Galileo Galilei gimė 1564 m. Pizos mieste, Italijoje. Jis buvo vienas ryškiausių mokslo revoliucijos veikėjų. Pradėjęs studijuoti mediciną Pizos universitete, netrukus susižavėjo matematika ir fizika. Jo ankstyvieji tyrimai daugiausia buvo skirti judėjimo dėsniams. Tačiau pasaulinę šlovę Galileo pelnė astronomijoje. 1609 m. jis tobulino teleskopą ir pirmasis žmogaus istorijoje stebėjo Jupiterio palydovus, Veneros fazes, Saulės dėmes ir Mėnulio kraterius. Šie atradimai ne tik praplėtė žmonijos žinias apie Visatą, bet ir suteikė rimtų įrodymų, kad Žemė nėra Visatos centras.
Iki to meto Bažnyčia rėmėsi Ptolemėjaus geocentrine sistema, kuri skelbė, kad Žemė yra Visatos centras, o visi dangaus kūnai sukasi aplink ją. Ši idėja buvo suderinta su kai kuriais Biblijos aiškinimais, pavyzdžiui, Jozuės knygoje aprašytu Saulės sustojimu. Kai lenkų astronomas Mikalojus Kopernikas XVI a. pasiūlė heliocentrinę sistemą, kurioje Saulė yra centre, idėja buvo laikyta įdomia hipoteze, bet be įtikinamų įrodymų.
Galileo pradėjo viešai remti heliocentrizmą po savo astronominių atradimų. Jis rašė veikalus, kuriuose ne tik moksliniais argumentais, bet ir literatūriniais dialogais gynė Saulės centriškumą. 1616 m. Šventoji Oficija, pagrindinė Romos Katalikų Bažnyčios institucija, sauganti tikėjimo grynumą, oficialiai paskelbė heliocentrizmą “filosofiškai klaidingu” ir “prieštaraujančiu Šventajam Raštui”. Galileo buvo įspėtas nepropaguoti šios teorijos kaip tikros.
Kurį laiką Galileo laikėsi šio draudimo, tačiau 1632 m. jis išleido savo garsiausią veikalą “Dialogas apie dvi pagrindines pasaulio sistemas”. Knygoje trijų veikėjų pokalbyje buvo lyginamos geocentrinė ir heliocentrinė sistemos. Nors formaliai buvo pateikti abiejų pusių argumentai, aiškiai jautėsi autoriaus palankumas Koperniko teorijai. Bažnyčios atstovai įsižeidė, nes trečiasis veikėjas Simplicijus, ginantis geocentrizmą, buvo vaizduojamas kaip naivus ir neišmanantis, o kai kurie manė, kad tai buvo netiesioginis popiežiaus Urbono VIII pavaizdavimas.
1633 m. Galileo buvo iškviestas į Romą stoti prieš Šventosios Oficijos teismą. Jam buvo pareikšti kaltinimai erezija už heliocentrizmo gynimą. Teismo procesas vyko slaptai, Galileo buvo spaudžiamas atsisakyti savo įsitikinimų. Bažnyčia motyvavo, kad heliocentrizmas prieštarauja aiškiems Šventojo Rašto tekstams ir kelia grėsmę tikinčiųjų tikėjimui. Be to, tuo metu Bažnyčia jautriai reagavo į bet kokias grėsmes autoritetui, ypač po protestantų reformacijos.
Galileo, bijodamas mirties bausmės ir inkvizicijos žiaurumo, 1633 m. birželio 22 d. formaliai atsižadėjo heliocentrizmo mokymo. Jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, bet bausmė netrukus sušvelninta į namų areštą. Likusią gyvenimo dalį Galileo praleido savo name netoli Florencijos, kur toliau rašė mokslinius veikalus, tačiau jo kūriniai buvo draudžiami.
Nors Galileo viešai atsisakė savo mokymo, legenda pasakoja, kad po nuosprendžio jis tyliai sušnibždėjo: “Ir vis dėlto ji sukasi” (E pur si muove), turėdamas omenyje Žemės judėjimą aplink Saulę.
Galileo byla tapo simboliu mokslo ir religijos konfliktui. Tik 1992 m. popiežius Jonas Paulius II oficialiai pripažino, kad Bažnyčia padarė klaidą smerkdama Galileo ir reabilitavo jo vardą. Ši istorija ne tik atskleidžia tuometinį Bažnyčios požiūrį į mokslą, bet ir parodo, kaip laikui bėgant Katalikų Bažnyčia gebėjo peržiūrėti savo sprendimus, derindama tikėjimą su naujomis mokslo žiniomis.