Grigorijus Rasputinas (1869–1916 m.) – viena prieštaringiausių Rusijos istorijos figūrų, mistikas ir savamokslis „šventasis“, kurio įtaka caro Nikolajaus II šeimai tapo legendų ir skandalų objektu. Nors nebuvo nei kunigas, nei vienuolis, Rasputinas save vadino „Dievo žmogumi“, teigiančiu, kad turi dieviškų galių gydyti ligas ir numatyti ateitį. Jo artumas Romanovų šeimai, ypač carienei Aleksandrai, kilo iš tariamo gebėjimo palengvinti caro sūnaus Aleksejaus, sergančio hemofilija, kančias. Tačiau Rasputino gyvenimas, persmelktas alkoholio, seksualinių ekscesų ir politinių intrigų, pavertė jį tiek liaudies didvyriu, tiek aukštuomenės priešu. Jo vardas, aprašytas amžininkų memuaruose ir vėlesnėse kronikose, išlieka neatsiejamas nuo dekadanso ir Rusijos imperijos saulėlydžio.
Rasputinas gimė 1869 m. Pokrovskojės kaime, Sibire, valstiečių šeimoje. Jaunystėje jis buvo paprastas kaimo vaikinas, tačiau po piligrimystės į šventas vietas, įskaitant Verhoturjės vienuolyną, pradėjo formuotis jo mistiko įvaizdis. Rasputinas teigė gavęs „dangiškąją viziją“, kuri suteikė jam gydymo ir pranašystės dovaną. Apie 1903 m. jis atvyko į Sankt Peterburgą, kur greitai pelnė dvasininkų ir aristokratų dėmesį savo charizma ir neįprastu elgesiu. Jo žvilgsnis, kaip aprašė amžininkai, buvo „hipnotizuojantis“, o gebėjimas nuraminti žmones – neabejotinas. 1905 m. Rasputinas buvo pristatytas Romanovams, kai caras ir carienė desperatiškai ieškojo pagalbos savo sergančiam sūnui. Anot liudijimų, Rasputinas stebuklingai sumažindavo Aleksejaus kraujavimą, galimai per hipnozę ar psichologinį poveikį, kas pelnė jam carienės pasitikėjimą.
Tačiau Rasputino gyvenimas toli gražu nebuvo šventas. Sankt Peterburge jis garsėjo audringais vakarėliais, kuriuose liejosi alkoholis, o jo seksualiniai nuotykiai tapo miesto paskalų objektu. Anot kunigaikščio Felikso Jusupovo, vieno iš Rasputino žudikų, jis organizuodavo orgijas, kuriose dalyvaudavo tiek aristokratės, tiek prostitutės. Vienas įsimintinas epizodas, aprašytas 1915 m. policijos raportuose, pasakoja, kaip Rasputinas, girtas, viešai gyrėsi savo įtaka carienei viename Maskvos restorane, sukeldamas skandalą. Jo elgesys erzino aukštuomenę, kuri matė jį kaip pavojingą manipuliatorių, tačiau carienė Aleksandra, tikėdama jo šventumu, gynė Rasputiną iki galo. Net Bažnyčia, įskaitant Rusijos ortodoksų sinodą, bandė jį pasmerkti, tačiau caro šeimos parama apsaugojo mistiką nuo rimtesnių pasekmių.
Rasputino įtaka politikoje taip pat kėlė nerimą. Per Pirmąjį pasaulinį karą, kai caras dažnai būdavo fronte, Rasputinas, anot gandų, patarinėjo carienei svarbiais klausimais, įskaitant ministrų paskyrimus. Pavyzdžiui, 1916 m. jis tariamai parėmė Aleksandro Protopopovo, prieštaringo vidaus reikalų ministro, kandidatūrą, kas dar labiau pakurstė įtarimus, kad Rasputinas valdo šalį iš užkulisių. Šios istorijos, nors kartais perdėtos, atspindėjo visuomenės nepasitenkinimą Romanovų valdymu. Rasputinas tapo atpirkimo ožiu už Rusijos karinius pralaimėjimus ir ekonomines krizes.
Jo gyvenimas baigėsi tragiškai 1916 m. gruodį, kai grupė aristokratų, vadovaujamų Felikso Jusupovo, surengė sąmokslą jį nužudyti. Pasak Jusupovo memuarų, Rasputinas buvo apnuodytas, pašautas ir galiausiai paskandintas Nevos upėje, tačiau jo kūnas, rastas po kelių dienų, rodė, kad jis dar buvo gyvas vandenyje. Ši dramatiška mirtis, apipinta mitais apie Rasputino „nežmogišką“ ištvermę, tik sustiprino jo legendą. Po jo nužudymo Romanovų prestižas smuko dar labiau, o 1917 m. revoliucija nuvertė carą, žymėdama imperijos galą.
Rasputino palikimas išlieka prieštaringas. Vieni jį laiko šventu žmogumi, kurio gebėjimai buvo nesuprasti, kiti – apgaviku, pasinaudojusiu caro šeimos silpnybėmis. Jo istorija rado atgarsį net tolimuose kraštuose: Brazilijos XIX a. kronikose, kurias rašė misionieriai, aptinkami palyginimai su vietos „šventaisiais“, kurie taip pat balansavo tarp mistikos ir skandalų. Šiandien Rasputinas įkvepia popkultūrą – nuo filmų iki dainų, kaip 1978 m. grupės „Boney M“ hito „Rasputin“. Jo gyvenimas, aprašytas skaitmeniniuose archyvuose, primena, kaip charizma ir tikėjimas gali keisti istorijos eigą, net jei tai lydi chaosas ir griūtis.