Fortūna, romėnų mitologijoje laikoma likimo, sėkmės ir atsitiktinumo deive, buvo viena svarbiausių figūrų, simbolizuojančių žmogaus gyvenimo nepastovumą. Jos kultas buvo glaudžiai susijęs su žmonių tikėjimu, kad dievai lemia asmeninio ir visuomeninio gyvenimo eigą, o jų įtaka gali būti nenuspėjama ir netikėta. Fortūnos atitikmeniu graikų mitologijoje laikoma Tichė, tačiau romėnai suteikė Fortūnai savitas reikšmes, pabrėždami jos vaidmenį tiek individualiame, tiek visuomeniniame gyvenime.
Fortūna dažnai buvo vaizduojama kaip moteris, stovinti ant kamuolio arba laivo vairo, simbolizuojančio gyvenimo nepastovumą ir atsitiktinumo valdymą. Ji laikydavo rago formos gausybės ragą, iš kurio liedavosi turtai ir palaimos, arba akį, simbolizuojančią jos įžvalgą ir galimybę matyti tai, kas neaišku žmonėms. Šis vaizdinys perteikė idėją, kad Fortūna yra ne tik dosni, bet ir nenuspėjama – jos malonė galėjo keistis be jokio perspėjimo.
Fortūnos kultas Romoje buvo itin populiarus tiek tarp paprastų žmonių, tiek tarp valdovų. Ji buvo garbinama kaip valstybės ir asmeninės sėkmės globėja. Romos imperatoriai dažnai siekdavo jos palankumo, laikydami ją savo politinių ir karinių pergalių globėja. Pavyzdžiui, imperatorius Augustas skatino Fortūnos kultą kaip savo valdymo sėkmės simbolį. Ji buvo šlovinama įvairiose šventyklose, tarp jų ir Fortūnos šventykloje Praenestėje (dabartiniame Palestrino mieste), kuri buvo vienas svarbiausių šios deivės garbinimo centrų.
Fortūnos įvaizdyje atsispindi žmogaus gyvenimo nepastovumo idėja. Ji simbolizuoja ne tik sėkmę, bet ir riziką, nenuspėjamus gyvenimo posūkius bei iššūkius. Jos globos siekė ne tik atskiros šeimos, bet ir ištisos bendruomenės, tikėdamos, kad Fortūna gali nulemti tiek gerovę, tiek nelaimes. Romėnai suvokė ją kaip dievybę, kuriai reikia aukoti ir rodyti pagarbą, kad būtų pelnyta jos palankumas.
Viduramžiais Fortūnos įvaizdis perėmė naujas prasmes. Ji tapo svarbi literatūroje ir mene, dažnai vaizduojama kaip Fortūnos ratas – metafora, simbolizuojanti gyvenimo nuolatinį ciklą tarp sėkmės ir nesėkmės. Tokia idėja buvo populiari viduramžių filosofijoje, kurioje gyvenimo nepastovumas buvo laikomas neišvengiamu, o sėkmė – laikina.
Fortūnos mitologinis vaidmuo atskleidžia romėnų pasaulėžiūrą, kurioje likimas ir sėkmė buvo neatskiriama kasdienybės dalis. Ji yra universali figūra, primenanti apie žmogaus ribotumą ir pastangas suvokti dieviškąją įtaką gyvenimui. Fortūnos įvaizdis gyvuoja iki šiol kaip simbolis, siejamas su sėkme, netikėtais pokyčiais ir gyvenimo permainingumu.