Franzas Listas (Ferenc Liszt), vienas žymiausių XIX a. kompozitorių ir pianistų, sukūrė oratoriją „Kristus“ (Christus, S.3), kuri yra monumentalus religinis kūrinys, aprėpiantis Jėzaus Kristaus gyvenimą nuo gimimo iki kančios ir prisikėlimo. Ši oratorija, sukurta 1862–1866 m., atspindi Listą kaip gilų dvasinį ieškotoją, nutolusį nuo virtuoziškojo pianisto įvaizdžio ir pasinėrusį į religinę muziką. „Kristus“ yra meditacinis kūrinys, sekantis Georgo Frydricho Händelio „Mesijo“ tradicija, tačiau išsiskiriantis romantišku emocionalumu, novatoriška orkestracija ir gilia teologine refleksija.
Listas pradėjo kurti „Kristų“ po persikėlimo į Romą 1861 m., kai jo kūryba pasuko religinės muzikos link. Oratorija buvo kuriama 1862–1866 m. su pertraukomis, užbaigta 1866 m. gruodį po kelių taisymų. Pirmą kartą kūrinys publikuotas 1872 m., o premjera įvyko 1873 m. gegužės 29 d. Veimaro protestantiškoje bažnyčioje. „Kristus“ trunka apie tris valandas ir reikalauja didelių vokalinių bei orkestrinių pajėgų, todėl koncertų salėse atliekamas retai, tačiau dauguma jo dalių yra kamerinio pobūdžio, intymios ir asmeniškos.
Oratorija suskirstyta į tris dalis, atspindinčias Kristaus gyvenimo etapus:
- Kalėdų oratorija (5 dalys): Pasakoja apie Kristaus gimimą, remiasi lotyniškais himnais, tokiais kaip „Stabat Mater speciosa“.
- Po Epifanijos (5 dalys): Vaizduoja Kristaus gyvenimą ir stebuklus, įskaitant „Palaiminimus“ ir „Viešpaties maldą“.
- Kančia ir prisikėlimas (4 dalys): Aprėpia Kristaus kančią, kryžiaus kelią ir prisikėlimą, su kulminacija „Resurrexit!“.
Atlikėjai:
- Solistai: Sopranas, altas, tenoras, baritonas (Kristaus vaidmuo dažnai skiriamas baritonui, pvz., „Tristis est anima mea“).
- Choras: Mišrus choras (SATB), kartais vaikų choras (pvz., „O filii et filiae“), atlieka pagrindines himnų ir liturginių tekstų partijas.
- Orkestras: Didelis simfoninis orkestras, įskaitant styginius, medinius ir žalvarinius pučiamuosius, timpanus, vargonus bei harmoniumą.
- Dirigentas: Reikalauja patyrusio dirigento, išmanančio Lisztą muzikinę kalbą.
Oratorija neturi tradicinių rečitatyvų, tačiau partitūroje yra lotyniškų užrašų, paaiškinančių muzikos emocinį ar religinį turinį. Kai kurios interpretacijos šiuos tekstus skaito kaip naratoriaus partijas, kitos jų atsisako. Orkestras atlieka pagrindinį vaidmenį, skirtingai nei baroko ar klasikinėse oratorijose, kur dominuoja choras.
„Kristus“ remiasi Šventuoju Raštu (pvz., Evangelija pagal Matą, Izaijo knyga), katalikų liturgija ir senoviniais lotyniškais himnais, tokiais kaip „Stabat Mater dolorosa“ ir „Rorate coeli“. Listas nesiekė eksperimentuoti su tekstu, o pasirinko tradicinius šaltinius, kad pabrėžtų meditacinį kūrinio pobūdį.
- Kalėdų oratorija: Prasideda įžanga su grigališkojo choralo „Rorate coeli“ motyvu, vaizduojančiu angelų skelbiamą Kristaus gimimą. Seka „Stabat Mater speciosa“, šlovinanti Mariją prie kūdikio Jėzaus, ir instrumentinės dalys, tokios kaip „Ganytojų daina prie ėdžių“ ar „Trijų karalių žygis“, kurios yra tarsi toniniai paveikslai.
- Po Epifanijos: Atspindi Kristaus mokymus ir stebuklus. „Palaiminimai“ (1855 m. sukurti anksčiau) yra ramūs, meditaciniai, atliekami baritono ir choro su vargonais. Kitos dalys, pvz., „Viešpaties malda“ ar audringas orkestrinis intarpas, vaizduojantis Jėzaus vaikščiojimą vandeniu, baigiasi šūksniais „Hosanna!“
- Kančia ir prisikėlimas: Prasideda baritono solo „Tristis est anima mea“ („Mano siela liūdi“), kur Kristus apmąsto laukiančias kančias. „Stabat Mater dolorosa“, ilgiausia dalis (apie 30 min.), vaizduoja Marijos skausmą prie kryžiaus; muzika pereina nuo gedulingos iki aistringos, pranašaujančios prisikėlimą. „O filii et filiae“, trumpas moterų choro himnas su harmoniumu, skelbia tuščią kapą. Finalas „Resurrexit!“ yra džiaugsmingas, su fugos tema, pagrįsta kylančia kvinta, simbolizuojančia Kristaus prisikėlimą.
Istorija pasakoja Kristaus gyvenimo kelią, pabrėždama ne tik jo darbus, bet ir dvasinę reikšmę – meilę, taiką, auką ir pergalę prieš mirtį. Listas siekė sukurti ne dramatišką siužetą, o meditacijos objektą, kviečiantį klausytoją apmąstyti krikščioniškas vertybes.
Muzikos ypatybės
Listas „Kristuje“ naudoja kontrastingus muzikos elementus:
- Grigališkieji choralai: Pvz., „Rorate coeli“ motyvas, kuris kartojasi visoje oratorijoje, suteikia vieningumo.
- Chromatizmas ir modalinės harmonijos: Ypač ryškus „Stabat Mater dolorosa“, kur išraiškingos harmonijos atspindi Marijos kančią.
- Orkestro reikšmė: Orkestras yra pagrindinė jėga, plėtojanti temas ir kurianti emocinį naratyvą, panašiai kaip Wagnerio operose.
- Motyvų transformacija: Kylanti kvinta, girdima nuo pat pradžios, kartojasi įvairiomis formomis, kulminuodama finalinėje fugoje.
Muzika svyruoja tarp simfoninių tekstūrų ir paprastų himnų, sukurdama turtingą kontrastų paletę. Nors kūrinys reikalauja didelių pajėgų, dauguma dalių yra intymios, kamerinio pobūdžio.
Dėl savo trukmės ir sudėtingumo „Kristus“ retai atliekamas, tačiau vertinamas kaip Lisztą dvasinės brandos kūrinys. Garsūs įrašai, pvz., Antalo Dorati diriguojamas (Hungarian State Orchestra), pabrėžia oratorijos austeriškumą ir grožį. Kūrinys reikalauja solistų, gebančių perteikti emocinį gylį, ir choro, išlaikančio polifonines tekstūras.
„Kristus“ išsiskiria savo laiku kaip novatoriškas kūrinys, jungiantis baroko oratorijų tradicijas su romantizmo ekspresija. Palyginti su Mendelssohno „Eliju“, Listą „Kristus“ yra mažiau dramatiškas, bet gilesnis meditacinis, atspindintis kompozitoriaus asmeninę dvasinę kelionę.
Franzas Listas „Kristus“ yra XIX a. religinės muzikos šedevras, jungiantis biblinę istoriją, liturginius tekstus ir romantišką muzikinę kalbą. Oratorija pasakoja Kristaus gyvenimo istoriją nuo gimimo iki prisikėlimo, kviesdama klausytoją ne tik sekti siužetą, bet ir apmąstyti krikščioniškas vertybes. Nepaisant retos atlikimo praktikos, kūrinys išlieka reikšmingas kaip Listą dvasinio ieškojimo ir muzikinio genijaus liudijimas.