Yra kino kūrinių, kurių negalima tiesiog „pažiūrėti“ – juos reikia išgyventi. Samsara (2011) – būtent toks. Jame nėra žodžių, nėra pasakotojo, nėra teksto. Tik kvapą gniaužiantys vaizdai, stipri, hipnotizuojanti muzika ir giliausias žmogaus klausimas, sklindantis be garso: kas mes esame šiame pasaulyje, ką mes darome, kur einame?
Tai filmas, kurį įsijungęs iš pradžių tiesiog žiūri. Paskui – nutili. Tada – jauti, kaip kažkas viduje ima judėti. Kaip tave pradeda vesti ne pasakojimas, o tyla. Ne siužetas, o ritmas. Galiausiai filmas pasibaigia… ir tu nori įjungti jį dar kartą. Ne todėl, kad nesupratai – o todėl, kad pajutai kažką, ką sunku paaiškinti. Tarsi būtum trumpam palietęs tai, kas šventa.
Samsara – sanskrito žodis, reiškiantis gyvenimo ratą, mirties ir atgimimo ciklą. Ir tai jau pats pirmas ženklas, kad čia niekas nebus linijiška. Režisierius Ron Fricke su komanda filmavo šį kūrinį net penkerius metus, aplankė 25 šalis, kad parodytų Žemę tokią, kokios niekada nematai kelionių reklamose: ir nuostabią, ir bauginančią, ir dvasingą, ir cinišką, ir paslaptingą.
Filme viena akimirka tu esi Tibeto vienuolyne, kur smėlio mandala byra kaip laiko kvėpavimas. Kita – prekybos centre Dubajuje, kur žmonės atrodo lyg robotai, apsupti plastiko. Vieną momentą matai maldą, kitą – karo nuotrupas, tada – vaikų šypsenas, tada – lavonus. Ir viskas kažkaip keistai susilieja į bendrą kvėpavimą.
Tai kelionė per tikėjimus: islamą, budizmą, krikščionybę, afrikiečių gentines apeigas. Bet svarbiausia – tai kelionė į žmogų, į tai, ką jis palieka po savęs. Į tai, kaip jis kuria. Kaip naikina. Kaip meldžiasi. Kaip išsipurvina. Kaip vėl išsitiesia. Ir kaip – nepaisant visko – pasaulis tebėra gražus.
Vienas įdomiausių dalykų – filmas nufilmuotas 70 mm kino juosta, kurios raiška tokia gili, kad kai kuriose scenose jautiesi lyg stovėtum ten pats. Kiekvienas kadras – tarsi paveikslas. Ir ne bet koks. O tas, prie kurio stovi ilgai, net jei kiti lankytojai jau nuėjo tolyn.
Bet tai nėra tik „gražus filmas“. Jis veria – kaip adata į širdį, kuri buvo apsnūdusi. Klausimai nepasakomi, bet jie lieka:
Ar mes vis dar mokame matyti grožį?
Ar dar mokame būti dėkingi?
Ką mes padarėme Žemei, kuri mums buvo duota ne kaip žaislas, o kaip dovana?
Tai ne filmas, kuriuo reikia linksmintis. Tai filmas, prie kurio verta grįžti kaip prie maldos. Nes jis primena: pasaulis – didesnis už mūsų ego. O Dievo tylėjimas – galbūt irgi atsakymas.
Filmą verta žiūrėti tik aukštos kokybės raiška ir su geru garsu – tik taip galima pajusti tikrąją jo dvasią ir išgrynintą mintį.
„Samsara“ – tai ne tik vaizdų simfonija, bet ir savotiška vizualinė malda, atkartojanti dvasinio ieškojimo kelią. Filmo vaizdai, nuo didingų gamtos peizažų iki žmonių gyvenimo fragmentų, primena Biblijos psalmės vaizdus, kuriuose šlovinamas Kūrėjo didingumas ir žmogaus trapumas. Muzika, tarsi giesmė, veda žiūrovą į meditacinę būseną, primenančią susikaupimą maldoje. Filmas nepalieka abejingų, nes liečia giliausius egzistencinius klausimus, kuris yra žmogaus sielos dalis, kaip sakoma Psalmyne: „Aš ieškau Tavęs, Viešpatie, parodyk man savo kelią.“ (Ps 25, 4). Samsara neteikia atsakymų, bet skatina apmąstyti savo vietą pasaulyje, savo santykį su Dievu ir kitais žmonėmis. Tai kelionė, panaši į dvasinę praktiką, kurioje vaizdai tampa meditacijos objektais, o tyla – erdve susitikimui su savimi ir Aukščiausiuoju. Filmas gali būti interpretuojamas kaip vizualus „Via negativa“ – neigiamos teologijos pavyzdys, nes jis nesiekia apibrėžti Dievo, bet rodo jo buvimą per gamtos ir žmogaus grožį bei dramą. Kaip sakė Meister Eckhart: „Kas žino Dievą, tas žino tylą“. Samsara, šia prasme, yra tylus dialogas su Dievu, kurį kiekvienas žiūrovas supranta savaip. Filmas neturi konkrečios religinės naratyvo, tačiau jo metafizinis pobūdis leidžia jį interpretuoti per daugelio religijų prizmę, atspindintį bendrą žmonijos dvasingumo siekį. Kiekvienas randa savąją tiesą, savo maldą.