Popiežiaus Grigaliaus I laiškas Melitui (Registrum Epistolarum XI.56 – „Laiškų registro“ XI knygos 56 laiškas), parašytas 601 m., yra vienas svarbiausių ankstyvosios krikščioniškos misijų dokumentų. Jis buvo skirtas Melitui, vienam iš Augustino iš Kenterberio bendradarbių, siunčiamam į Britaniją tęsti misijos tarp anglosaksų. Laiškas išliko per Bede’s „Anglų tautos bažnytinę istoriją“ ir šiandien laikomas kertiniu šaltiniu, atskleidžiančiu Bažnyčios strategiją pagoniškų tautų christianizacijoje.
Grigalius Didysis nurodė, kad pagonių šventyklos neturi būti griaunamos. Tai buvo netikėta ir labai pragmatiška nuostata. Jo garsioji frazė tapo visos misijų politikos principu: „Stabų šventyklos toje tautoje neturi būti griaunamos, bet patys jose esantys stabai turi būti sunaikinti.“ Ši mintis reiškė, kad fizinė erdvė turi būti išsaugota, o dvasinis turinys – pakeistas. Šventyklos turėjo būti apšlakstytos šventu vandeniu, jose turėjo būti pastatyti altoriai ir įneštos relikvijos, kad jos taptų krikščioniškomis bažnyčiomis.
Grigalius aiškiai paaiškino, kodėl taip reikia elgtis. Žmonės, matydami, kad jų šventos vietos išlieka, lengviau priims naują tikėjimą. Jei šventyklos būtų sunaikintos, pagonys jaustųsi pažeminti ir pasipriešintų. Tačiau jei jie galės lankytis jiems pažįstamose vietose, tik jau nauju tikslu, „klaida pamažu bus išvaryta iš jų širdžių“. Tai buvo psichologinė ir kultūrinė strategija, paremta supratimu, kad tradicijos negali būti sunaikintos per vieną dieną.
Laiške taip pat nurodoma, kad pagoniškos šventės turi būti pakeistos krikščioniškomis. Anglosaksai buvo įpratę aukoti gyvulius ir rengti vaišes. Grigalius liepė šių papročių nedrausti, bet suteikti jiems naują prasmę: vietoje aukų stabams – šventės Dievo garbei. Tai buvo kultūrinės adaptacijos politika, leidusi Bažnyčiai įsitvirtinti be atviro konflikto.
Šis laiškas turėjo didžiulę įtaką visos Europos christianizacijai. Jo principas – ne griauti, o perimti – tapo universaliu Bažnyčios metodu. Germanų, keltų, slavų ir baltų žemėse daugybė pagoniškų šventviečių buvo paverstos bažnyčiomis, o senieji papročiai – perinterpretuoti krikščioniškai. Tai padėjo išvengti masinio pasipriešinimo ir leido krikščionybei įsitvirtinti daug greičiau, nei būtų įmanoma naudojant vien tik jėgą.
Popiežiaus Grigaliaus I laiškas Melitui šiandien laikomas vienu svarbiausių dokumentų, liudijančių Bažnyčios gebėjimą derinti teologiją su politine ir kultūrine išmintimi. Jis parodo, kad ankstyvoji krikščionybė plito ne tik per prievartą ar įstatymus, bet ir per subtilų kultūros perėmimą, kuris ilgainiui pakeitė visą Europos religinį peizažą.
Popiežiaus Grigaliaus I laiškas Melitui
Abatui Melitui.
Grigalius abatui Melitui Prancūzijoje.
Nuo to laiko, kai išvyko mūsų bendruomenė, kuri yra su jumis, mes gyvenome didelėje nežinioje ir nerime, nes nieko negirdėjome apie jūsų kelionės sėkmę. Tačiau kai Visagalis Dievas nuves jus pas mūsų gerbiamiausiąjį brolį vyskupą Augustiną, pasakykite jam, kad aš ilgai mąsčiau apie anglų (Angli) padėtį; būtent tai, kad stabų šventyklos toje tautoje neturėtų būti griaunamos, bet patys stabai, esantys jose, turi būti sunaikinti.
Tegul būna paruoštas šventintas vanduo ir pašlakstytas šiose šventyklose, pastatyti altoriai ir padėtos relikvijos, nes, jei tos šventyklos yra gerai pastatytos, būtina jas perkelti nuo stabų garbinimo į tikrojo Dievo tarnystę. Taip patys žmonės, matydami, kad šios šventyklos nėra griaunamos, galės pašalinti klaidą iš savo širdžių ir, pažindami bei garbindami tikrąjį Dievą, jaukiau rinksis į vietas, prie kurių buvo pripratę.
Ir kadangi jie yra įpratę skersti daugybę jaučių aukojant demonams, jiems turėtų būti surengta kokia nors panašaus pobūdžio iškilmė, tik pakeista forma. Pavyzdžiui, pašventinimo dieną arba šventųjų kankinių, kurių relikvijos ten padėtos, minėjimo dieną, jie galėtų pasistatyti palapines iš medžių šakų aplink šias šventyklas, kurios buvo paverstos bažnyčiomis, ir švęsti iškilmę su religinėmis puotomis.
Tegul jie daugiau nebeaukoja gyvulių velniui, bet skerdžia gyvulius Dievo garbei savo pačių maistui ir dėkoja Viso Ko Davėjui už savo sotumą, kad, paliekant jiems tam tikrus išorinius džiaugsmus, jie galėtų lengviau palenkti savo protus į vidinius džiaugsmus. Nes neabejotinai neįmanoma visko iš karto nupjauti nuo užkietėjusių širdžių, juk tas, kuris siekia pakilti į aukščiausią vietą, privalo kilti žingsniais ar pakopomis, o ne šuoliais.
Taip Izraelio tautai Egipte Viešpats tikrai apsireiškė, bet vis tiek Jis paliko jiems savo paties garbinime naudojimą aukų, kurias jie buvo įpratę aukoti velniui, liepdamas jiems aukoti gyvulius aukai Jam pačiam. Tai daryta tam, kad, pasikeitus jų širdims, jie kai kuriuos aukojimo elementus praleistų, o kitus išlaikytų; kad, nors gyvuliai buvo tie patys, kuriuos jie buvo įpratę aukoti, vis dėlto, kadangi jie aukojo juos Dievui, o ne stabams, tai nebebūtų tos pačios aukos.
Tad tai Jūsų Meilei būtina pasakyti mūsų minėtam broliui, kad jis, būdamas toje šalyje, galėtų gerai apsvarstyti, kaip jam viską sutvarkyti.
Tusaugo tave Dievas, mylimiausias sūnau.
Duota liepos kalendų 15 dieną [birželio 17 d.], 19-aisiais mūsų pamaldžiausiojo viešpaties Mauricijaus Tiberijaus Augusto valdymo metais, 18-aisiais metais po to paties mūsų viešpaties konsulavimo, 4-oji indikcija.