Kai Marija susižadėjo su Juozapu, ji buvo paprasta Nazareto mergina. Evangelija pagal Luką pasakoja, kad angelas Gabrielius jai apsireiškė ir tarė:
„Sveika, malonės pilnoji! Viešpats su tavimi!“ (Luko 1,28)
Marija nustebo ir klausė, kaip galėtų susilaukti vaiko, jei dar nebuvo su vyru:
„Kaip tai įvyks, jei aš nepažįstu vyro?“ (Luko 1,34)
Angelas atsakė:
„Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė tave apgaubs.“ (Luko 1,35)
Taigi pagal krikščionių tikėjimą Jėzaus pradėjimas buvo stebuklingas – Dievas pats veikė Marijos įsčiose. Tai vadinama nekaltuoju prasidėjimu, kai nebuvo lytinio akto, bet Dievas savo galia pradėjo naują gyvybę.
Ar Juozapas buvo Jėzaus tėvas? Biologiškai – ne.
Juozapas buvo Marijos sužadėtinis, vėliau – jos vyras ir Jėzaus globėjas. Evangelijoje pagal Matą rašoma, kad kai Juozapas sužinojo apie Marijos nėštumą, norėjo tyliai ją palikti, nes žinojo, kad kūdikis ne jo. Bet jam sapne pasirodė angelas:
„Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok priimti Marijos savo žmona, nes tai, kas joje pradėta, yra iš Šventosios Dvasios.“ (Mato 1,20)
Juozapas tapo teisėtu Jėzaus tėvu pagal žydų papročius. Pagal įstatymą, jei vyras pripažindavo vaiką ir jį augino, jis laikytas teisėtu vaiko tėvu. Todėl Evangelijos pagal Matą genealogijoje Jėzus vadinamas „Juozapo sūnumi“ (Mato 1,16), nors Juozapas nebuvo biologinis tėvas.
Juozapas buvo patėvis arba, tiksliau sakant, globėjas. Jis nebuvo Marijos „partneris“ seksualine prasme. Katalikų ir stačiatikių Bažnyčios moko, kad Juozapas ir Marija gyveno skaistų gyvenimą net ir po Jėzaus gimimo.
Jie buvo šeima, bet ne pagal kūnišką ryšį. Juozapas saugojo Mariją ir vaiką nuo pavojų, vedė šeimą į Egiptą, kai Erodas siekė nužudyti kūdikį (Mato 2,13–15), ir auklėjo Jėzų pagal Mozės Įstatymą.
Kaip tai įmanoma – prasidėjimas be vyro? Tai buvo ne gamtos, o Dievo stebuklas. Panašiai kaip Dievas sukūrė žmogų iš molio (Pradžios 2,7) ar prikėlė mirusįjį (Jono 11,43–44), taip pat galėjo pradėti gyvybę moters įsčiose be vyro dalyvavimo.
Pranašas Izaijas dar šimtmečiais prieš Jėzų skelbė:
„Štai mergelė pradės ir pagimdys sūnų, ir jo vardas bus Emanuelis (Dievas su mumis).“ (Izaijo 7,14)
Kodėl Dievas pasirinko tokį kelią? Kad parodytų, jog Jėzus nėra tik eilinis žmogus. Jo kilmė – ne žemiška, o dangiška. Tai išskiria Jėzų iš kitų didžių mokytojų ar pranašų. Jis yra „Dievo Sūnus“, kaip daugybę kartų pabrėžia Evangelijos.
Pirmieji krikščionių teologai, kaip šv. Ignacas Antiochietis († apie 107 m.), jau liudijo apie Jėzaus nekaltą prasidėjimą. Šv. Ireniejus, šv. Augustinas ir kiti Bažnyčios Tėvai aiškino, kad Marijos nekaltas motinystės stebuklas buvo būtinas, kad parodytų: Jėzus gimė ne nuodėmingoje žmonių giminės grandinėje, bet Dievo plane.
Jėzaus Tėvas – pats Dievas. Juozapas buvo žemiškasis globėjas, Marijos vyras, kuris su meile ir ištikimybe priėmė Dievo valią. Jo vaidmuo ne mažiau garbingas nei biologinio tėvo, nes jis buvo atsakingas už Jėzaus auklėjimą ir apsaugą.
Juozapas – „teisusis“ ir jo gyvenimas po Jėzaus gimimo
Evangelijoje pagal Matą parašyta:
„Juozapas, jos sužadėtinis, būdamas teisus žmogus ir nenorėdamas jos viešai sugėdinti, nutarė slapta ją palikti.“ (Mato 1,19)
Žodis teisus hebrajiškoje kultūroje reiškė daugiau nei laikytis įstatymų. Teisus žmogus buvo tas, kuris mylėjo Dievą, buvo ištikimas Jo valiai, parodydavo gailestingumą, net jei įstatymas leido griežtesnį sprendimą.
Pagal Mozės Įstatymą Juozapas galėjo viešai apkaltinti Mariją neištikimybe. Už tai grėsė akmenų mirtis. Bet Juozapas nenorėjo jos pažeminti ir ieškojo švelnaus sprendimo. Tai parodė jo didelę širdį ir dievobaimingumą.
Po angelo apsireiškimo Juozapas ne tik nepaliko Marijos, bet tapo šeimos globėju.
– Nuvedė Mariją į Betliejų, kur gimė Jėzus (Luko 2,4–7).
– Vedė šeimą į Egiptą, kai Erodas siekė nužudyti kūdikį (Mato 2,13–15).
– Sugrįžo į Nazaretą, kai pavojus praėjo (Mato 2,23).
Juozapas dirbo dailide (graikiškai tekton, tai galėjo reikšti ir statybininką, ne tik stalių) ir mokė šio amato Jėzų.
Manoma, kad Juozapas mirė iki Jėzaus viešosios veiklos pradžios. Kai Jėzus pradėjo skelbti Evangeliją, Evangelijos mini tik Mariją ir Jėzaus brolius (giminaičius), bet ne Juozapą. Kai Jėzus buvo nukryžiuotas, Marijos globa buvo patikėta apaštalui Jonui (Jono 19,26–27), o tai reiškia, kad Juozapas jau buvo miręs.
Nuo senų laikų Juozapas gerbiamas kaip šeimų globėjas ir pavyzdys vyrams, ypač tiems, kurie augina ne savo biologinius vaikus. Katalikų Bažnyčioje šv. Juozapo šventė minima kovo 19 dieną. Jis laikomas Bažnyčios globėju, nes kaip rūpinosi Šventąja Šeima, taip laikomas ir visos Bažnyčios globėju.
Juozapas mokė tylos, klusnumo Dievo valiai, darbštumo ir ištikimybės net tada, kai gyvenimo kelias buvo sunkus. Jo gyvenimas rodo, kad didžiausi šventumo darbai dažnai būna nematomi, bet Dievui jie svarbūs.