„Šventojo Jokūbo, Halfajaus sūnaus, kankinystė“ (The Martyrdom of James the Son of Halfai) yra trumpas, bet labai koncentruotas rytų krikščioniškosios apokrifinės tradicijos tekstas, perteikiantis Jokūbo – vieno iš Dvylikos, vadinamojo „Viešpaties brolio“ giminaičio – paskutinį liudijimą ir mirtį Jeruzalėje. Šis kūrinys, tikriausiai susiformavęs ankstyvaisiais viduramžiais ir išlikęs koptų bei arabų rankraščiuose, atspindi senąją tradiciją, kurioje Jokūbas vaizduojamas kaip tvirtas, nepalaužiamas Jeruzalės bendruomenės stulpas, skelbiantis Kristų pačioje šventykloje, prieš paties miesto religinę valdžią.
Pasakojimas prasideda tuo, kad Jokūbas ateina į Jeruzalę skelbti Evangelijos. Jis eina tiesiai į šventyklą – vietą, kurioje susirinkę daugybė žydų, ir pradeda skelbti tikėjimą su džiaugsmu ir drąsa. Tekstas pabrėžia, kad Jokūbas kalba „be jokios baimės“, liudydamas Kristaus dievystę, Jo amžinumą, Jo buvimą Tėvo prieglobstyje ir Jo įsikūnijimą iš Mergelės Marijos. Tai vienas iš aiškiausių ankstyvųjų krikščionių tikėjimo išpažinimų: Kristus yra Dievo Žodis, kuris buvo su Tėvu prieš visus amžius, kuris sukūrė žmogų, kuris sėdi cherubų soste ir kuris tapo žmogumi, gimęs iš Mergelės.
Jokūbo pamokslas yra tiesioginis iššūkis šventyklos vadovams. Jis liudija Kristaus mirtį, prisikėlimą ir žengimą į dangų, ragina visus tikėti Jėzumi kaip Dievo Sūnumi ir Gelbėtoju. Minia, išgirdusi šį mokymą, įsiunta – tekstas aiškiai sako, kad jų pyktis kyla „iš jų tėvo, velnio“, kas atspindi ankstyvųjų krikščionių polemiką su žydų religiniais vadovais. Žmonės sukyla prieš Jokūbą, suima jį ir nuveda pas imperatorių Klaudijų, pateikdami melagingus kaltinimus: esą jis kursto maištą, vadina save Kristaus vergu ir neleidžia žmonėms paklusti imperatoriui.
Klaudijus, išklausęs kaltinimų, įsako Jokūbą užmėtyti akmenimis. Tai sena žydų bausmė, kuri čia pateikiama kaip imperatoriaus sankcionuota egzekucija. Jokūbas yra nužudomas akmenimis, o jo kūnas palaidojamas prie šventyklos – simboliškai toje pačioje vietoje, kur jis skelbė Kristų. Tekstas pažymi, kad jo kankinystė įvyko Machiro mėnesio dešimtąją dieną, kas rodo aiškų koptų liturginį kontekstą.
Šis apokrifas išsiskiria savo lakoniškumu ir teologiniu aiškumu. Jokūbas čia nėra stebukladarys ar keliautojas, kaip kituose apaštalų apokrifuose – jis yra mokytojas ir kankinys, stovintis Jeruzalės širdyje ir skelbiantis Kristų ten, kur Evangelija susiduria su didžiausiu pasipriešinimu. Jo mirtis pateikiama kaip tiesioginis jo liudijimo tęsinys: jis skelbė Kristų be baimės, ir be baimės priėmė mirtį.
Šventojo Jokūbo, Halfajaus sūnaus, kankinystė
Šventojo Jokūbo, Alfejaus sūnaus, kankinystė ir jo kovos užbaigimas dešimtąją meširo dieną, Viešpaties ramybėje. Amen.
Ir nutiko taip, kai mokinys Jokūbas nuvyko į Jeruzalę skelbti joje Šventosios Evangelijos ir visų Dievybės stebuklų, kad kiekvienas, kuris išgirs jo žodžius, įtikėtų Dievu tyra širdimi ir jo siela būtų išgelbėta, jis mąstė savo širdyje, kaip minia galėtų jį išgirsti ir įtikėti. Jis nuėjo į šventyklą, kur buvo susirinkusi minia. Jis rado susirinkusią didžiulę žydų minią ir pradėjo skelbti Evangeliją jų viduryje su didžiuliu džiaugsmu ir linksmybe jų visų akivaizdoje.
Jis tęsė savo kalbą bei aiškino apie tikėjimą Dievu, liudydamas, kad Vienatinis Dievo Sūnus yra gyvenimo Žodis, visų amžių Dievas; Jėzus Kristus – Jis iš tiesų yra Dievo Sūnus, amžinai esantis su Tėvu prieš visus amžius. Ir Jis yra Tėve, o Tėvas Jame. Jis yra Tėvo Žodis, kai Jis tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir mūsų panašumą“; ir Jis gyvena danguje su savo Tėvu, ir Jis sėdi cherubinų soste, o serafinai teikia Jam šlovę. Ir Jis yra tas, kuris sėdi galybės dešinėje aukštybėse. Ir Jis gyveno Mergelės Marijos įsčiose. Ir Jis yra Viešpats Jėzus Kristus, kurį pagimdė Mergelė Marija; ir Jis yra Dievas, kuris tapo žmogumi.
Ir toks buvo jo išpažinimas tame susirinkime, nebijant jokio žmogaus. Jis liudijo apie Jo gimimą, liudijo apie Jo mirtį bei Jo prisikėlimą iš numirusiųjų ir Jo įžengimą pas savo Tėvą, kuris yra danguje. Ir jis mokė tikėjimo Kristumi kiekvieną, kas ten buvo.
Kai minia tai išgirdo iš jo, jie baisiai užsirūstino – rūstybe, kilusia iš jų tėvo velnio, kuris juose gyveno, – prieš Viešpaties Jėzaus Kristaus mokinį. Ir jie visi padėjo vienas kitam bei prisiėmė jo kraują ant savęs – kiekvienas, kuris ten buvo ir girdėjo jo žodžius.
Jie sučiupo jį bei atvedė prieš imperatorių Klaudijų, ir prieš jį iškilo melagingi liudytojai. Jie tarė imperatoriui: „Šis žmogus yra klaidintojas, jis vaikščioja po šalį bei miestus ir sako: „Aš esu Jėzaus Kristaus vergas“, ir jis neleidžia jiems paklusti imperatoriui.“
Imperatorius, išgirdęs tai apie palaimintąjį mokinį, įsakė užmėtyti jį akmenimis, kad jis mirtų. Ir žydai užmėtė jį akmenimis, kaip imperatorius buvo įsakęs. Ir tokia buvo jo kankinystė.
Ir palaimintasis mokinys Jokūbas, Alfejaus sūnus, įžengė į atilsį dešimtąją meširo dieną. Jis buvo palaidotas šalia šventyklos Jeruzalėje.
Ir tebūna šlovė bei garbė Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai per amžių amžius. Amen.