Izaokas Niutonas (1643–1727) – vienas didžiausių mokslininkų istorijoje, padėjęs pagrindą klasikinei fizikai, matematikai ir astronomijai. Jo darbai apie gravitaciją ir judėjimo dėsnius pakeitė mūsų supratimą apie Visatą, tačiau Niutonas buvo ne tik mokslininkas, bet ir giliai tikintis žmogus, matęs savo atradimus kaip kelią į Dievo kūrinijos paslapčių atskleidimą.
Izaokas Niutonas gimė 1643 m. sausio 4 d. (pagal Grigaliaus kalendorių) Vulstorpe, Linkolnšyre, Anglijoje, ūkininko šeimoje. Jo tėvas mirė prieš jam gimstant, o motina, ištekėjusi antrą kartą, paliko Izaoką auginti seneliams. Vaikystėje jis buvo tylus, bet smalsus, kurdamas mechaninius modelius ir domėdamasis gamta. 1661 m. Niutonas įstojo į Kembridžo universiteto Trejybės koledžą, kur studijavo matematiką, fiziką ir astronomiją.
1670-aisiais Niutonas pradėjo savo revoliucinius darbus: sukūrė atspindintį teleskopą, tyrinėjo šviesos prigimtį (optikos pagrindus) ir suformulavo tris judėjimo dėsnius bei visuotinės traukos dėsnį. 1687 m. jis publikavo savo šedevrą „Matematinius gamtos filosofijos pagrindus“ (Philosophiæ Naturalis Principia Mathematica), kuris tapo modernios fizikos pagrindu. Vėliau Niutonas užėmė svarbias pareigas: buvo Kembridžo profesorius, Karališkosios draugijos prezidentas ir monetų kalyklos valdytojas.
Nepaisant mokslinių laimėjimų, Niutonas buvo vienišas ir konfliktiškas žmogus, dažnai įsiveldavęs į ginčus su kolegomis, tokiais kaip Robertas Hukas ar Gotfrydas Leibnicas. Jis mirė 1727 m. kovo 31 d. Londone, sulaukęs 84 metų, palikdamas palikimą, kuris formuoja mokslą iki šiol.
Santykis su Dievu, Bažnyčia ir religija
Izaoko Niutono santykis su religija buvo intensyvus, bet neortodoksiškas. Jis buvo giliai tikintis krikščionis, laikęs savo mokslinius tyrimus būdu pažinti Dievo sukurtą tvarką. Niutonas tikėjo, kad Visatos dėsniai – gravitacija, planetų judėjimas, šviesos prigimtis – yra Dievo plano įrodymas. Jo darbai buvo įkvėpti įsitikinimo, kad gamta atspindi tobulą dieviškąją harmoniją, o mokslas yra pagarba Kūrėjui.
Tačiau Niutono tikėjimas nebuvo tradicinis. Jis buvo artimas arianizmui – erezijai, neigiančiai Švenčiausiosios Trejybės doktriną, teigdamas, kad Jėzus nėra lygus Dievui Tėvui. Dėl šių pažiūrų Niutonas slėpė savo teologinius raštus, bijodamas persekiojimo iš Anglijos Bažnyčios, kurios nariu jis formaliai buvo. Jis parašė tūkstančius puslapių apie Biblijos pranašystes, apokalipsę ir krikščionybės istoriją, bet dauguma šių raštų buvo paskelbti tik po jo mirties, nes buvo laikomi per radikaliais.
Niutonas taip pat kritikavo kai kurias Bažnyčios praktikas, ypač katalikų dogmas, kurias laikė „stabmeldyste“. Jo „Principia“ ir kiti darbai vengė tiesioginių religinių teiginių, bet jis dažnai pabrėždavo, kad gamtos dėsniai yra Dievo valios išraiška. Pavyzdžiui, jis teigė, kad planetų orbitų stabilumas reikalauja „protingos jėgos“ įsikišimo, kurį priskyrė Dievui.
Jo religiniai įsitikinimai paveikė ir asmeninį gyvenimą. Niutonas gyveno asketiškai, vengė prabangos ir buvo įsitikinęs, kad mokslininko pareiga – ne tik tirti gamtą, bet ir šlovinti Dievą per atradimus. Nors jis retai viešai kalbėjo apie tikėjimą, jo laiškai ir užrašai atskleidžia žmogų, kuris matė Dievą kaip Visatos architektą, o save – kaip Jo plano tyrinėtoją.
Žymios citatos
Niutono raštai, ypač „Principia“, „Optika“ ir privatūs laiškai, yra pilni minčių apie Dievą ir Jo vietą Visatoje. Štai kelios įsimintinos citatos:
- „Gravitacija paaiškina planetų judėjimą, bet kas nustatė planetas į judėjimą? Tai Dievo darbas.“
(Principia Mathematica, bendrasis scholiumas)
Ši mintis pabrėžia Niutono įsitikinimą, kad gamtos dėsniai yra Dievo sukurti ir prižiūrimi. - „Ši nuostabi Visatos sistema galėjo atsirasti tik iš protingos būtybės plano ir valios.“
(Optika, 1717 m. leidimas)
Niutonas matė Visatos tvarką kaip Dievo egzistavimo įrodymą, pabrėždamas Jos tobulumą. - „Dievas yra amžinas, begalinis, absoliučiai tobulas, valdantis viską savo valia.“
(Principia Mathematica, bendrasis scholiumas)
Ši frazė atspindi Niutono teologinį požiūrį į Dievą kaip aukščiausią kūrėją ir valdovą. - „Gamtos tyrinėjimas yra kelias į Dievo didybės suvokimą.“
(Laiškas bendradarbiui, apie 1690 m.)
Niutonas tikėjo, kad mokslas yra ne tik žinių kaupimas, bet ir dvasinis aktas, šlovinantis Dievą.
Niutono gyvenimas rodo, kad mokslas ir tikėjimas gali eiti išvien. Jo atradimai – nuo gravitacijos dėsnio iki optikos – tapo šiuolaikinio mokslo pamatu, o jo teologiniai apmąstymai apie Dievo tvarką įkvepia tuos, kurie ieško prasmės už mokslinių formulių. Niutono citatos, tokios kaip „Ši nuostabi Visatos sistema“, dažnai minimos diskusijose apie mokslo ir religijos santykį, ypač socialiniuose tinkluose kaip X.
Jo neortodoksinis tikėjimas ir kritika Bažnyčios dogmoms daro jį aktualų ir tiems, kurie abejoja tradicinėmis religinėmis struktūromis, bet ieško Dievo per gamtos grožį. Niutono gyvenimas kviečia mus tyrinėti pasaulį su smalsumu ir pagarba, matant jame ne tik dėsnius, bet ir didesnę prasmę.