Garbingas šventasis Aloyzai, kurį Bažnyčia tinkamai pagerbė angeliško jaunuolio titulu, nes šioje žemėje gyvenai tobulai tyrą gyvenimą, šiandien ateinu pas tave su didžiausiu savo proto ir širdies atsidavimu. Tobulas pavyzdy, geras ir galingas jaunų vyrų globėjau, kaip labai man reikia tavo pagalbos! Pasaulis ir velnias siekia praryti mane. Aš gerai suvokiu, kokios karštos yra mano aistros, puikiai žinau, koks silpnas ir nepastovus mano amžius. Kas išgelbės mane, jei tu, angeliško skaistumo šventasis, jaunimo garbe, pasididžiavime ir mylintis sarge, man nepadėsi? Todėl visa savo siela kreipiuosi į tave, visa širdimi pasiduodu tavo vadovavimui. Aš nusprendžiu, pasižadu ir trokštu būti ypatingai atsidavęs tau, garbinti tave, sekdamas tavo nepaprastas dorybes, o ypač tavo angelišką tyrumą, laikytis tavo pavyzdžio ir skatinti pamaldumą į tave tarp savo draugų. Brangus šventasis Aloyzai, nuolat saugok ir gink mane, kad tavo globoje ir sekdamas tavo pavyzdžiu aš vieną dieną galėčiau prisijungti prie tavęs ir kartu regėti bei šlovinti savo Dievą danguje per amžius. Amen.
Teologijos istorijoje Aloyzas garsėja tuo, kad atsisakė savo markizo titulo bei visų turtų, o tai tais laikais buvo didžiulė sensacija. Įstojęs į jezuitų vienuolyną, jis pasirinko tarnystę pažeidžiamiems žmonėms. Rokiškio ar kitų Lietuvos parapijų tikintieji rečiau žino, kad šventasis mirė labai jaunas, vos dvidešimt trejų metų, kai Romoje kilo didžiulė maro epidemija. Jis užsikrėtė mirtina liga slaugydamas sergančiuosius gatvėse, nes nepatogiai ir drąsiai aukojosi dėl artimo. Dėl šios priežasties Bažnyčia jį laiko ne tik tyrumo, bet ir didvyriškos meilės bei pasiaukojimo pavyzdžiu. Meldžiantis šiam šventajam, tikinčiųjų bendruomenėse įprasta prašyti drąsos išlaikyti švarias mintis ir geros sveikatos sunkiais gyvenimo tarpsniais.