinai pavojingas demonas. Pasakojama apie merginą, vardu Sara, kuri buvo ištekėjusi septynis kartus, tačiau Asmodėjus, pamilęs Sarą, kiekvieną kartą vestuvių naktį nužudydavo jos jaunikį, dar prieš jiems spėjus suartėti. Ši istorija atskleidžia Asmodėjų kaip geismo ir pavydo demoną, naikinantį santuoką ir vaisingumą. Jaunasis Tobijas, arkangelo Rafaelio lydimas, yra siunčiamas vesti Saros. Rafaelis jį pamoko, kaip nugalėti demoną. Jis liepia Tobijui paimti žuvies širdį ir kepenis ir, įėjus į vestuvių kambarį, sudeginti jas ant žarijų. Kaip rašoma Tobijo knygoje (8:2-3): „Kai tik demonas pajuto kvapą, jis pabėgo į tolimiausią Aukštutinio Egipto sritį, o angelas jį surišo.“ Šis pasakojimas įtvirtino Asmodėjaus, kaip geidulingo ir santuokai priešiško demono, įvaizdį.
Visiškai kitoks Asmodėjaus (hebrajiškai – Ašmedajaus) paveikslas atsiskleidžia Talmude, ypač traktate Gittin (68a-68b). Čia jis nėra tiesiog primityvus geismo demonas, o galingas, protingas ir klastingas demonų karalius. Legenda pasakoja apie karalių Saliamoną, kuris statė Jeruzalės šventyklą. Pagal įstatymą, šventykla turėjo būti pastatyta nenaudojant jokių geležinių įrankių, nes geležis buvo laikoma karo ir smurto simboliu. Saliamonui prireikė mitinio kirmino Šamiro, kuris galėjo pjaustyti akmenį. Tik demonų karalius Ašmedajus žinojo, kur jį rasti. Saliamono tarnas Benaja, pasitelkęs gudrybę, sugavo Ašmedajų, užpildęs jo šulinį vynu. Atvestas pas Saliamoną, Ašmedajus ne tik atskleidė Šamiro paslaptį, bet ir kurį laiką gyveno karaliaus rūmuose, demonstruodamas savo išmintį ir antgamtines galias. Tačiau istorija pasiekia kulminaciją, kai Saliamonas, apimtas puikybės, paklausia demono, kuo šis už jį pranašesnis. Ašmedajus paprašo Saliamono paskolinti savo magišką žiedą su išgraviruotu Dievo vardu. Vos gavęs žiedą, Ašmedajus praryja jį, išauga iki milžiniško dydžio ir vienu sparnu nubloškia Saliamoną šimtus mylių toli, o pats atsisėda į jo sostą ir apsimeta karaliumi. Saliamonas yra priverstas ilgus metus klajoti kaip elgeta, kol galiausiai sugeba atgauti savo sostą. Ši istorija atskleidžia Asmodėjų kaip galingą jėgą, galinčią nuversti net išmintingiausią valdovą, ir kaip pamokymą apie puikybės pavojų.
Vėlesnėje krikščioniškoje demonologijoje šie du naratyvai susiliejo. Asmodėjus tapo vienu iš septynių pragaro princų, dažniausiai tapatinamas su viena iš septynių mirtinų nuodėmių – gašlumu. Tokiuose veikaluose kaip „Raganių kūjis“ (Malleus Maleficarum) ir vėlesniuose grimuaruose jis aprašomas kaip demonas, gundantis vyrus ir moteris neištikimybei, griaunantis santuokas ir skatinantis ištvirkavimą. Okultisto Collin de Plancy XIX amžiaus „Pragaro žodyne“ (Dictionnaire Infernal) Asmodėjui suteikiamas ir specifinis groteskiškas pavidalas: jis turi tris galvas (jaučio, žmogaus ir avino), raitas ant drakono, o vieną koją turi gaidžio. Šis įvaizdis, sujungiantis įvairių gyvūnų bruožus, pabrėžia jo chaotišką ir nenatūralią prigimtį. Taigi, Asmodėjaus kelionė nuo persiško pykčio demono iki biblinio santuokų naikintojo ir galiausiai iki sudėtingo, išmintingo demonų karaliaus Talmude parodo, kaip mitologinės figūros gali evoliucionuoti, prisitaikyti ir įgauti naujų prasmių skirtingose kultūrose ir religinėse tradicijose.