Abraomo susitarimai (angl. Abraham Accords) – tai 2020 m. pasirašytos diplomatinės sutartys, kuriomis siekiama normalizuoti santykius tarp Izraelio ir kelių arabų valstybių. Tarpininkaujant JAV, 2020 m. rugsėjo 15 d. Vašingtone buvo pasirašyti susitarimai tarp Izraelio, Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) ir Bahreino. Netrukus prisijungė ir Sudanas bei Marokas.
Šie susitarimai tapo reikšmingu lūžiu Artimuosiuose Rytuose: jie įtvirtino diplomatinius santykius, paskatino ekonominius ryšius, turizmą, kultūrinius mainus, bei atvėrė galimybę musulmonų tikintiesiems lengviau lankytis šventose vietose, pavyzdžiui, Al-Aksos mečetėje Jeruzalėje – trečioje pagal šventumą islame po Mekos ir Medinos.
Kodėl pavadinta Abraomo vardu?
Šis pavadinimas pasirinktas ne atsitiktinai. Abraomas – tai bendrafigūris tikėjimo protėvis, gerbiamas judaizme, krikščionybėje ir islame (kur vadinamas Ibrahimu). Abraomas yra dvasinis simbolis žmogaus, kuris ištikimai pasitiki Dievu, palieka savo kraštą ir keliauja, tikėdamas Jam pažadėta žeme.
Susitarimų pavadinimas simboliškai ragina atpažinti bendrą paveldą ir dievišką kilmę, skatinančią taikų sambūvį, tarpreliginį dialogą bei pagarba grįstą bendradarbiavimą. Tai savotiškas atsakas šimtmečius trukusiam susipriešinimui, įsišaknijusiam ne tik politikoje, bet ir kolektyvinėje religijų atmintyje.
Abraomo susitarimų dvasinė dimensija ne mažiau svarbi nei diplomatinė. Jie liudija bandymą peržengti istorinius konfliktus ir kviečia ieškoti taikos per tikėjimo gylį. Susitarimų deklaracijose pabrėžiama tarpreliginio dialogo svarba, o tai – reta diplomatinė nuostata.
Musulmonams susitarimai atvėrė praktinę galimybę piligrimystei į Al-Aksos mečetę Jeruzalėje – vietą, iš kurios, pasak islamiškosios tradicijos, pranašas Mahometas buvo pakeltas į dangų. Tuo pačiu susitarimai leido žydų ir arabų tautų atstovams bendrauti kultūros, mokslo, netgi tarpreliginio švietimo srityse.
Šis religinis „tiltas“ žymi precedento neturintį posūkį regione, kuriame šventos vietos per ilgą laiką buvo ne taikos, o konflikto epicentrai.
Istorinis fonas
Po Izraelio valstybės įkūrimo 1948 m. dauguma arabų valstybių nutraukė ar net nepradėjo santykių su šia žydu valstybe. Karai (pvz., Jom Kipuro 1973 m.), intifados, pabėgėlių klausimas bei Jeruzalės statusas sukūrė gilią priešpriešą.
Nors Egiptas (1979 m.) ir Jordanija (1994 m.) anksčiau jau buvo pasirašę taikos sutartis su Izraeliu, Abraomo susitarimai buvo pirmieji, apimantys Persijos įlankos šalis. Tai padiktuota ir geopolitinių motyvų – augančios Irano įtakos grėsmė paskatino kai kurias arabų valstybes ieškoti netradicinių aljansų.
Šie susitarimai ne tik atvėrė ambasadas ir tiesioginius skrydžius tarp Tel Avivo ir Abu Dabio ar Rabato, bet ir paskatino investicijas, bendrus mokslo tyrimus, inovacijų centrų steigimą.
Izraelio ir JAE bendradarbiavimas sveikatos apsaugos, dirbtinio intelekto, netgi kosmoso tyrimų srityje tapo simboliniu pavyzdžiu, ką gali sukurti taikus bendradarbiavimas.
Tiesa, kritikos netrūksta: daug kas mano, kad šie susitarimai ignoruoja Palestinos klausimą, kuris išlieka gilios įtampos šaltiniu. Palestiniečių vadovai juos pavadino „išdavyste“, o tokios šalys kaip Iranas ar Turkija pareiškė, kad tai „dirbtinė taika be teisingumo“.
Kur link veda ši iniciatyva?
Abraomo susitarimai – tai ne galutinis taikos taškas, o veikiau kelio pradžia. D. Trumpo administracija viltingai tikėjosi, kad prie iniciatyvos prisijungs ir Saudo Arabija, tačiau jos pozicija išliko santūri – kol nebus sprendimo Palestinos klausimu, tol karališkoji šeima vengs viešo santykių normalizavimo.
Nepaisant to, net ir dalinis arabų valstybių įsitraukimas rodo, kad religinis tapatumas ir istorinis paveldas gali tapti ne tik susipriešinimo, bet ir vienybės pagrindu.