Jėzaus laikais, I a. Palestinoje, žmonių mityba buvo paprasta, tačiau įvairi, atspindinti regiono klimatą, žemės ūkio galimybes ir religinius papročius. Maistas buvo glaudžiai susijęs su tuo, ką galima buvo užauginti ar pagauti Viduržemio jūros regione, ypač Galilėjoje, Judėjoje ir aplinkinėse teritorijose.
Palestinos klimatas ir derlingos žemės lėmė, kad pagrindiniai maisto šaltiniai buvo grūdai, daržovės, vaisiai, žuvis ir, rečiau, mėsa. Žmonių mityba buvo stipriai paveikta žydų religinių įstatymų, ypač košerinio maisto taisyklių, nurodytų Toros knygose, tokiose kaip Kunigų knyga ir Įstatymo pakartojimas. Šios taisyklės draudė valgyti tam tikrus gyvūnus (pvz., kiaulieną ar vėžiagyvius) ir reikalavo tinkamai paruošti mėsą.
Pagrindiniai maisto produktai:
- Duona – tai buvo pagrindinis maisto šaltinis, dažnai vadinamas „gyvybės duona“. Duona buvo kepama iš kviečių arba miežių miltų. Miežių duona buvo pigesnė ir labiau paplitusi tarp vargingesnių žmonių, o kvietinė duona laikyta prabangesne. Biblijoje duona minima daug kartų, pavyzdžiui, Jėzaus mokyme apie „kasdienę duoną“ (Mato 6:11).
- Daržovės ir ankštiniai augalai – lęšiai, pupelės, žirniai ir svogūnai buvo įprasti. Lęšių troškinys, kaip matome Senajame Testamente (Pradžios 25:34), buvo populiarus patiekalas. Taip pat valgytos lapinės daržovės, tokios kaip salotos ar laukiniai žalumynai.
- Vaisiai – vynuogės, figos, granatai, datulės ir alyvuogės buvo labai paplitę. Vynuogės buvo valgomos šviežios, džiovintos (razinos) arba spaudžiamos į vyną. Alyvuogės buvo svarbus maistas ir aliejaus šaltinis, naudojamas maisto gamybai, apšvietimui ir net religinėms apeigoms.
- Žuvis – ypač svarbi Galilėjoje, prie Genesareto ežero. Žuvis buvo džiovinama, sūdoma arba valgoma šviežia. Biblijoje minimas stebuklas, kai Jėzus pamaitino minią su penkiais kepalėliais duonos ir dviem žuvimis (Mato 14:17–21).
- Pieno produktai – avių ir ožkų pienas buvo naudojamas sūriui, jogurtui ar rūgpieniui gaminti. Pavyzdžiui, Abraomas vaišino svečius pienu ir sviestu (Pradžios 18:8).
- Mėsa – buvo valgoma rečiau, dažniausiai per šventes ar ypatingas progas. Dažniausiai tai buvo aviena, ožkiena ar paukštiena. Jautiena buvo retesnė dėl brangumo. Religinės šventės, tokios kaip Pascha, reikalavo valgyti keptą avinėlį (Išėjimo 12:8).
- Gėrimai – vynas buvo pagrindinis gėrimas, dažnai skiedžiamas vandeniu. Taip pat buvo geriamas vanduo, kartais pagardintas actu ar medumi. Alus Palestinoje nebuvo populiarus, skirtingai nei Egipte ar Mesopotamijoje.
Maistas dažnai buvo pagardinamas žolelėmis, tokiomis kaip krapai, mėtos, kmynai ar garstyčios, kurios minimos ir Biblijoje (Mato 23:23). Druska buvo būtina maisto konservavimui ir skoniui.
Ką valgė Jėzus?
Jėzus, kaip I a. Galilėjos žydas, greičiausiai laikėsi panašios mitybos kaip ir aplinkiniai žmonės, atsižvelgdamas į žydų religinius įstatymus. Biblijoje nėra daug detalių apie Jėzaus kasdienę mitybą, tačiau galime daryti išvadas iš konteksto ir konkrečių epizodų.
- Duona ir žuvis – kaip minėta, Jėzus dažnai siejamas su duona ir žuvimi. Stebuklas su duona ir žuvimis rodo, kad šie maisto produktai buvo įprasti. Taip pat Jėzus save vadino „gyvybės duona“ (Jono 6:35), pabrėždamas duonos simbolinę ir praktinę svarbą.
- Vynas – Jėzus dalyvavo puotose, kur buvo geriamas vynas, pavyzdžiui, Kanos vestuvėse, kur jis pavertė vandenį vynu (Jono 2:1–11). Paskutinės vakarienės metu Jėzus dalijosi vynu, kuris tapo Eucharistijos simboliu (Mato 26:27–29).
- Paschos valgis – per Paskutinę vakarienę Jėzus valgė Paschos avinėlį, duoną (greičiausiai neraugintą, vadinamą macą) ir gėrė vyną, kaip reikalavo Paschos tradicija (Luko 22:15–20). (Pascha (hebr. Pesach) yra žydų šventė, kuri krikščionybėje siejama su Velykomis, tačiau jos nėra visiškai tas pats)
- Vietiniai vaisiai ir daržovės – Jėzus galėjo valgyti figas, alyvuoges ar vynuoges, kurios buvo lengvai prieinamos. Pavyzdžiui, jis prakeikė figmedį, kuris nedavė vaisių (Morkaus 11:12–14), kas rodo, kad figos buvo įprastas maistas.
- Medus ir kiti produktai – po prisikėlimo Jėzus valgė keptą žuvį ir medaus korį (Luko 24:42–43), kas rodo to meto mitybos įvairovę.
Jėzus dažnai valgydavo su mokiniais, fariziejais ar kitais žmonėmis, dalindamasis maistu kaip bendrystės simboliu. Jo mityba greičiausiai buvo kukli, atspindinti paprasto Galilėjos gyventojo gyvenimą.
Religiniai ir istoriniai šaltiniai
Biblija yra pagrindinis šaltinis, aprašantis maistą Jėzaus laikais. Be jau minėtų epizodų, Senasis Testamentas pateikia daug informacijos apie žydų mitybos taisykles, kurios buvo aktualios ir Jėzaus laikais. Pavyzdžiui, Kunigų knyga (11 skyrius) išvardija, kokie gyvūnai laikomi „švariais“ ir „nešvariais“.
Kiti religiniai raštai, tokie kaip Talmudas, aprašo detales apie maisto ruošimą ir valgymo papročius. Pavyzdžiui, Talmude minimas neraugintos duonos svarba per Paschą ir įvairūs maisto derinimo būdai.
Istoriniai duomenys iš romėnų ir graikų šaltinių, taip pat archeologiniai radiniai, patvirtina, kad Palestinos gyventojai valgė daug grūdų, žuvies ir vaisių. Pavyzdžiui, Galilėjos regione rasti senoviniai alyvuogių spaudimo įrenginiai rodo alyvuogių aliejaus svarbą. Taip pat rasta daug žuvų kaulų, įrodančių žuvies populiarumą.
Maistas Jėzaus laikais buvo ne tik fizinis išgyvenimo šaltinis, bet ir religinės bei socialinės reikšmės simbolis. Bendri valgiai stiprino bendruomenės ryšius, o šventiniai valgiai, tokie kaip Pascha, primindavo Dievo išvadavimą. Jėzus dažnai naudojo maistą kaip metaforą savo mokymuose, pavyzdžiui, kalbėdamas apie „gyvybės vandenį“ (Jono 4:14) ar „dangaus karalystės puotą“ (Mato 22:2).
Be to, Jėzaus valgymas su muitininkais ir nusidėjėliais (Morkaus 2:15–17) buvo laikomas radikaliu, nes to meto visuomenėje maistas buvo ir moralinio grynumo simbolis. Jo atvirumas visiems prie stalo atspindėjo jo mokymą apie Dievo meilę ir atleidimą.
Jėzaus laikais Palestinos gyventojai valgė paprastą, bet maistingą maistą: duoną, žuvį, daržoves, vaisius, pieno produktus ir retkarčiais mėsą. Jėzus, kaip to meto žydas, greičiausiai laikėsi panašios mitybos, kurią lėmė vietiniai ištekliai ir religiniai įstatymai. Biblija, kiti religiniai tekstai ir istoriniai šaltiniai patvirtina šią mitybos įvairovę, pabrėždami maisto svarbą tiek kasdienybėje, tiek dvasiniame gyvenime. Maistas Jėzaus gyvenime buvo ne tik būdas išgyventi, bet ir gilus bendrystės, dalijimosi bei Dievo malonės simbolis.