Hesiodas – tai vienas seniausių žinomų graikų poetų, gyvenęs apie VIII a. pr. Kr. Be Homero, jis yra viena reikšmingiausių figūrų ankstyvojoje graikų literatūroje. Hesiodas parašė du pagrindinius kūrinius: „Teogoniją“ (dievų kilmės mitologinę giminę) ir „Darbus ir dienas“, kuriame aptariamas žmogaus gyvenimas, darbas, dorovė ir teisingumas. Skirtingai nei epinis Homeras, Hesiodas rašė iš asmeninės patirties, gyveno Boiotijoje, kaimo vietovėje, ir savo kūriniuose kalbėjo apie paprasto žmogaus padėtį, darbą ir teisybės ieškojimą.
Hesiodas laikomas vienu pirmųjų mąstytojų, kuris kritikuoja aristokratinę santvarką bei išaukština dieviškai įkvėptą teisingumą. Jis tiki, kad polis, t. y. bendruomenė ar miestas-valstybė, gali būti teisingai sutvarkyta, jeigu žmonės paisys dievų valios ir teisumo principų. Jo kūriniuose matomas gilus moralinis konfliktas tarp doro, dievo valios besilaikančio žmogaus ir aristokratų, kurie veikia neteisėtai, naudodami prievartą bei iškreipdami teisingumą.
Hesiodas ypač stipriai kritikuoja korumpuotus didžiūnus, kurie priima neteisingus sprendimus ir paminą dike – teisingumą. Jo manymu, toks elgesys stumia visuomenę atgal į gamtinę būklę, kurioje galioja ne dora, o žvėriškos jėgos teisė. Ši priešprieša tarp gamtinės neteisybės ir dieviškosios tvarkos yra viena esminių Hesiodo pasaulėžiūros ašių.
Savo kūriniuose jis nuolat primena, kad teisingumas yra dievo Dzeuso dovana, ir kad tas, kuris vadovaujasi sąžine ir teisingu sprendimu, gyvens klestėdamas. Ši nuostata turi ne tik moralinę, bet ir politinę reikšmę – Hesiodas teigia, kad visuomenė gali būti stabili ir sėkminga tik tada, kai vadovaujasi dieviškai įkvėptais moraliniais principais, o ne jėga, godumu ar savivale.
Hesiodo požiūris išskiria du elgesio modelius:
- vienas priklauso teisingam, polisui ištikimam gyvenimui, kurį globoja dievai;
- kitas – gamtinis, laukinis, gyvuliškas gyvenimas, kur stipresnis valdo silpnesnį, ir kuriame nėra vietos teisei.
Taigi Hesiodas ne tik rašė apie dievus ar žemdirbių buitį – jis sukūrė moralinę ir politinę teisingumo filosofiją, kurioje dora, darbas ir dievo valia yra atsvara neteisybei ir smurtui. Jo mintys turėjo didelę įtaką vėlesnei graikų politinei ir etinei minčiai, ypač teisingumo sampratai polisų raidoje.