Finikiečiai garbino daug dievų – jų tikėjimas buvo klasikinis Kanaano politeizmas, labai panašus į kaimynų: izraelitų prieš Jahvę, ugaritiečių ar vėliau kartaginiečių. Jie neturėjo vieno švento rašto kaip Biblijos, tad daug žinių ateina iš archeologijos, graikų ir romėnų autorių bei Biblijos poleminių tekstų. Dievai buvo susiję su gamta, vaisingumu, jūra ir mirtimi – finikiečiams, jūrų prekeiviams, tai buvo gyvybiškai svarbu.
Pagrindinis dievas – Baal („valdovas“). Dažniausiai Baal Hadadas – audros, lietaus ir vaisingumo dievas. Vaizduojamas su žaibu rankoje, ragais ant galvos. Tyre ir Sidone jis buvo Baal Šamem – „dangaus valdovas“. Biblijos izraelitai su juo kovojo kaip su pagrindiniu stabu: Elijas ant Karmelio kalno iššaukė Baalio žynius, ugnis iš dangaus sudegino Jahvės auką, ne Baalo.
Šalia Baalo – Astartė (ar Ašera) – meilės, karo ir vaisingumo deivė. Ji buvo Baalio žmona ar sesuo, vaizduojama nuoga, su liūtais ar balandžiais. Kartais vadinta „dangaus karaliene“. Byble ji buvo pagrindinė šventykla, o Kartaginoje tapo Tanita.
Kiti dievai:
- El – vyriausias, kūrėjas, tėvas dievų (tas pats El, kaip Biblijos Elohim pradžioje).
- Melkartas – Tyro dievas, jėgos, kelionių ir prisikėlimo simbolis. Graikai tapatino su Herakliu.
- Ešmunas – gydymo dievas, Sidono globėjas.
- Rešefas – maro ir ugnies dievas.
Šventyklos stovėjo ant kalvų ar prie jūros – didžiulės, su kolonomis, aukurais ir šventais akmenimis (baetylai). Ritualai – aukojimas gyvulių, vyno, aliejaus. Buvo šventos prostitutės (kadešot) – lytiniai aktai šventykloje vaisingumui. Ginčytinas dalykas – vaikų aukos (molch): Kartaginoje rasta tophetų su tūkstančiais urnų vaikų pelenais, aukotų Baal Hamonui ar Tanitai. Kai kurie tyrinėtojai sako, kad tai mirusių kūdikių kapai, ne aukos.
Finikiečiai tikėjo pomirtiniu gyvenimu – kapuose rasdavo maisto, ginklų, amuletų. Dievai miršta ir prisikelia – kaip Melkartas ar Adonis (graikiškas atitikmuo, kilęs iš finikiečių).
Šitas tikėjimas nyko pamažu: graikai atnešė savus dievus, romėnai – sincretizmą. Arabų užkariavimas VII a. galutinai užbaigė – vietiniai tapo krikščionimis ar musulmonais. Libane dar randama senų šventyklų griuvėsių (Baalbekas – didžiausia romėnų laikų šventykla, bet su finikietiškais pagrindais), bet gyvo tikėjimo neliko.