Gelasiano dekretas

Decretum Gelasianum (Gelasian Decree) – tai VI a. pradžioje (tiksliau ~495–496 m.) susiformavęs krikščioniškas dokumentas, priskiriamas popiežiui Gelasijui I (492–496 m.), nors dalis mokslininkų mano, kad jis galėjo būti sudarytas kiek vėliau. Jame apibrėžiama, kurie raštai priimami kaip kanoniniai (autoritetingi) katalikų bažnyčioje, o kurie laikomi apokrifais ar erezijomis.

Turinio santrauka:

Teologinė dalis – aptariama Šventosios Dvasios prigimtis, Kristaus vardų simbolika ir Trejybės doktrina.
Kanoninių Raštų sąrašas – išvardinami Senojo ir Naujojo Testamento knygos, taip pat Tėvų raštai ir bažnytiniai susirinkimų (sinodų) nutarimai.
Apokrifų ir eretinių raštų sąrašas – išsamiai išvardijami raštai, kuriuos katalikų bažnyčia atmeta kaip netikrus ar pavojingus.
Romos bažnyčios autoritetas – pabrėžiamas popiežiaus ir Romos katedros pirmavimas visame krikščioniškame pasaulyje.

Istorinė reikšmė

Kanonas: Dekretas – vienas iš ankstyviausių bandymų įteisinti Biblijos knygų sąrašą (kanoną). Nors jis nebuvo visuotinai priimtas iki Tridento susirinkimo (XVI a.), jis paveikė Vakarų bažnyčios tradiciją.
Polemika: Jis rodo kovą prieš erezijas (ypač manichejų, arijonų) ir bandymą suvienodinti tikėjimą.
Autorius: Nors tradiciškai priskiriamas Gelasijui I, dalis mokslininkų mano, kad jis galėjo būti redaguotas VII a.

Tekstas išsaugotas viduramžių rankraščiuose, plačiai cituotas viduramžių teologų.

ROMAUS MIESTO SUSIRINKIMO PRADŽIA, VADOVAUJANT POPIEŽIUI DAMASUI, APIE TIKĖJIMO AIŠKINIMĄ

I. Buvo pasakyta:

Pirmiausia reikia aptarti septyneriopą Dvasią, kuri ilsisi Kristuje:

Išminties Dvasia: „Kristus – Dievo galia ir Dievo išmintis“.
Supratimo Dvasia: „Duosiu tau supratimą ir mokysiu tave kelio, kuriuo eisi“.
Patarimo Dvasia: „Jo vardas bus vadinamas Didžiojo Patarimo Angelu“.
Galybės Dvasia: kaip aukščiau – „Dievo galia ir Dievo išmintis“.
Žinojimo Dvasia: „Dėl Kristaus žinojimo išskirtinumo apaštalai“.
Tiesos Dvasia: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“.
Dievo baimės Dvasia: „Išminties pradžia – Viešpaties baimė“.

Daugialypė Kristaus vardų tvarka:

Viešpats, nes Jis yra Dvasia;
Žodis, nes Jis yra Dievas;
Sūnus, nes vienatinis iš Tėvo;
Žmogus, nes gimęs iš Mergelės;
Kunigas, nes pats save aukojo kaip auką;
Ganytojas, nes globėjas;
Kirminas, nes prisikėlė;
Kalnas, nes tvirtas;
Kelias, nes tiesus;
Durys, nes per Jį įeinama į gyvenimą;
Avinėlis, nes kentėjo;
Akmuo, nes kampinis pamatas;
Mokytojas, nes gyvenimo rodiklis;
Saulė, nes švietėjas;
Tiesa, nes iš Tėvo;
Gyvenimas, nes kūrėjas;
Duona, nes kūnas;
Samaritietis, nes globėjas ir gailestingas;
Kristus, nes pateptasis;
Jėzus, nes gelbėtojas;
Dievas, nes iš Dievo;
Angelas, nes siųstasis;
Sužadėtinis, nes tarpininkas;
Vynmedis, nes Jo krauju esame atpirkti;
Liūtas, nes karalius;
Uola, nes tvirtovė;
Gėlė, nes išrinktasis;
Pranašas, nes atskleidė ateitį.

Šventoji Dvasia nėra tik Tėvo ar tik Sūnaus Dvasia, bet Tėvo ir Sūnaus Dvasia. Juk parašyta: „Jei kas myli pasaulį, Tėvo Dvasios jame nėra“; taip pat parašyta: „Kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo.“ Kai minimas Tėvas ir Sūnus, suprantama Šventoji Dvasia, apie kurią pats Sūnus Evangelijoje sako, kad Šventoji Dvasia „iš Tėvo išeina“ ir „iš manojo ims ir jums skelbs“.

II. Taip pat buvo pasakyta:

Dabar reikia aptarti dieviškuosius raštus, kuriuos priima visuotinė katalikų Bažnyčia ir ko ji turi vengti.

SENŲJŲ TESTAMENTŲ TVARKA:

Pradžios knyga – viena knyga
Išėjimo knyga – viena knyga
Kunigų knyga – viena knyga
Skaičių knyga – viena knyga
Pakartoto Įstatymo knyga – viena knyga
Jozuės knyga – viena knyga
Teisėjų knyga – viena knyga
Rūtos knyga – viena knyga
Karalių knygos – keturios knygos
Metraščių knygos – dvi knygos
150 psalmų – viena knyga
Saliamono knygos – trys knygos:
Patarlės – viena knyga
Mokytojas – viena knyga
Giesmių giesmė – viena knyga
Taip pat Išminties knyga – viena knyga
Siracido knyga – viena knyga

PRANAŠŲ TVARKA:

Izaijo knyga – viena knyga
Jeremijo knyga – viena knyga, su „Raudomis“
Ezechielio knyga – viena knyga
Danieliaus knyga – viena knyga
Ozėjo knyga – viena knyga
Amoso knyga – viena knyga
Michėjo knyga – viena knyga
Joelio knyga – viena knyga
Abdijo knyga – viena knyga
Jono knyga – viena knyga
Nahumo knyga – viena knyga
Habakuko knyga – viena knyga
Sofonijo knyga – viena knyga
Agėjo knyga – viena knyga
Zacharijo knyga – viena knyga
Malachijo knyga – viena knyga

ISTORINIŲ KNYGŲ TVARKA:

Jobo knyga – viena knyga
Tobijo knyga – viena knyga
Ezdro knygos – dvi knygos
Esteros knyga – viena knyga
Juditos knyga – viena knyga
Makabėjų knygos – dvi knygos

NAUJOJO TESTAMENTO RAŠTŲ TVARKA, KURIĄ PRIIMA IR GERBIA ŠVENTOJI KATALIKŲ ROMOS BAŽNYČIA:

Evangelijos – keturios knygos:
Pagal Matą – viena knyga
Pagal Morkų – viena knyga
Pagal Luką – viena knyga
Pagal Joną – viena knyga
Taip pat Apaštalų darbai – viena knyga
Pauliaus laiškai – keturiolika laiškų:
Romiečiams – vienas laiškas
Korintiečiams – vienas laiškas
Efeziečiams – vienas laiškas
Tesalonikiečiams – du laiškai
Galatams – vienas laiškas
Filipiečiams – vienas laiškas
Kolosiečiams – vienas laiškas
Timotiejui – du laiškai
Titui – vienas laiškas
Filemonui – vienas laiškas
Hebrajams – vienas laiškas
Taip pat Jono apokalipsė – viena knyga
Taip pat kanoninės epistolografijos – septyni laiškai:
Petro apaštalo – du laiškai
Jokūbo apaštalo – vienas laiškas
Jono apaštalo – vienas laiškas
Kito Jono, presbiterio – du laiškai
Judo Zeloto apaštalo – vienas laiškas

NAUJOJO TESTAMENTO KANONAS BAIGTAS.

III. Taip pat buvo pasakyta:

PRADŽIA DEKRETO APIE PRIIMTINUS IR NEPRIIMTINUS RAŠTUS, KURĮ UŽRAŠĖ POPIEŽIUS GELAZIJUS SU SEPTYNIASDEŠIMT LABIAUSIAI IŠSILAVINUSIŲ VYSKUPŲ APAŠTALŲ SOSTE ROMOS MIESTE

Po visų pranašiškų, evangelijų ir apaštališkų raštų, kuriuos aukščiau išvardijome ir kuriais katalikų Bažnyčia yra pagrįsta Dievo malone, manome, kad reikia paminėti, jog, nors visos po pasaulį pasklidusios katalikų Bažnyčios sudaro vieną Kristaus kambarį, šventoji Romos Bažnyčia jokiais sinodų nutarimais nėra iškelta aukščiau kitų Bažnyčių, bet Viešpaties ir mūsų Gelbėtojo evangelijos žodžiu gavo pirmenybę: „Tu esi Petras,“ – sako Jis, – „ir ant šios uolos statysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės; tau duosiu dangaus karalystės raktus, ir ką suriši žemėje, bus surišta danguje, o ką atriši žemėje, bus atrišta danguje.“
Taip pat prisidėjo palaimintojo apaštalo Pauliaus, „išrinktojo indo“, bendrystė, kuris, kaip šneka eretikai, ne skirtingu metu, bet tą pačią dieną kartu su Petru Romos mieste, valdant cezariui Neronui, garbinga mirtimi buvo vainikuotas. Jie abu pašventino šventąją Romos Bažnyčią Kristui Viešpačiui ir savo buvimu bei garbinga pergale ją iškėlė aukščiau visų kitų pasaulio miestų.
Taigi pirmoji yra apaštalo Petro sostas – Romos Bažnyčia, „neturinti dėmės, raukšlės ar nieko panašaus“.
Antrasis sostas yra Aleksandrijoje, pašventintas palaimintojo Petro vardu jo mokinio ir evangelisto Morkaus, kurį Petras apaštalas pasiuntė į Egiptą skelbti tiesos žodžio, ir jis ten garbingai užbaigė savo kankinystę.
Trečiasis sostas yra Antiochijoje, laikomas garbinga palaimintojo apaštalo Petro vieta, nes ten jis gyveno prieš atvykdamas į Romą, ir ten pirmą kartą naujosios tautos krikščionių vardas iškilo.

IV. Ir nors „niekas negali padėti kito pamato, išskyrus tą, kuris jau padėtas – Kristus Jėzus“, šventoji Romos Bažnyčia, be aukščiau išvardytų Senojo ir Naujojo Testamento raštų, neprieštarauja ir šių raštų priėmimui:

Nikėjos sinodą, kuriame dalyvavo 318 tėvų, vadovaujant didžiajam imperatoriui Konstantinui, kuriame buvo pasmerktas eretikas Arius;
Konstantinopolio sinodą, vadovaujant imperatoriui Teodosijui Vyresniajam, kuriame eretikas Makedonijus gavo deramą pasmerkimą;
Efezo sinodą, kuriame Nestorijus buvo pasmerktas, sutikus palaimintajam popiežiui Celestinui, vadovaujant Kirilui, Aleksandrijos vyskupui, ir Arkadijui, vyskupui, atsiųstam iš Italijos;
Chalkedono sinodą, vadovaujant imperatoriui Marcianui ir Konstantinopolio vyskupui Anatolijui, kuriame Nestorijaus ir Eutichijaus erezijos buvo pasmerktos kartu su Dioskoru ir jo bendrininkais.

Taip pat nutarėme, kad visi kiti sinodai, kuriuos iki šiol įsteigė šventieji tėvai po šių keturių sinodų autoriteto, yra gerbtini ir priimtini. Dabar aptarsime šventųjų tėvų darbus, kurie priimami katalikų Bažnyčioje.

Palaimintojo kankinio ir Kartaginos vyskupo Cecilijaus Ciprijono darbai;
Palaimintojo Grigaliaus Nazianziečio vyskupo darbai;
Palaimintojo Bazilijaus Kapadokijos vyskupo darbai;
Palaimintojo Jono Konstantinopoliečio vyskupo darbai;
Palaimintojo Teofilio Aleksandrijos vyskupo darbai;
Palaimintojo Kirilo Aleksandrijos vyskupo darbai;
Palaimintojo Hilarijaus Poitiers vyskupo darbai;
Palaimintojo Ambraziejaus Milano vyskupo darbai;
Palaimintojo Augustino Hipono vyskupo darbai;
Palaimintojo Jeronimo presbiterio darbai;
Palaimintojo Prosperio, labai religingo vyro, darbai.

Taip pat palaimintojo popiežiaus Leono laišką, skirtą Konstantinopolio vyskupui Flavianui: jei kas ginčysis bent dėl vienos raidės šio teksto ir jo visapusiškai pagarbiai nepriims, tebūnie anatema.

Taip pat nutariama, kad visi ortodoksiškų tėvų darbai ir traktatai, kurie niekuo nenukrypo nuo šventosios Romos Bažnyčios bendrystės, neatsiskyrė nuo jos tikėjimo ar skelbimo, bet Dievo malone iki paskutinės savo gyvenimo dienos buvo jos bendrystės dalimi, yra skaitomi.

Taip pat dekretiniai laiškai, kuriuos įvairiais laikais šventieji popiežiai iš Romos miesto išleido, atsakydami į įvairių tėvų klausimus, turi būti pagarbiai priimami.

Taip pat šventųjų kankinių gyvenimai, kurie spindi įvairiais kankinimų skausmais ir nuostabiais tikėjimo išpažinimais. Kuris katalikas abejotų, kad jie ištvėrė didesnes kančias ne savo jėgomis, bet Dievo malone ir pagalba? Tačiau pagal seną paprotį šventojoje Romos Bažnyčioje jie neskaitomi atsargumo dėlei, nes nežinomi jų autorių vardai, o netikintys ar neišmanėliai mano, kad juose yra pertekliniai ar mažiau tinkami dalykai nei reikalauja tvarka. Pavyzdžiui, Kiriko ir Julitos, Georgijaus ar kitų panašių kančių aprašymai laikomi eretikų sudėtais. Todėl, kaip minėta, kad nekiltų net menkiausia pajuokos proga, šventojoje Romos Bažnyčioje jie neskaitomi. Tačiau mes, kartu su minėta Bažnyčia, su visa pagarba gerbiame visus kankinius ir jų šlovingas kovas, kurios labiau žinomos Dievui nei žmonėms.

Taip pat Pauliaus, Antonijaus, Hilariono ir visų atsiskyrėlių gyvenimus, kuriuos aprašė palaimintasis Jeronimas, priimame su pagarba.

Taip pat apaštališkojo sosto vadovo šventojo Silvestro darbus, nors nežinomas jų autorius, daugelis Romos mieste juos skaito kaip katalikai, ir pagal seną paprotį daug Bažnyčių juos seka.

Taip pat raštai apie kryžiaus atradimą ir raštai apie šventojo Jono Krikštytojo galvos atradimą yra naujos istorijos, ir kai kurie katalikai jas skaito. Kai šie raštai patenka į katalikų rankas, tebūna vadovaujamasi palaimintojo apaštalo Pauliaus žodžiais: „Viską išbandykite, kas gera – laikykitės.“

Taip pat labai religingas vyras Rufinas parašė daug ekleziastinių raštų ir išvertė kai kuriuos raštus. Tačiau kadangi garbingasis Jeronimas jį kai kuriais atvejais kritikavo dėl laisvos valios, mes laikomės to, ką, kaip žinome, jautė palaimintasis Jeronimas. Tai taikoma ne tik Rufinui, bet ir visiems, kuriuos minėtas vyras, degdamas Dievo ir tikėjimo uolumu, kritikavo.

Taip pat kai kuriuos Origeno darbus, kurių palaimintasis Jeronimas neatmetė, priimame kaip skaitomus, o kitus, kartu su jų autoriumi, laikome atmestinais.

Taip pat Eusebijaus Cezariečio kronikas ir jo bažnytinės istorijos knygas, nors pirmojoje savo pasakojimo knygoje jis buvo vangus, o vėliau parašė knygą, giriančią ir ginančią schizmatiką Origeną, dėl tam tikrų žinių, naudingų mokymui, nelaikome visiškai atmestinomis.

Taip pat labai išsilavinusį vyrą Orosijų labai giriame, nes jis mums sudarė labai reikalingą istoriją prieš pagonių šmeižtus ir ją su nuostabiu glaustumu sudėjo.

Taip pat garbinamo vyro Sedulijaus velykinį darbą, kurį jis parašė herojiniais eilėraščiais, labai šloviname.

Taip pat Juvencijaus darbštų darbą ne atmetame, bet žavimės.

V. Visi kiti raštai, kuriuos parašė ar skelbė eretikai ar schizmatikai, visiškai nepriimami katalikų ir apaštališkosios Romos Bažnyčios. Kai kuriuos iš jų, kurie atėjo į atmintį ir kurių katalikai turi vengti, manome reikalinga išvardyti:

APOKRIFINIŲ KNYGŲ SĄRAŠAS

Pirmiausia Arimino sinodą, kurį sušaukė Konstantinas, Konstantino sūnus, per prefektą Taurą, pripažįstame pasmerktu tada, dabar ir amžinai.

Kelionė Petro apaštalo vardu, vadinama šventojo Klemenso knygomis, devynios knygos – apokrifinė
Andriejaus apaštalo darbai – apokrifiniai
Tomo apaštalo darbai – apokrifiniai
Petro apaštalo darbai – apokrifiniai
Pilypo apaštalo darbai – apokrifiniai
Evangelija Mato vardu – apokrifinė
Evangelija Barnabo vardu – apokrifinė
Evangelija Jokūbo Mažesniojo vardu – apokrifinė
Evangelija Petro apaštalo vardu – apokrifinė
Evangelija Tomo vardu, kuria naudojasi manichėjai – apokrifinė
Evangelijos Baltramiejaus vardu – apokrifinės
Evangelijos Andriejaus vardu – apokrifinės
Evangelijos, kurias suklastojo Lucianas – apokrifinės
Evangelijos, kurias suklastojo Hesichijus – apokrifinės
Knyga apie Gelbėtojo vaikystę – apokrifinė
Knyga apie Gelbėtojo gimimą, Mariją ar akušerę – apokrifinė
Knyga, vadinama Ganytoju – apokrifinė
Visos knygos, kurias sukūrė Leucijus, velnio mokinys – apokrifinės
Knyga, vadinama Pamatų – apokrifinė
Knyga, vadinama Lobynu – apokrifinė
Knyga apie Adomo dukteris, Leptogenezę – apokrifinė
Centonas apie Kristų, sudėtas iš Vergilijaus eilių – apokrifinis
Knyga, vadinama Teklės ir Pauliaus darbais – apokrifinė
Knyga, vadinama Nepočiu – apokrifinė
Patarlių knyga, parašyta eretikų ir pažymėta šventojo Siksto vardu – apokrifinė
Apreiškimas, vadinamas Pauliaus – apokrifinis
Apreiškimas, vadinamas Tomo – apokrifinis
Apreiškimas, vadinamas Stepono – apokrifinis
Knyga, vadinama Šventosios Marijos Perėjimu – apokrifinė
Knyga, vadinama Adomo Atgaila – apokrifinė
Knyga apie milžiną Ogiją, kuris, kaip teigia eretikai, po tvano kovojo su slibinu – apokrifinė
Knyga, vadinama Jobo testamentu – apokrifinė
Knyga, vadinama Origeno atgaila – apokrifinė
Knyga, vadinama šventojo Ciprijano atgaila – apokrifinė
Knyga, vadinama Jamnės ir Mambro atgaila – apokrifinė
Knyga, vadinama Apaštalų burtais – apokrifinė
Knyga, vadinama Apaštalų žaidimais – apokrifinė
Knyga, vadinama Apaštalų kanonais – apokrifinė
Knyga „Fiziologas“, parašyta eretikų ir pažymėta šventojo Ambraziejaus vardu – apokrifinė
Eusebijaus Pamfilo istorija – apokrifinė
Tertulijono darbai – apokrifiniai
Laktancijaus arba Firmiano darbai – apokrifiniai
Afrikano darbai – apokrifiniai
Postumiano ir Galo darbai – apokrifiniai
Montano, Priskilės ir Maksimilės darbai – apokrifiniai
Fausto Manichėjo darbai – apokrifiniai
Komodiano darbai – apokrifiniai
Kito Klemenso Aleksandriečio darbai – apokrifiniai
Tascijaus Ciprijano darbai – apokrifiniai
Arnobijaus darbai – apokrifiniai
Tichonijaus darbai – apokrifiniai
Kasiano, Galijos presbiterio, darbai – apokrifiniai
Viktorino Petavijono darbai – apokrifiniai
Fausto Regijaus, Galijos, darbai – apokrifiniai
Frumentijaus Aklio darbai – apokrifiniai
Centonas apie Kristų, sudėtas iš Vergilijaus eilių – apokrifinis
Jėzaus laiškas Abgarui – apokrifinis
Abgaro laiškas Jėzui – apokrifinis
Kiriko ir Julitos kančia – apokrifinė
Georgijaus kančia – apokrifinė
Raštas, vadinamas Saliamono draudimu – apokrifinis
Visi filakterijai, kurie, kaip jie teigia, užrašyti ne angelų, o labiau demonų vardais – apokrifiniai

Šiuos ir panašius raštus, kuriuos sukūrė Simonas Magas, Nikolajus, Kerintas, Marcionas, Basilidės, Ebionas, Paulius Samosatietis, Fotinas, Bonosas, kurie nuklydo į panašias klaidas, taip pat Montanas su savo gėdingais pasekėjais, Apolinaris, Valentinas ar Manichėjas, Faustas Afrikietis, Sabelijus, Arius, Makedonijus, Eunomijus, Novatas, Sabatijus, Kalistas, Donatas, Eustatijus, Jovinianas, Pelagijus, Julijonas iš Eklano, Celestijus, Maksimianas, Priskilianas iš Ispanijos, Nestorijus iš Konstantinopolio, Maksimas Cinikas, Lampetijus, Dioskoras, Eutichas, Petras ir kitas Petras, iš kurių vienas suteršė Aleksandriją, kitas Antiochiją, Akacijas Konstantinopolietis su savo bendrininkais, taip pat visi eretikai ir jų mokiniai ar schizmatikai, kurių vardų neprisimename, skelbė ar užrašė, ne tik atmetame, bet ir pašaliname iš visos Romos katalikų ir apaštališkosios Bažnyčios. Kartu su jų autoriais ir pasekėjais amžinai pasmerkiame juos neišardomu anatemos ryšiu.

Istorinė reikšmė