Kardinolas Humbertas iš Silva Kandidos (Humbertus Silvae Candidae), gimęs apie 1000–1015 metus Lotaringijoje, buvo viena įtakingiausių ir kartu radikaliausių XI amžiaus Romos katalikų bažnyčios figūrų. Jo gyvenimas ir veikla tapo katalikiškosios reformos simboliu, tačiau istorijoje jis dažniausiai prisimenamas kaip žmogus, kurio bekompromisis būdas tiesiogiai prisidėjo prie krikščionijos skilimo.
Nuo vienuolyno iki popiežiaus dešiniosios rankos
Savo dvasinį kelią Humbertas pradėjo kaip benediktinų vienuolis Mojenmutjė (Moyenmoutier) vienuolyne. Jis buvo itin išsilavinęs to meto intelektualas, puikiai išmanęs kanonų teisę ir teologiją. Jo kilimas karjeros laiptais prasidėjo, kai Tulio vyskupas Brunas tapo popiežiumi Leonu IX. Popiežius pasikvietė Humbertą į Romą, kur 1050 metais paskyrė jį Silva Kandidos kardinolu-vyskupu bei popiežiaus kanceliarijos bibliotekininku.
Humbertas tapo vienu iš ankstyvosios bažnyčios reformų judėjimo ideologų (vėliau vadinamo Grigaliaus reforma, nors jis prasidėjo dar prieš Grigalių VII). Jis aršiai kovojo prieš simoniją – bažnytinių pareigų pirkimą – ir dvasininkų santuokas. Jo parašytas traktatas „Prieš simonistus“ (Adversus Simoniacos) padėjo teologinius pamatus Bažnyčios laisvei nuo pasaulietinės valdžios įtakos.
Lemtinga misija Konstantinopolyje
Didžiausią pėdsaką istorijoje Humbertas paliko 1054 metais, kai popiežius Leonas IX jį išsiuntė kaip legatą į Konstantinopolį. Misijos tikslas buvo išspręsti ginčus su patriarchu Mykolu Cerularijumi dėl liturginių skirtumų ir jurisdikcijos Pietų Italijoje. Tačiau Humbertas nebuvo diplomatas – jis buvo kovotojas, įsitikinęs absoliučia popiežiaus viršenybe.
Atvykęs į Bizantijos sostinę, jis elgėsi ne kaip svečias, o kaip teisėjas. Nesutarimai su patriarchu greitai peraugo į asmeninę priešpriešą. Situaciją dar labiau komplikavo tai, kad misijos metu popiežius Leonas IX mirė, todėl teisiškai delegacijos įgaliojimai tapo abejotini. Nepaisant to, 1054 m. liepos 16 d. Humbertas žengė į Šv. Sofijos soborą (Ναός της Αγίας του Θεού Σοφίας) ir ant pagrindinio altoriaus padėjo ekskomunikos dokumentą – Bulla excommunicationis Michaelis Cerularii, vėliau vadinamą ir Libellus Excommunicationis, ir Bulla Humberti.
Išeidamas iš šventyklos, jis demonstratyviai nusipurtė dulkes nuo kojų ištardamas: „Videat Deus et judicet“ (Tegul Dievas mato ir teisia). Šis veiksmas tapo vienu ryškiausių Didžiosios schizmos simbolių, nors pats skilimas dar nebuvo galutinis.
Paskutinieji metai ir palikimas
Grįžęs į Romą, Humbertas toliau aktyviai dalyvavo Bažnyčios politikoje. Jis buvo vienas iš 1059 metų dekretų autorių, kuriais popiežiaus rinkimo teisė buvo išimtinai suteikta kardinolų kolegijai, taip siekiant apsaugoti rinkimus nuo Romos aristokratijos ir imperatorių įtakos.
Kardinolas Humbertas mirė 1061 m. gegužės 5 d. Romoje. Nors jo vaidmuo Bažnyčios vidaus reformose vertinamas teigiamai dėl disciplinos atkūrimo, jo diplomatinė nesėkmė Rytuose paliko gilią žaizdą krikščionių vienybėje, kuri neužgijo iki pat šių dienų. Jis liko istorijoje kaip pavyzdys, kaip intelektualinis pajėgumas ir religinis uolumas, sujungti su nelankstumu, gali pakeisti pasaulio istorijos eigą tragiška linkme.