Kainas: misterija

1821 metais Lordas Byronas, gyvendamas Ravenoje (Italija), parašė kūrinį, kuris sukrėtė konservatyvią britų visuomenę iki pat pamatų. „Kainas: Misterija“ arba „Kaino knyga” (angl. Cain: A Mystery) – tai draminė poema, perrašanti biblinę istoriją apie pirmąją žmogžudystę. Byronas pasinaudojo Biblijos karkasu, kad iškeltų pačius nepatogiausius egzistencinius klausimus: kodėl Dievas leidžia kentėti? Ar žinojimas yra nuodėmė? Ir kas iš tikrųjų yra tironas – maištaujantis Liuciferis ar reikalaujantis besąlygiško paklusnumo Jehova?

Šis kūrinys tapo kertiniu akmeniu formuojantis „Baironiškajam herojui“ ir Romantizmo eros intelektualiam šėtoniškumui.

Intelektualus sukilimas: Kainas kaip pirmasis mąstytojas

Byrono Kainas nėra paprastas piktadarys ar pavydus brolis. Poemoje jis vaizduojamas kaip tragiškas intelektualas, kurio didžiausia kančia – jo paties protas. Kol Adomas, Ieva ir Abelis klūpo prieš Dievą dėkodami už gyvenimą (kuris, Kaino akimis, yra tik sunkus darbas ir mirties laukimas), Kainas atsisako melstis.

Jis klausia: kodėl mes turime kentėti už tėvų nuodėmę, kurios nepadarėme? Kodėl Dievas pasodino Pažinimo medį, jei pažinimas veda į mirtį? Kainas trokšta ne turto ar galios, o atsakymų.

Liuciferis: Mokytojas, o ne gundytojas

Pats skandalingiausias Byrono sprendimas buvo Liuciferio paveikslas. Čia jis nepasirodo kaip gyvatė ar baubas. Liuciferis – tai didingas, melancholiškas ir be galo protingas dvasinis vedlys. Jis kreipiasi į Kainą kaip į lygiavertį, kaip į kitą „mąstančią būtybę“, kenčiančią nuo tos pačios Dievo tironijos.

Liuciferis Kainui sako:

„Aš esu tas, kuris neklūpo.“

Jis netraukia Kaino į nuodėmę tradicine prasme. Jis siūlo jam tiesą. Liuciferis parodo Kainui, kad Dievas (Jehova) yra „nelaimingas savo begalybėje“, todėl kuria pasaulius tik tam, kad stebėtų jų kančią.

Kosminė kelionė: Prieš-adaminiai pasauliai

Antrajame poemos veiksme Liuciferis nusiveda Kainą į kelionę per erdvę ir laiką – į „Bedugnę“ (angl. The Abyss). Čia Byronas įpina to meto mokslo (paleontologijos ir katastrofų teorijos) elementus:

• Kainas pamato buvusių pasaulių liekanas ir milžiniškų būtybių (mamutų, ichtiozaurų) skeletus.
• Liuciferis paaiškina, kad Dievas jau daugybę kartų kūrė ir naikino gyvybę, todėl žmogus tėra tik eilinė, nieko verta smiltelė šioje žiaurioje cikliškumo mašinoje.

Ši patirtis Kainą ne išlaisvina, o galutinai sugniuždo. Jis grįžta į Žemę supratęs savo menkumą ir dar labiau nekęsdamas Dievo, kuris reikalauja aukų iš tokių menkų būtybių.

Kulminacija: Metafizinė auka ir brolžudystė

Kai ateina laikas aukoti, Abelis aukoja savo kaimenės pirmagimius (kraują ir gyvybę), o Kainas – žemės vaisius (darbą ir gamtą). Dievas priima Abelio auką, o Kaino – atstumia.

Byronas interpretuoja Kaino poelgį ne kaip pavydą broliui, o kaip maištą prieš žiaurumą. Kainas įsiunta, kad Dievas mėgaujasi degančios mėsos kvapu. Bandydamas sugriauti Abelio altorių kaip „stabą žiauriam dievui“, Kainas netyčia (arba apimtas metafizinio įniršio) užmuša Abelį.

Kodėl tai „Satanizmo ištakos“?

Lordas Byronas šiuo kūriniu sukūrė naują mitą: Šėtonas (Liuciferis) čia tampa Prometėju – šviesos nešėju, kuris moko žmogų nebijoti autoriteto ir pasikliauti savo protu. Nors Byronas teigė, kad poemoje tik interpretuoja Bibliją, amžininkai jį apkaltino „šėtoniškos mokyklos“ (angl. Satanic School) kūrimu.

Poema baigiasi baisiu Kaino prakeiksmu ir jo ištremtimi į dykumą su žmona Ada. Tačiau Kaino ženklas čia tampa ne tik gėdos, bet ir intelektualios vienatvės ženklu. Jis yra tas, kuris pamatė visatos tiesą ir nebegali grįžti į palaimingą nežinojimą.

Kaino monologas prie aukuro (Lordo Byrono poemos fragmentas)

Abelis savo aukurą sudeda iš mėsos ir kraujo, tikėdamas, kad Kūrėją džiugina gyvybės atėmimas. Kainas, pasibjaurėjęs mirtimi, ant akmenų sudeda tik žemės vaisius. Prieš pat dramatišką kulminaciją jis ištaria savo garsiąją maldą, kuri labiau primena filosofinį ultimatumą nei nusižeminimą.

Kol tavo altoriai reikalauja kraujo.“
„Dvasia, ar kas tu bebūtum, sėdinti aukštai,
Jei tau tikrai malonu tai, ką mes čia darom,
Pažvelk į šiuos du aukurus. Vienas jų – kruvinas,
Ant jo guli papjautas avinėlis, dar šiltas,
Dar virpantis nuo peilio, kurį mano brolis
Suvairavo jam į gerklę, tikėdamas tau įtikti.
Jis sako, kad tau malonus degančios mėsos kvapas,
Kad mirtis yra tavo garbės dalis.
O štai mano aukuras. Čia nėra kraujo.
Čia guli tai, ką aš pats išauginau savo prakaitu,
Ką saulė subrandino, o žemė man atidavė.
Jei tu esi gėris – tave turėtų džiuginti gyvybė,
O ne mirtis. Jei tu esi meilė – tu neturėtum trokšti
To, kas virpa iš skausmo po budelio ranka.
Priimk tai, kas čia padėta, arba ne –
Man tai nekeičia nieko. Aš nesilenksiu prieš tave
Vien todėl, kad tu gali mane sutrypti.
Jei aš esu blogas – tu mane tokį sukūrei.
Jei pasaulis pilnas kančios – tai tavo darbas.
Teisk mane, bet žinok: aš netikiu tavo gailestingumu,
Kol tavo altoriai reikalauja kraujo.“