Josepho Haydno oratorija „Metų laikai“ (vok. Die Jahreszeiten, Hob. XXI:3), sukurta 1801 m., yra vėlyvas klasicizmo muzikos šedevras, švenčiantis gamtos ciklą ir Dievo kūrinijos grožį. Po sėkmingos oratorijos „Sutvėrimas“, Haydnas vėl bendradarbiavo su libretistu Gottfried van Swieten, kuris pritaikė tekstą pagal Jameso Thomsono poemą The Seasons. Kūrinys susideda iš keturių dalių, atitinkančių metų laikus – pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą – ir vaizduoja gamtos kaitą, žmogaus santykį su ja bei dieviškąją tvarką. Haydnas naudoja spalvingą orkestruotę ir išraiškingą vokalinę muziką, kad perteiktų gamtos reiškinius ir kaimo gyvenimo džiaugsmus, todėl oratorija išsiskiria tiek dramatiškumu, tiek lyrine šiluma.
„Metų laikai“ buvo parašyti Vienoje, Haydnui jau būnant garbingo amžiaus, ir pirmą kartą atlikti 1801 m. gegužės 24 d. Schwarzenbergo rūmuose. Kūrinys iškart sulaukė didelio publikos pripažinimo dėl savo prieinamumo ir universalių temų. Oratorija dažniausiai atliekama koncertų salėse, ypač pavasario ar rudens sezonais, tačiau dėl savo universalaus pobūdžio ji tinka ir religiniams kontekstams, nes šlovina Dievo kūrybą. Atlikimai vyksta visus metus, tačiau kartais dalys (pvz., „Pavasaris“) atliekamos atskirai, atsižvelgiant į sezoniškumą. Kūrinys reikalauja didelio atlikėjų ansamblio, o jo muzika atspindi Haydno meistriškumą, sujungiantį klasicizmo aiškumą su romantizmo užuomazgomis.
Atlikėjai apima chorą, kuris atlieka galingas choralines dalis, šlovinančias gamtos grožį ir Dievo darbus, bei tris solistus, vaizduojančius kaimo gyventojus: Simoną (bosas), Luką (tenoras) ir Haną (sopranas). Šie personažai nėra bibliniai, o veikiau simbolizuoja paprastus žmones, gyvenančius harmonijoje su gamta. Orkestras yra turtingas, su styginiais, mediniais ir variniais pučiamaisiais, timpanais bei klavišiniais instrumentais, kurie imituoja gamtos garsus, tokius kaip audra, paukščių čiulbėjimas ar šaltas žiemos vėjas. Solistai atlieka rečitatyvus, aprašančius gamtos pokyčius, ir arijas, išreiškiančias emocinius apmąstymus, o choras dažnai įkūnija bendruomenės balsą, švenčiantį derlių ar meldžiantį apsaugos. Ši atlikėjų įvairovė pabrėžia kūrinio liaudišką ir kartu didingą charakterį.
Oratorijos tekstai, pagrįsti Thomsono poema, pasakoja apie gamtos ciklą ir žmogaus gyvenimą per keturis metų laikus. Pavasaris vaizduojamas kaip atgimimas, su dainomis apie sėją ir žydinčią gamtą; vasara atneša karštį, audras ir poilsį pavėsyje; ruduo švenčia derlių, vynuogių rinkimą ir medžioklę; žiema perteikia šaltį, bet taip pat jaukumą prie židinio ir viltį dėl naujo ciklo. Tekstai sujungia gamtos aprašymus su kaimo gyvenimo scenomis, pavyzdžiui, artojo darbu, šokiais per derliaus šventę ar pasakojimais apie gamtos jėgas. Choruose dažnai skamba padėka Dievui už gamtos dovanas, o solistų arijos atskleidžia asmeninius apmąstymus, pvz., Hanos daina apie pavasario grožį ar Simono maldą už derlių. Tekstai pabrėžia harmoniją tarp žmogaus, gamtos ir dieviškosios tvarkos, kviesdami klausytojus džiaugtis gyvenimo cikliškumu.
Josephas Haydnas – Metų laikai vertimas
Pavasaris
1. Įžanga ir rečitatyvas
Simon:
Žiūrėkite, kaip griežtas žiemos sezonas traukiasi!
Jis keliauja link tolimų polių.
Jam iš paskos seka laukinių audrų triukšminga armija
su baisiu kauksmu.
Lukas:
Žiūrėkite, kaip nuo stačių uolų sniegas
pilasi drumstais srautais!
Hanna:
Žiūrėkite, kaip iš pietų,
švelnių vėjų švelniai viliojamas,
ateina pavasario pasiuntinys!
2. Kaimiečių choras
Visi:
Ateik, mielas pavasari! Dangaus dovana, ateik!
Pažadink gamtą iš mirties miego.
Merginos ir moterys:
Jis artėja, mielas pavasaris,
jaučiame švelnų dvelksmą,
netrukus viskas vėl atgis.
Vyrai:
Nedžiūgaukite per anksti!
Dažnai, įsisupęs į rūką,
žiema grįžta ir barsto savo stingdančią nuodėmę
ant žiedų ir daigų.
Visi:
Ateik, mielas pavasari! Dangaus dovana, ateik!
Nusileisk ant mūsų laukų!
Ateik, mielas pavasari, o ateik ir neužtruk!
3. Rečitatyvas
Simon:
Dabar Avino žvaigždynas spindi ryškia saule virš mūsų.
Dabar traukiasi šaltis ir rūkas,
ir švelnūs garai sklando ore.
Žemės krūtinė atsipalaiduoja,
oras tampa šviesus.
4. Arija
Simon:
Dabar džiaugsmingai ūkininkas skuba į lauką,
žingsniuoja ilgomis vagomis,
švilpaudamas eina paskui plūgą.
Tada, matuodamas žingsnius,
jis sėja sėklą;
dirva ištikimai ją saugo
ir netrukus subrandina auksinius vaisius.
5. Rečitatyvas
Lukas:
Ūkininkas atliko savo darbą
ir nepagailėjo nei pastangų, nei triūso.
Jis laukia atlygio iš gamtos rankų
ir meldžia dangaus palaimos.
6. Maldos giesmė
Terzetas ir choras:
Būk gailestingas, švelnus dangau!
Atsidaryk ir laimink mūsų žemę!
Leisk tavo rasa laistyti žemę!
Leisk lietui drėkinti vagas!
Leisk tavo vėjams švelniai pūsti!
Leisk tavo saulei ryškiai šviesti!
Tada mums klestės gausa,
ir mes dėkosime bei šlovinsime tavo gerumą.
7. Rečitatyvas
Hanna:
Mūsų malda išklausyta,
švelnus vakarų vėjas sušildo ir pripildo orą drėgnais garais.
Jie kaupiasi; dabar jie krenta
ir laisto žemės įsčias,
puošdami ir praturtindami gamtą.
8. Džiaugsmo giesmė
Hanna:
O, kaip malonus dabar laukų vaizdas!
Ateikite, merginos, eikime per spalvingus laukus!
Lukas:
O, kaip malonus dabar laukų vaizdas!
Ateikite, berniukai, eikime į žalią giraitę!
Hanna:
Žiūrėkite lelijas, žiūrėkite rožes, žiūrėkite visas gėles!
Lukas:
Žiūrėkite pievas, žiūrėkite laukus, žiūrėkite visus laukus!
Merginos ir berniukai:
O, kaip malonus dabar laukų vaizdas!
Eikime per spalvingus laukus!
Eikime į žalią giraitę!
Hanna:
Žiūrėkite žemę, žiūrėkite vandenis, žiūrėkite šviesų orą!
Lukas:
Viskas gyva, viskas sklando, viskas juda.
Hanna:
Žiūrėkite, kaip šokinėja ėriukai!
Lukas:
Žiūrėkite, kaip plaukioja žuvys!
Hanna:
Žiūrėkite, kaip dūzgia bitės!
Lukas:
Žiūrėkite, kaip plasnoja paukščiai!
Choras:
Viskas gyva, viskas sklando, viskas juda.
Merginos:
Koks džiaugsmas, kokia laimė pripildo mūsų širdis!
Berniukai ir merginos:
Saldūs troškimai, švelnūs žavesiai pakelia mūsų krūtines.
Simon:
Tai, ką jaučiate, kas jus vilioja,
yra Kūrėjo dvelksmas.
Merginos ir berniukai:
Šlovinkime, garbinkime, aukštinkime Jį!
Vyrai:
Pakelkime savo balsus dėkodami Jam!
Choras:
Pakelkime savo balsus dėkodami Jam!
Amžinasis, galingasis, gerasis Dieve!
Terzetas:
Iš tavo palaimos stalo tu mus maitinai.
Vyrai:
Galingasis Dieve!
Terzetas:
Iš tavo džiaugsmo upės tu mus girdai, gerasis Dieve!
Choras:
Amžinasis, galingasis, gerasis Dieve!
Simon:
Amžinasis!
Lukas:
Galingasis!
Hanna:
Gerasis Dieve!
Choras:
Šlovė, garbė ir pagyrimas tau, amžinasis, galingasis, gerasis Dieve!
Vasara
1. Įžanga ir rečitatyvas
Simon:
Aukštai jau stovi Saulė.
Ji dega, kaitina,
spinduliai plieskia ant laukų,
visa žemė alsuoja karščiu.
Lukas:
Šviesi diena pradeda savo bėgsnį,
ora skaidri, tyla tvyro aplink.
Tik paukščiai ankstyvą rytą
skelbia savo giesmę.
2. Arija (Hanna)
Vasaros rytas spindi tyras ir ramus.
Aplinkui tylu,
tiktai švelnus vėjelis supuoja žolę.
Gėlės skleidžia kvapus,
bitės dūzgia prie žiedų.
Kūrinija ilsisi po Kūrėjo malonės šviesa.
3. Rečitatyvas
Simon:
Bet štai! Karštis stiprėja,
oras sunkus, judėti sunku.
Tyla tvyro net paukščių tarpe.
Tik žiogai čirškia pievose.
4. Kaimo žmonių choras
Visi:
O, kokia našta, koks sunkumas!
Saulės liepsnos mus degina.
Apsaugok mus, Aukščiausiasis,
suteik atgaivą žemei!
5. Rečitatyvas
Lukas:
Oro ramybė tampa grėsminga.
Štai debesys kaupiasi toli danguje.
Šviesa blėsta, vėjas kelia dulkes.
6. Arija (Simon)
Pakilo vėjas, debesys grumiasi,
žaibas plėšo dangų.
Griaustinis dunda kalvose,
lietus pila upeliais.
Bet štai! Audra slūgsta,
oras atvėsta ir skaidrėja.
7. Rečitatyvas
Hanna:
Vėl ramu, paukščiai grįžta į šakas,
o upeliuose švytinti Saulė žaidžia.
Gamta dėkoja už atgaivą.
8. Choras
Visi:
Dėkojame Tau, Kūrėjau!
Tu nuleidi audras ir duodi ramybę.
Tu palaikai žemę ir visus jos gyventojus.
Ruduo
1. Įžanga ir rečitatyvas
Simon:
Dabar saulė leidžiasi žemiau,
jos šviesa tampa minkštesnė,
oras gaivus ir tyras.
Gamta ruošiasi derliaus metui.
2. Choras
Džiūgaukime ir šlovinkime Kūrėją,
kuris palaimino mūsų triūsą!
Jis pripildė laukus javais
ir sodus vaisiais.
3. Rečitatyvas
Lukas:
Ūkininkas eina į laukus su pjautuvu.
Auksiniai kviečių laukai šlama vėjyje.
Derlius brandus ir gausus.
Visur girdėti džiaugsmo dainos.
4. Arija (Lukas)
Aš matau per javų jūrą
linksmas pjovėjų eiles.
Jie dainuoja darbų dainas,
rankos vikriai dirba,
ir krepšiai prisipildo javų.
5. Rečitatyvas
Hanna:
O soduose šakos lenkiasi nuo obuolių,
vynuogynuose sunokę kekės blizga.
Vaikai skuba rinkti vaisių,
o paukščiai džiūgauja šakose.
6. Arija (Hanna)
O, kokia palaima matyti
savo triūso vaisius!
Širdis kupina dėkingumo,
akys spindi džiaugsmu.
7. Rečitatyvas
Simon:
Po darbo atėjo šventė.
Linksmybės prasideda.
Skamba smuikai, šoka poros.
8. Kaimiečių choras
Pakilkime šokti!
Džiuginkime širdį!
Už Kūrėjo malonę kelkime taurę!
Švęskime gausos metą
su dainomis ir šokiais!
9. Rečitatyvas
Lukas:
Tačiau ne tik džiaugsmas ir gausa
yra rudens prasmė.
Tai ir priminimas,
kad kiekvienas dalykas turi savo laiką.
Po brandos ateina poilsis.
10. Choras
Visi:
Šlovė Kūrėjui, kuris skyrė laiką darbui ir poilsiui,
kuris palaimina ištikimus
ir dovanoja ramybę tiems, kurie triūsė.
Žiema
1. Įžanga ir rečitatyvas
Simon:
Atėjo žiema.
Šalti vėjai ūžia laukuose,
medžiai stovi nuogi,
žemė padengta ledu ir sniegu.
2. Rečitatyvas
Hanna:
Upeliai nutilo po ledo pluta,
paukščiai nutraukė savo giesmes.
Gamta ilsisi po baltu patalu,
gyvūnai glaudžiasi prie šiltų pastogių.
3. Arija (Hanna)
Bet namuose šilta širdis.
Prie židinio liepsnos mes džiaugiamės,
prisiminę praėjusių metų darbus
ir laukdami naujo pavasario pažado.
4. Rečitatyvas
Lukas:
Tačiau žiema primena ir gyvenimo pabaigą.
Kaip medis numeta lapus,
taip ir žmogus sensta.
Tačiau poilsis – ne pabaiga,
bet naujo gyvenimo pradžia.
5. Arija (Lukas)
Kai ateis mano žiema,
nebijosiu šalčio ir tamsos.
Viešpaties pažadai yra mano šviesa,
o mirtis – kelias į amžiną pavasarį.
6. Rečitatyvas
Simon:
Taip, kiekvienas metų laikas
yra gyvenimo kelionės simbolis:
Pavasaris – jaunystė,
Vasara – brandos jėga,
Ruduo – išminties metas,
Žiema – ramybė ir laukimas.
7. Finalinis choras
Visi:
Šlovė Kūrėjui,
kuris suteikė metų ciklą žmogaus džiaugsmui ir pamokymui!
Jo išmintis matoma kiekviename laikotarpyje,
Jo meilė lydės mus per laiką į amžinybę!
„Metų laikai“ baigiasi iškilmingu šlovinimu, išreiškiančiu dėkingumą Dievui už gyvenimo grožį ir Jo amžiną globą.