Graikų ir romėnų dievų skirtumai

Nors graikų ir romėnų mitologijos dažnai painiojamos, o dievų vardai keičiami (pvz., Dzeusas = Jupiteris, Afroditė = Venera), skirtumų yra – istoriniu, kultūriniu ir net filosofiniu lygmeniu.

Graikų mitai dažniausiai pradėdavo nuo Chaoso, o dievai atsirasdavo per dinastinius karus (Uranas → Kronas → Dzeusas). Jie turėjo gyvenimo istorijas: meilės nuotykius, kerštus, silpnybes. Pavyzdžiui, Dzeusas – valdovas, bet ir serialinis išdavikas, o Hera – ir deivė, ir pavydi moteris.

Romėnų religija iš pradžių buvo praktiška, be mitų. Ankstyvieji romėnų dievai (pvz., Janusas, durų dievas) neturėjo išsamių legendų – jiems buvo svarbu koks jų vaidmuo, ne kas jie. Tik vėliau, paveikus graikų kultūrai, romėnai “perkėlė” graikų mitus į savus dievus (pvz., graikų Hermis tapo romėnų Merkurijumi).

Graikų mitologija su detaliais dievų biografijomis ir dramatiškais konfliktais susiformavo jau archajiniu laikotarpiu (VIII–VI a. pr. Kr.), o romėnų religija iki IV–III a. pr. Kr. buvo daugiau formalus praktinių ritualų ir abstrakčių dievybių (kaip Terminas ar Kvirinas) sistema. Tačiau Helenizmo laikotarpiu (nuo IV a. pr. Kr.), romėnai perėmė graikų mitologiją, bet adaptavo ją savo poreikiams – graikų dievų asmenybės ir istorijos buvo pritaikytos romėniškam disciplinuotam pasaulėžiūrai.

Graikų dievų kultas klestėjo klasikinės Graikijos teritorijoje – dabartinėje Graikijoje (ypač Atikuose, Peloponese, salose), pietinėje Italijoje (Magna Graecia) ir Mažosios Azijos pakrantėse (dab. Turkija). Romėnų dievų garbinimas pradžioje buvo lokalizuotas centrinėje Italijoje (Lacijuje, kur buvo Roma), o vėliau, augant imperijai, paplito po visą Viduržemio jūros baseiną – nuo Britanijos iki Artimųjų Rytų. Įdomu, kad kai kurios romėnų dievybės (kaip Janusas ar Terminas) buvo grynai itališkos kilmės ir jų analogų graikų mitologijoje nebuvo.

Didžiausi kulto centrai:

• Graikams – Delfų šventykla (Apolonas), Olimpija (Dzeusas), Epidauras (Asklepijas)
• Romėnams – Kapitolijaus šventykla (Jupiteris), Vestos šventykla (Romos centre), Marso laukas (karinių dievų kultas)

Graikai – žmogiški, net chaotiški. Graikų dievai elgiasi kaip žmonės:

• Aresas – karštuolis, mėgstantis žiaurumą.
• Afroditė – meilužė, kuri sukyla karus dėl nuotaikos.
• Hefaistas – fiziniai trūkumai, bet genialus išradėjas.

Jie kovoja, keršta, kenčia – tarsi didingesnės versijos žmonių.

Romėnai – tobuli, bet beveik be emocijų. Romėnų atitikmenys buvo daug formalūs:

• Marsas (Areso atitikmuo) – ne karšto proto dievas, o disciplinuotos kariuomenės globėjas.
• Venera (Afroditė) – ne tik meilės, bet ir valstybės gerovės simbolis.
• Vulkanas (Hefaistas) – be asmeninių dramų, tik ugnies ir kalvystės dievas.

Romėnų dievai buvo valstybinių vertybių įsikūnijimas, ne individualybės.

Graikų tikėjimas – asmeninė sąveika

Graikai dievų bijojo, bet ir juos kvietė į diskusijas (žr. Homerą, Hesiodą). Mitai buvo pasakojimai, o ne griežtos doktrinos.

Romėnų religija – valstybės ritualas

Romėnams svarbiausia buvo tikslių ritualų atlikimas, kad dievai palaikytų Romos galią. Pavyzdžiui:

• Vestos šventyklos ugnis turėjo degti – kitaip bus nelaimė.
• Augurai tirpdavo paukščių žarnas, kad perskaitytų dievų valią.

Čia nebuvo vietos asmeniniams dievų kaprizams – tik tvarkai.

• Graikų mitai – tai menas, filosofija, psichologija (Freudas naudojo Edipo kompleksą, o Oidipas – graikų herojus).
• Romėnų praktika – tai teisė, valdymas, inžinerija (jų dievų vardai – planetų pavadinimai, mėnesių dienos).

Išvada: kodėl svarbu skirti?

Nors dievų vardai sutampa, jų prasmės skiriasi:

• Graikų dievas – tai istorija apie žmogų.
• Romėnų dievas – tai institucija.

Jei norite dramos – skaitykite apie graikus.
Jei domitės valdžios mechanika – romėnų mitai atskleis daugiau.

Graikų ir romėnų dievų pagrindiniai skirtumai: