Jėzuitų Konstitucijos (Constitutiones Societatis Iesu)

Jėzuitų Konstitucijos (Constitutiones Societatis Iesu) yra pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis Jėzaus Draugijos (jėzuitų ordino) gyvenimą, veiklą ir valdymą. Šios Konstitucijos, sudarytos XVI a., ne tik atspindi vienuolinio gyvenimo taisykles, bet ir išreiškia unikalų dvasingumą, pritaikytą apaštališkajai misijai. Jos tapo vienu įtakingiausių religinių dokumentų, formavusių ne tik jėzuitų, bet ir visos Katalikų Bažnyčios veiklą.

Jėzuitų Konstitucijų autorius yra šventasis Ignacas Lojola (1491–1556), Jėzaus Draugijos įkūrėjas. Ignacas, buvęs baskų kilmės kareivis, po atsivertimo ir dvasinių ieškojimų įkūrė ordiną, siekdamas tarnauti Bažnyčiai per švietimą, misijas ir dvasinį vadovavimą. Konstitucijos buvo kuriamos ne kaip vienkartinis darbas, o kaip ilgas procesas, atspindintis Ignaco patirtį ir bendruomenės poreikius.

1540 m. popiežius Paulius III oficialiai patvirtino Jėzaus Draugiją, tačiau tuo metu ordinas dar neturėjo išsamios taisyklių sistemos. Ignacas pradėjo rašyti Konstitucijas apie 1547 m., remdamasis savo dvasine patirtimi, ypač Dvasinėmis pratybomis (Exercitia Spiritualia), ir konsultuodamasis su artimiausiais bendražygiais, tokiais kaip Jeronimas Nadalis ir Juanas de Polanco. Konstitucijos buvo baigtos apie 1553 m., tačiau Ignacas jas nuolat tobulino iki savo mirties 1556 m. Po jo mirties ordino nariai, vadovaujami Nadolio, sistemino ir platino tekstą.

Kaip pažymi istorikas John W. O’Malley, „Ignacas kūrė Konstitucijas ne kaip statinį dokumentą, o kaip gyvą instrumentą, kuris turėjo prisitaikyti prie Draugijos misijos ir Bažnyčios poreikių“ (O’Malley, The First Jesuits, 1993, p. 351). Ignacas siekė, kad Konstitucijos būtų lanksčios, tačiau tvirtai įsišaknijusios klusnumo, maldos ir apaštališkosios tarnystės principuose.

Jėzuitų Konstitucijos buvo reikalingos keliems tikslams:

  1. Ordino struktūros ir valdymo nustatymas. Skirtingai nuo tradicinių vienuolinių ordinų, tokių kaip benediktinai ar pranciškonai, Jėzaus Draugija buvo sukurta kaip judri, misijinė organizacija. Konstitucijos apibrėžė, kaip valdyti šią pasaulinę bendruomenę, užtikrinant vienybę ir efektyvumą.
  2. Dvasinio ir praktinio gyvenimo gairės. Konstitucijos nustatė, kaip jėzuitai turėjo derinti kontempliatyvų gyvenimą su aktyvia tarnyste pasaulyje. Ignacas pabrėžė „kontemplaciją veiksme“ (contemplativus in actione), kuri tapo jėzuitų dvasingumo šerdimi.
  3. Misijų ir švietimo plėtra. Jėzuitai buvo Bažnyčios atsakas į Reformaciją ir globalias misijas. Konstitucijos suteikė gaires švietimo įstaigų steigimui, misijų organizavimui ir evangelizacijai įvairiose kultūrose.
  4. Klusnumo ir drausmės užtikrinimas. Ignacas akcentavo klusnumą kaip esminę dorybę. Konstitucijos detalizavo, kaip klusnumas turi būti praktikuojamas tarp ordino narių ir jų vadovų.

Ignacas rašė: „Draugija nėra valdoma daugybe taisyklių, bet dvasios, kuri jas įkvepia“ (Constitutiones, IV dalis, 10 skyrius). Šis lankstumas leido ordinui prisitaikyti prie skirtingų laikų ir vietų.

Turinys

Konstitucijos susideda iš dešimties dalių, kurios apima įvairius ordino gyvenimo aspektus. Jos parašytos lotynų kalba, tačiau buvo verčiamos ir adaptuojamos įvairiomis kalbomis. Pagrindinės temos:

  1. Preambulė ir tikslai. Konstitucijos prasideda aprašant Draugijos tikslą – „sielų išganymas ir tobulėjimas Dievo garbei“ (Constitutiones, I dalis, 1 skyrius). Tai pabrėžia apaštališkąją misiją.
  2. Narių priėmimas ir formacija. II–III dalys detalizuoja kandidatų atranką, išbandymo laikotarpį (noviciatą) ir dvasinį bei akademinį ugdymą. Ignacas reikalavo, kad kandidatai būtų kruopščiai išbandomi: „Nereikia priimti visų, kurie beldžiasi, bet tik tuos, kurie turi tinkamą dvasią ir gebėjimus“ (Constitutiones, II dalis, 2 skyrius).
  3. Klusnumas ir valdymas. IV dalis aprašo ordino hierarchiją, pabrėždama klusnumą generaliniam vyresniajam, kuris renkamas visam gyvenimui. Ignacas klusnumą vadino „Draugijos siela“: „Klusnumas turi būti aklas, bet ne be proto, vadovaujamas meilės“ (Constitutiones, IV dalis, 10 skyrius).
  4. Misijos ir tarnystė. V dalis aptaria, kaip jėzuitai siunčiami į misijas – nuo pamokslavimo iki švietimo. Konstitucijos skatino prisitaikymą prie vietos kultūrų, kas buvo novatoriška XVI a.
  5. Švietimas. VI dalis detalizuoja kolegijų ir universitetų steigimą. Jėzuitai tapo švietimo lyderiais, o Konstitucijos nustatė mokymo principus, akcentuodamos humanistinį ugdymą ir krikščionišką doktriną.
  6. Dvasinis gyvenimas. VII–VIII dalys pabrėžia maldos, Dvasinių pratybų praktikos ir reguliaraus dvasinio atsiskaitymo svarbą. Ignacas ragino jėzuitus kasdien atlikti sąžinės peržvalgą (examen).
  7. Ordino išlaikymas. IX dalis aptaria finansinius aspektus, pabrėždama neturtą ir draudimą imti atlygį už dvasines paslaugas.
  8. Pakeitimai ir lankstumas. X dalis leidžia Konstitucijas adaptuoti pagal laikmečio poreikius, tačiau tik su generalinės kongregacijos sutikimu.

Konstitucijos yra išskirtinės tuo, kad jos ne tik nustato taisykles, bet ir perteikia Ignaco viziją. Kaip teigia istorikas George E. Ganss, „Konstitucijos yra ne tik teisynas, bet ir dvasinis manifestas, kviečiantis jėzuitus būti Kristaus kariais“ (Ganss, The Constitutions of the Society of Jesus, 1970, p. 27).

Jėzuitų Konstitucijos turėjo milžinišką įtaką ordino veiklai ir Bažnyčios istorijai. Keletas pavyzdžių:

  1. Švietimo revoliucija. Remdamiesi Konstitucijomis, jėzuitai įkūrė šimtus kolegijų ir universitetų Europoje, Azijoje, Afrikoje ir Amerikoje. Pavyzdžiui, Vilniaus jėzuitų kolegija, įkurta 1570 m., tapo vienu svarbiausių švietimo centrų LDK. Dienoraštyje (Diarium Collegii Societatis Iesu, 1710–1723) užfiksuota, kaip kolegija laikėsi Konstitucijų, organizuodama akademinius disputus, teatro vaidinimus ir mokslinių laipsnių teikimą.
  2. Misijos. Konstitucijų lankstumas leido jėzuitams efektyviai veikti misijose. Pavyzdžiui, Matteo Ricci (1552–1610) Kinijoje pritaikė krikščionybę prie vietos kultūros, vadovaudamasis Konstitucijų principais apie inkultūraciją. Ignacas rašė: „Tegul mūsų tarnystė būna pritaikyta prie tų, kuriems tarnaujame“ (Constitutiones, V dalis, 3 skyrius).
  3. Reformacijos atsakas. Jėzuitai, vadovaudamiesi Konstitucijomis, tapo pagrindine jėga kovojant su protestantizmu. Jų mokyklos ir pamokslai stiprino katalikų tikėjimą Europoje, ypač Lenkijoje-Lietuvoje.

Tačiau Konstitucijos ne visada buvo lengvai priimamos. XVIII a. jėzuitų ordinas buvo uždraustas keliose šalyse (pvz., Portugalijoje 1759 m.) dėl įtarimų, kad jų klusnumas popiežiui kelia grėsmę valstybėms. 1773 m. popiežius Klemensas XIV panaikino ordiną, tačiau Konstitucijos išliko svarbios tiems jėzuitams, kurie slapta tęsė veiklą, pavyzdžiui, Rusijos imperijoje.

1814 m. ordinas buvo atkurtas, ir Konstitucijos vėl tapo pagrindiniu vadovu. XIX–XX a. jėzuitai pritaikė Konstitucijas naujiems iššūkiams, tokiems kaip modernizmas ir sekuliarizacija, steigdami naujas mokyklas ir įsitraukdami į socialinį teisingumą.

Šiandien Jėzaus Draugija vis dar vadovaujasi Konstitucijomis, nors jos buvo adaptuotos prie šiuolaikinių poreikių. Generalinės kongregacijos, vykstančios periodiškai, atnaujina taisykles, išlaikydamos Ignaco dvasią. Pavyzdžiui, 35-oji Generalinė kongregacija (2008 m.) pabrėžė jėzuitų įsipareigojimą socialiniam teisingumui ir ekologijai, remdamasi Konstitucijų principu „tarnybai visiems“ (Constitutiones, I dalis, 2 skyrius).

Dabartiniai jėzuitai Konstitucijas taiko keliais būdais:

  1. Dvasinis gyvenimas. Sąžinės peržvalga ir Dvasinės pratybos išlieka esminės. Kaip teigia dabartinis generalinis vyresnysis Arturo Sosa, „Konstitucijos mus kviečia būti šalia vargšų, kaip Kristus“ (Sosa, Letter to the Society, 2019).
  2. Švietimas. Jėzuitų universitetai, tokie kaip Georgetovno ar Vilniaus universiteto pirmtakai, veikia pagal Konstitucijų švietimo principus, pabrėždami holistinį ugdymą.
  3. Misijos. Jėzuitai dirba su pabėgėliais, skurstančiais ir marginalizuotais, vadovaudamiesi Konstitucijų kvietimu „eiti ten, kur Bažnyčia siunčia“ (Constitutiones, V dalis, 1 skyrius).

Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje kyla iššūkių. Sekuliarizacija ir mažėjantis pašaukimų skaičius verčia jėzuitus kūrybiškai taikyti Konstitucijas. Kai kurie kritikai teigia, kad ordinas kartais per daug liberaliai interpretuoja Ignaco taisykles, ypač socialinio teisingumo srityje. Vis dėlto Konstitucijų lankstumas leidžia ordinui išlikti aktualiam.

Istorijos

Viena įsimintina istorija yra apie Jeronimą Nadalį, kuris, vykdydamas Ignaco pavedimą, keliavo po Europą, aiškindamas Konstitucijas naujoms jėzuitų bendruomenėms. Nadalis sakė: „Konstitucijos yra kaip žemėlapis, rodantis kelią, bet keliautojas turi pats žengti žingsnius“ (Nadal, Commentarii de Instituto Societatis Iesu, 1567). Šis požiūris padėjo ordinui greitai plisti.

Kita istorija susijusi su Vilniaus jėzuitų kolegija. 1608 m. kolegija buvo pakelta į universiteto rangą, o Konstitucijos vadovavo jos veiklai. Dienoraštyje užfiksuota, kaip jėzuitai organizavo disputus, vadovaudamiesi Konstitucijų nuostata, kad „mokymas turi ugdyti protą ir sielą“ (Constitutiones, VI dalis, 4 skyrius).

Jėzuitų Konstitucijos, parašytos šv. Ignaco Lojolos, yra ne tik ordino valdymo dokumentas, bet ir dvasinis vadovas, formavęs jėzuitų misiją daugiau nei keturis šimtmečius. Jos nustatė ordino struktūrą, pabrėžė klusnumą, švietimą ir apaštališkąją tarnystę, o jų lankstumas leido prisitaikyti prie besikeičiančių laikų. Šiandien Konstitucijos išlieka gyvos, įkvėpdamos jėzuitus tarnauti Bažnyčiai ir pasauliui. Kaip Ignacas rašė: „Visa, ką darome, turi būti Dievo garbei ir sielų naudai“ (Constitutiones, I dalis, 1 skyrius).