Tarp šventų Dievo vardų, vartojamų žydų ir krikščionių tradicijose, Adonajus užima ypatingą vietą. Tai ne tiek Dievo asmeninis vardas, kiek pagarbus kreipinys, reiškiantis “Viešpatie” arba “Mano Valdove”.
Žodis Adonajus (hebrajiškai Adonāy) kilęs iš žodžio “Adon”, kuris reiškia “šeimininką”, “valdovą” arba “viešpatį”. Hebrajų kalboje galūnė “-aj” rodo daugiskaitą, kuri dažnai naudojama kaip “didybės daugiskaita” (pluralis maiestatis), siekiant išreikšti ypatingą pagarbą.
Adonajus buvo vartojamas vietoj šventojo Dievo vardo YHWH (Jahvė), kurio žydai vengdavo tarti iš gilios pagarbos ir baimės sulaužyti antrąjį Dekalogo įsakymą: “Nenaudok Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo”.
Sinagogų pamaldose, skaitant Senojo Testamento tekstus, kiekvieną kartą, kai tekste pasitaiko tetragramatonas YHWH, skaitovas vietoje jo taria “Adonajus”. Tokiu būdu išlaikomas Šventojo Vardo šventumas ir kartu išreiškiamas pagarbus santykis su Dievu.
Ši praktika paveikė ir krikščioniškąją tradiciją: daugelis Biblijos vertimų vietoj YHWH naudoja žodį “Viešpats” (hebrajiško Adonajaus atitikmenį). Todėl, kai skaitome Senajame Testamente “Viešpats”, dažnai tai yra užuomina į vietą, kur originaliai buvo rašytas Dievo vardas.
Teologiškai Adonajus pabrėžia Dievo aukščiausią valdžią ir asmeninį santykį su žmogumi. Tai Dievas, kuris nėra tolima būtybė, bet artimas Viešpats, kreipiantis ir saugantis savo tautą.
Per šį kreipinį atskleidžiama ir Dievo karališkoji didybė, ir švelnus rūpestis žmogumi. Žydų maldose Adonajus dažnai gretinamas su kitais Dievo atributais, pavyzdžiui, “Adonajus Sebaot” reiškia “Viešpats Kariuomenių”, pabrėžiantis Dievo galybę ir globą.
Citatos
- Psalmė 8, 2: “Viešpatie, mūsų Valdove (Adonajau), koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje!”
- Izaijo knyga 6, 1: “Aš mačiau Viešpatį (Adonajų), sėdintį soste, aukštame ir iškiliame, ir jo drabužio skvernai pripildė šventyklą.”
Kai kurie senieji rankraščiai, siekdami išvengti netyčinio Adonajaus ištarimo, vietoj jo rašydavo tik keturis taškelius — “….” — kaip ženklą, kad čia reikia tarti kitą kreipinį ar padaryti pagarbos pauzę.