Jėzaus mokymas, užrašytas Naujajame Testamente, atskleidžia Jo požiūrį į Senojo Testamento figūras, ypač Mozę, taip pat kitus istorinius asmenis ir patį Senąjį Testamentą, kuris Jo laikais jau buvo šventasis žydų Raštas, vadinamas Torà, Pranašais ir Raštais. Kaip žydas, gyvenęs apie 4 m. pr. Kr. – 30 m. po Kr., Jėzus buvo giliai įsišaknijęs savo tautos religinėje tradicijoje, tačiau Jo mokymas ne tik gerbė Senąjį Testamentą, bet ir atskleidė jo giliausią prasmę, teigdamas, kad Jis pats yra jo išsipildymas. Šiame straipsnyje, remdamiesi Evangelijomis, nagrinėsime, ką Jėzus manė apie Mozę, kitus istorinius veikėjus, tokius kaip Abraomas, Dovydas ar pranašai, ir kaip Jis vertino Senąjį Testamentą, papildydami tekstą istorijomis, citatomis ir teologinėmis įžvalgomis, kad jis būtų įdomus ir aiškus.
Jėzaus požiūris į Mozę: Įstatymo davėjas ir pranašas
Mozė, kaip hebrajų tautos išvaduotojas iš Egipto vergijos ir Įstatymo gavėjas Sinajaus kalne, buvo centrine Senojo Testamento figūra. Jėzus ne kartą minėjo Mozę, parodydamas pagarbą jo rolei, bet taip pat pabrėždamas, kad Jo misija yra Įstatymo įvykdymas, o ne panaikinimas. Evangelijoje pagal Matą Jėzus sako: „Nemanykite, kad atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Atėjau ne panaikinti, o įvykdyti“ (Mt 5, 17). Šie žodžiai rodo, kad Jėzus laikė Mozės Įstatymą šventu, tačiau Jo mokymas atskleidžia gilesnę jo prasmę, orientuotą į širdies tyrumą, o ne vien išorinius ritualus.
Jėzus dažnai kreipiasi į Mozę kaip autoritetą. Pavyzdžiui, ginčydamasis su fariziejais apie skyrybas, Jis sako: „Mozė dėl jūsų širdies kietumo leido jums atleisti savo žmonas, bet pradžioje taip nebuvo“ (Mt 19, 8). Čia Jėzus pripažįsta Mozės autoritetą, bet kartu teigia, kad kai kurie Įstatymo nuostatai buvo laikini, pritaikyti tautos dvasinei būklei, o Jo mokymas grąžina prie pirminio Dievo plano. Tai rodo, kad Jėzus matė Mozę kaip Dievo įrankį, tačiau Jo paties misija pranoksta Įstatymą.
Mozė Jėzui buvo ne tik Įstatymo davėjas, bet ir pranašas, skelbęs Mesijo atėjimą. Evangelijoje pagal Joną Jėzus sako: „Jei tikėtumėte Moze, tikėtumėte ir manimi, nes apie mane jis rašė“ (Jn 5, 46). Jėzus greičiausiai turėjo omenyje tokius tekstus kaip Įst 18, 15: „Viešpats, tavo Dievas, iškels tau pranašą, panašų į mane.“ Šis teiginys atskleidžia, kad Jėzus laikė Mozę žmogumi, kuris, pats to galbūt iki galo nesuvokdamas, pranašavo apie Jo atėjimą.
Istorija iš Jėzaus laikų pagyvina šį požiūrį. Įsivaizduokime Nataną, jauną raštininką iš Galilėjos, klausantį Jėzaus pamokslo Kalno pamoksle. Natanas, užaugęs studijuodamas Mozės Įstatymą, išgirsta Jėzaus žodžius: „Girdėjote, kad buvo pasakyta: ‘Nežudyk’, bet Aš jums sakau: kas pyksta ant savo brolio, jau kaltas“ (Mt 5, 21–22). Natanas suglumęs klausia mokytojo: „Ar Jėzus paneigia Mozę?“ Jo mokytojas atsako: „Ne, Jis atskleidžia, ko Mozė mokė širdyje.“ Ši scena rodo, kaip Jėzus gerbė Mozę, bet kvietė žmones žvelgti giliau.
Jėzus apie kitus istorinius asmenis: Abraomas, Dovydas ir pranašai
Jėzus dažnai minėjo Senojo Testamento veikėjus, parodydamas jų svarbą Dievo plane ir kartu teigdamas, kad Jo misija yra jų darbo kulminacija. Abraomas, kaip tikėjimo tėvas, buvo ypač reikšmingas. Evangelijoje pagal Joną Jėzus sako fariziejams: „Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, laukdamas mano dienos; jis ją išvydo ir džiaugėsi“ (Jn 8, 56). Šis teiginys šokiravo klausytojus, nes Jėzus tvirtino, kad Abraomas, gyvenęs prieš 2000 metų, kažkaip „matė“ Jį. Teologiškai tai gali reikšti, kad Abraomas per tikėjimą nujautė Mesijo atėjimą, ypač per Izaoko aukojimo epizodą, kuris simbolizuoja Kristaus auką. Jėzus taip pat pabrėžė savo pirmumą, sakydamas: „Dar Abraomui negimus, Aš esu“ (Jn 8, 58), taip atskleisdamas savo dieviškumą.
Dovydas, kaip karalius ir psalmių autorius, taip pat buvo dažnai minimas. Jėzus citavo Dovydo psalmes, pavyzdžiui, Ps 110, 1, ginčydamasis su fariziejais: „Kaip Dovydas gali vadinti Mesiją savo Viešpačiu, jei Mesijas yra jo palikuonis?“ (Mt 22, 41–45). Šis klausimas rodė, kad Jėzus laikė save ne tik Dovydo palikuoniu, bet ir Dievo Sūnumi, pranokstančiu karalių. Dovydo psalmių citavimas taip pat atskleidžia, kad Jėzus matė Dovydą kaip pranašą, kurio žodžiai skelbė Mesijo atėjimą.
Pranašai, tokie kaip Izaijas ar Jonas Krikštytojas, buvo dar viena svarbi grupė. Jėzus pripažino jų rolę, sakydamas: „Nė vienas pranašas nėra be pagarbos, nebent savo tėviškėje“ (Mk 6, 4), ir gyrė Joną Krikštytoją kaip „didžiausią tarp gimusių iš moters“ (Mt 11, 11). Tačiau Jis pridūrė, kad „mažiausias Dangaus karalystėje yra didesnis už jį“, taip pabrėždamas, kad Jo atėjimas pradeda naują erą, pranokstančią net pranašų laikus.
Istorija iš Jėzaus laikų pagilina šį vaizdą. Marija, Jeruzalės turgaus prekeivė, kartą girdėjo Jėzų diskutuojant su raštininkais apie Abraomą. „Kaip Jis gali sakyti, kad Abraomas Jį matė?“ – klausė ji savo vyro. Vyras, skaitydavęs psalmes, atsakė: „Gal Jėzus yra tas, apie kurį Dovydas rašė – Viešpats, sėdintis Dievo dešinėje?“ Marijos širdis suvirpėjo – ji pradėjo įtarti, kad Jėzus yra daugiau nei pranašas.
Jėzaus požiūris į Senąjį Testamentą: šventas ir išsipildantis
Senojo Testamento Raštai Jėzaus laikais buvo šventieji žydų tekstai, suskirstyti į Torą (Mozės Įstatymą), Pranašus ir Raštus. Jėzus neabejotinai laikė juos Dievo įkvėptais. Evangelijoje pagal Luką Jis sako: „Lengviau dangui ir žemei praeiti, negu vienai raidei iš Įstatymo išnykti“ (Lk 16, 17). Šis teiginys rodo, kad Jėzus gerbė Raštų autoritetą, tačiau Jo mokymas dažnai peržengdavo raidę, siekdamas atskleisti jų dvasią.
Jėzus matė Senąjį Testamentą kaip pranašišką tekstą, skelbiantį Jo atėjimą. Po prisikėlimo Jis aiškino mokiniams: „Tai, kas apie mane parašyta Mozės Įstatyme, Pranašuose ir Psalmėse, turėjo išsipildyti“ (Lk 24, 44). Jis citavo Raštus, kad pagrįstų savo misiją, pavyzdžiui, Izaijo pranašystę apie „Dievo Dvasios pateptąjį“ (Iz 61, 1–2) Nazareto sinagogoje, sakydamas: „Šiandien šis Raštas jūsų akyse išsipildė“ (Lk 4, 21). Šie žodžiai rodo, kad Jėzus laikė save visų Senojo Testamento pažadų kulminacija.
Tačiau Jėzus kartais kritikavo pernelyg griežtą Raštų aiškinimą. Fariziejams Jis priekaištavo: „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasiantys amžinąjį gyvenimą, o jie liudija apie mane“ (Jn 5, 39). Čia Jėzus pabrėžė, kad Raštai nėra savitiksliai – jie nukreipia į Jį kaip Mesiją. Jo požiūris buvo revoliucingas: Jis ne tik gerbė Senąjį Testamentą, bet ir teigė, kad Jo asmuo ir mokymas yra jo giliausia prasmė.
Istorija iš Jėzaus laikų pagyvina šį kontekstą. Simonas, žvejas iš Kafarnaumo, kartą girdėjo Jėzų cituojant Izaijo pranašystę sinagogoje. Po pamokslo jis klausė Petro: „Ar Jėzus tikrai yra tas, apie kurį Izaijas kalbėjo?“ Petras, jau tikintis Jėzaus mesijiškumu, atsakė: „Raštai kalba apie Jį – Jis yra tas, kurio laukėme.“ Simonas, grįžęs prie tinklų, ėmė svarstyti, kaip jo paprastas gyvenimas susijęs su šiuo didžiu pažadu.
Teologinės ir filosofinės įžvalgos: Jėzus kaip raštų centras
Teologiškai Jėzus matė Senąjį Testamentą ir jo veikėjus kaip Dievo plano dalį, vedančią į Jo atėjimą. Mozė, Abraomas, Dovydas, pranašai – visi jie buvo tarsi kelio ženklai, nukreipiantys į Mesiją. Filosofiškai galėtume sakyti, kad Jėzus sujungė istoriją į vieną naratyvą: Senasis Testamentas buvo ne tik žydų tautos kronika, bet ir žmonijos išganymo istorija, kurios centras – Jis pats. Šventasis Augustinas vėliau rašė: „Naujasis Testamentas slypi Senajame, o Senasis atsiskleidžia Naujajame.“ Jėzus šią idėją įkūnijo, teigdamas, kad Raštai liudija apie Jį.
Psichologiškai Jėzaus požiūris į Senąjį Testamentą atspindi Jo, kaip mokytojo, gebėjimą įkvėpti žmones. Citavdamas Mozę ar Dovydą, Jis kalbėjo taip, kad paprasti žvejai, tokie kaip Simonas, ar raštininkai, tokie kaip Natanas, jautėsi esą didesnio plano dalimi. Jo mokymas ne tik gerbė praeitį, bet ir kvietė žmones gyventi naujoje tikrovėje – Dangaus karalystėje.