Fausto appetente die

1921 m. birželio 29 d. popiežius Benediktas XV paskelbė encikliką Fausto appetente die, skirtą 700-osioms šv. Dominyko mirties metinėms paminėti. Tai buvo viena iš kelių enciklikų, kurias šis popiežius paskyrė žymiems krikščionybės istorijos veikėjams, norėdamas ne tik pagerbti jų atminimą, bet ir priminti Bažnyčiai apie jų paliktą dvasinį paveldą bei gyvą aktualumą. Šv. Dominykas, gyvenęs XIII amžiuje, buvo ne tik vienuolijos steigėjas, bet ir ryškus šviesos nešėjas viduramžių Europoje, kurios dvasinis žemėlapis tuo metu buvo stipriai paveiktas erezijų, religinio susipriešinimo ir didėjančios atskirties tarp tikėjimo ir kasdienybės.

Popiežius, rašydamas šią encikliką, siekė ne tik pagerbti patį Dominyką, bet ir dar kartą įtvirtinti Dominikonų ordino misiją šiuolaikiniame pasaulyje. Dokumente jis priminė, kad šis ordinas visada stovėjo Bažnyčios pusėje ginant tikėjimo grynumą ir skleidžiant Evangelijos žinią tiek per pamokslavimą, tiek per intelektinę veiklą. Benediktas XV aiškiai pažymėjo, kad ordinas neatsiejamas nuo didžiausių Bažnyčios šviesulių – šv. Tomo Akviniečio, šv. Alberto Didžiojo, šv. Kotrynos Sienietės – žmonių, kurie ne tik mąstė ir mokė, bet ir gyveno tikėjimu, susiedami protą su malda, filosofiją su kontempliacija.

Šioje enciklikoje popiežius itin pabrėžė, kad šv. Dominyko indėlis Bažnyčiai glūdi ne vien jo įkurto ordino struktūroje ar organizaciniuose pasiekimuose, bet dvasinėje nuostatoje – troškime tiesos, meilėje sieloms ir bekompromisiame atsidavime Dievui. Tai buvo laikmetis, kai Bažnyčia susidūrė su daug iššūkių – tiek išorinių, tiek vidinių – ir Dominyko figūra buvo priminimas apie tai, kas tikra ir nekintama. Popiežius priminė, kad Dominykas buvo maldos žmogus, kartu ir veiksmo žmogus, kuris, sakydamas pamokslus ar keliaudamas pėsčiomis nuo miesto iki miesto, visada gyveno kaip Kristaus mokinys. Jo meilė Evangelijai buvo gyva ir veikli – o tai, Benedikto XV žodžiais, turėtų būti kiekvieno krikščionio siekiamybė.

Enciklikoje taip pat išryškinta ypatinga šv. Dominyko pagarba Švč. Mergelei Marijai ir jo indėlis skleidžiant Rožinio maldą. Nors istoriniai šaltiniai ne visada vienareikšmiškai patvirtina, kad būtent jis ją sukūrė tokia forma, kokią turime šiandien, tačiau Bažnyčios tradicija Dominyką laiko Rožinio apaštalu, kuris padėjo šią maldą išpopuliarinti kaip galingą priemonę prieš nuodėmę ir dvasinį sąstingį. Todėl popiežius ragino visus tikinčiuosius dažniau imtis Rožinio maldos, ypač tuo metu, kai pasaulis išgyveno dvasinio silpnėjimo laikotarpį po Pirmojo pasaulinio karo.

Lietuviškai enciklikos pavadinimas Fausto appetente die dažniausiai verčiamas kaip „Laimingosios dienos artėjant“ arba „Artėjant laimingajai dienai“. Tai nuoroda į šv. Dominyko mirties dieną, kuri Bažnyčios požiūriu laikoma ne pralaimėjimu, o perėjimu į amžinąjį gyvenimą, todėl minima su viltimi ir džiaugsmu. Enciklikoje popiežius kvietė visą katalikų pasaulį prisiminti šį šventąjį ne kaip istorinį reliktą, bet kaip gyvą pavyzdį, kuris ir šiais laikais gali įkvėpti gyvenimo Evangelija kelią.

Šis dokumentas buvo šiltai priimtas ne tik Dominikonų tarpe, bet ir visos Bažnyčios bendruomenėje. Jis paskatino daugelyje šalių atnaujinti susidomėjimą Dominyko asmenybe, organizuoti šventes, paskaitas, rengti leidinius apie ordino istoriją bei skatino naujus pašaukimus. Nors enciklika neturėjo doktrininio pobūdžio, ji veikė kaip moralinis ir dvasinis žadintuvas – šaukimas atpažinti praeities šventuosius kaip gyvus ir veikiančius šiandien.

Fausto appetente die yra vienas iš tų dokumentų, kuriame popiežius ne tiek moko, kiek kalba iš širdies, pasakodamas apie šventąjį, kuris jam pačiam buvo artimas ne tik kaip Bažnyčios veikėjas, bet kaip idealas – žmogus, gebėjęs suderinti tiesos meilę su nuoširdžiu nuolankumu. Tai enciklika, kurioje dera meilė istorijai, pagarba dvasiniam autoritetui ir kvietimas grįžti prie tų pamatų, kurie laiko Bažnyčią gyvą per amžius.

FAUSTO APPETENTE DIE

POPIEŽIAUS BENEDIKTO XV ENCIKLIKA

APIE ŠVENTĄJĮ DOMINYKĄ

PATRIARCHAMS, PRIMAMS, ARKIVYSKUPAMS,
VYSKUPAMS IR KITIEMS ORDINARAMS,
RAMYBĖJE IR BENDRYSTĖJE SU APAŠTALIŠKUOJU SOSTU

Gerbiami Broliai,
Sveikatos ir Apaštališkojo Palaiminimo.

Artėja septintasis šimtmetis nuo tos dienos, kai šventumo šviesa Dominykas paliko šias kančias ir persikėlė į Palaimintųjų buveinę. Mes jau seniai domimės jo globotiniais, ypač nuo tada, kai perėmėme Bolonijos Bažnyčios valdymą, kuri su didesniu atsidavimu saugo jo relikvijas. Todėl mums malonu iš šio Apaštališkojo Sosto paraginti krikščionių tautą švęsti tokio didžio žmogaus atminimą. Taip Mes ne tik išreiškiame savo pamaldumą, bet ir vykdome dėkingumo pareigą tėvui ir įstatymų leidėjui bei jo įkurtam iškiliam Ordinui.

2. Šis Dievo žmogus ir tikras Dominicus buvo visiškai atsidavęs Šventajai Bažnyčiai, kuri jame turėjo nenugalimą Tikėjimo gynėją. Jo įkurtas Pamokslininkų Ordinas taip pat visada buvo tvirta Romos Bažnyčios gynyba. Taigi jis ne tik sustiprino šventovę savo laikais, bet ir pasirūpino gynybos tęstinumu. Honoriaus III žodžiai, patvirtinantys Ordiną, atrodo pranašiški: „… žvelgdamas į tavo Ordino brolius kaip į būsimus Tikėjimo gynėjus ir tikrus pasaulio šviesulius.“
3. Iš tiesų, kaip visi žino, Jėzus Kristus, skleisdamas Dievo karalystę, nenaudojo jokio kito ginklo, išskyrus Evangelijos skelbimą, tai yra gyvą savo šauklių balsą, kurie visur skleidė dangaus doktriną. „Mokykite,“ sakė jis, „visas tautas.“ „Skelbkite Evangeliją kiekvienam kūriniui.“ Todėl Apaštalų, ypač šventojo Pauliaus, skelbimo dėka atsitiko taip, kad, sekant Tėvų, o vėliau Mokytojų mokymu ir disciplina, žmonių protai buvo apšviesti tiesos šviesa ir užsidegė meile visoms dorybėms. Sekdamas tais pačiais principais savo darbe sielų išganymui, Dominikas sau ir visiems savo sekėjams iškėlė tikslą „perduoti kitiems tai, ką jie kontempliavo“. Dėl šios priežasties, be pareigos puoselėti skurdą, gyvenimo nekaltumą ir religinę discipliną, jis griežtai ir iškilmingai įsakė savo Ordinui uoliai studijuoti krikščioniškąją doktriną ir skelbti tiesą.
4. Dominiko pamokslavime išsiskiria trys savybės: didelis doktrinos tvirtumas, visiška ištikimybė Apaštališkajam Sostui, pamaldumas Mergelei Motinai. Nors Dominikas jautėsi pasirengęs pamokslauti, jis neprisiėmė šios pareigos, kol sunkiai nedirbo Palentino filosofijos ir teologijos Atėnėjuje. Ilgai bendravęs su Tėvais, jų vadovaujamas ir mokomas, jis pirmiausia, tarsi į kraują ir kaulus, įsisavino Šventųjų Raštų, ypač Pauliaus, turtus.
5. Šio dieviškų dalykų žinojimo vertė netrukus buvo matoma jo disputuose prieš eretikus. Jie buvo ginkluoti visais menais ir klaidomis, kad pultų Tikėjimo dogmas; tačiau jis su nuostabia sėkme juos sutrikdė ir paneigė. Tai ypač pasirodė Tulūzoje, erezijų centre, kur susirinko mokyčiausi priešininkai. Užrašyta, kad jis, kartu su savo pirmaisiais bendražygiais, galingas žodžiu ir darbu, nenugalimai atlaikė eretikų įžūlumą. Iš tiesų, jis ne tik atlaikė jų jėgą, bet savo iškalba ir meile taip sušvelnino jų dvasias, kad didžiulį skaičių sugrąžino į Bažnyčios glėbį. Dievas visada buvo šalia, padėdamas jam kovoje už Tikėjimą. Taigi, priėmęs eretikų iššūkį, kad kiekvienas sudegintų savo knygą liepsnose, tik jo knyga liko nepaliesta ugnies. Taip Dominiko narsa Europa buvo išvaduota iš Albigensų erezijos pavojaus.
6. Šia tvirtos doktrinos savybe jis liepė puoštis savo vaikams. Nes netrukus po Ordino patvirtinimo Apaštališkuoju Sostu ir kilnaus Pamokslininkų titulo patvirtinimo jis pasirūpino, kad namai būtų įkurti kuo arčiau žymių universitetų, kad jo broliai lengviau galėtų lavintis visose kultūros šakose ir pritrauktų sekėjų iš universitetų studentų gretų. Todėl Dominikonų institutas nuo pat pradžių buvo garsus savo mokymu. Jo ypatinga misija visada buvo rūpintis įvairiomis klaidų žaizdomis ir skleisti krikščioniškojo Tikėjimo šviesą, nes niekas taip netrukdo amžinajam išganymui, kaip tiesos nežinojimas ir doktrinos iškrypimas. Todėl nenuostabu, kad visų akys ir širdys buvo nukreiptos į šį naują apaštalavimą, kuris buvo pagrįstas Evangelija ir Tėvų mokymais bei pagirtas visų žinių šakų gausa.
7. Atrodė, kad pati Dievo išmintis kalba per Dominikonus, kai tarp jų iškilo tokie krikščioniškos išminties šaukliai ir gynėjai kaip Hiacintas Polonas, Petras Kankinys, Vincentas Fereras, ir tokie genijaus ir erudicijos stebuklai kaip Albertas Didysis, Raimondas de Penafortas, Tomas Akvinietis, kuriame ypač, kaip Dominiko sekėjuje, Dievas „malonėjo apšviesti savo Bažnyčią“. Šis Ordinas, visada gerbiamas kaip tiesos mokytojas, įgijo naują blizgesį, kai Bažnyčia paskelbė Tomo mokymą savu, o tą Mokytoją, pagerbtą ypatingais Popiežių pagyrimais, paskyrė katalikų mokyklų mokytoju ir globėju.
8. Prie šio uolumo išlaikant ir ginant Tikėjimą Dominike buvo aukščiausia pagarba Apaštališkajam Sostui. Užrašyta, kad, gulėdamas prie Inocento III kojų, jis prisiekė ginti Romos Pontifikatą, ir kad tas pats mūsų pirmtakas kitą naktį sapne matė jį, savo drąsiu petimi laikantį svyruojantį Laterano bazilikos statinį. Istorija taip pat pasakoja, kaip, mokydamas savo pirmuosius sekėjus krikščioniškos tobulybės, Dominikas galvojo apie tai, kaip suburti iš pamaldžių ir dievobaimingų pasauliečių tam tikrą šventą miliciją, kuri gintų Bažnyčios teises ir energingai priešintųsi erezijai. Taip kilo Dominikonų Trečiasis Ordinas, kuris, skleisdamas tarp pasauliečių tobulesnio gyvenimo institutą, turėjo tapti tikru Bažnyčios papuošalu ir gynyba.
9. Perduota jų Tėvo ir Įstatymų Leidėjo, tokios atsidavimo šiam Sostui paveldas perėjo vaikams. Todėl, kai tik dėl žmonių užsispyrimo Bažnyčiai teko kentėti nuo liaudies judėjimų ar kunigaikščių tironijos, šis Apaštališkasis Sostas Dominikonuose, tiesos ir teisingumo gynėjuose, rado labai naudingą pagalbą išsaugant ir pagerbiant savo autoritetą. Kas nežino šlovingų Dominikonų Mergelės Kotrynos Sienietės darbų šiuo klausimu? Skatinama Jėzaus Kristaus meilės, ji įtikino Romos Popiežių, ko niekas kitas nesugebėjo, sugrįžti į savo Romos Sostą po septyniasdešimties metų pertraukos. Vėliau, kai Vakarų Bažnyčią draskė baisus schizmas, ji išlaikė daugybę krikščionių ištikimais teisėtam Popiežiui.
10. Ir, praleidžiant kitus dalykus, Mes negalime neprisiminti, kad keturi didieji Romos Popiežiai kilo iš Dominikonų gretų. Iš jų paskutinis, šventasis Pijus V, pelnė neišdildomą krikščionybės ir pilietinės visuomenės dėkingumą. Po nepaliaujamų pastangų jis sujungė katalikų kunigaikščių ginklus ir, globojamas Dievo Motinos Mergelės, kurią todėl jis įsakė ateityje vadinti Krikščionių Pagalba, Lepante visam laikui sunaikino turkų galią.
11. Tai aiškiai parodo trečiąją savybę, kurią Mes pastebėjome Dominikonų pamokslavime: ypač uolų pamaldumą Dievo Motinai. Sakoma, kad Popiežius sužinojo apie Lepanto pergalę dieviškuoju apreiškimu tuo metu, kai per katalikų pasaulį šventosios Rožinio brolijos meldė Marijos pagalbos formule, kurią inicijavo Pamokslininkų Brolių Įkūrėjas ir kurią plačiai paskleidė jo sekėjai. Mylėdamas Palaimintąją Mergelę kaip Motiną, daugiausia pasitikėdamas jos globa, Dominikas pradėjo savo kovą už Tikėjimą. Albigensai, be kitų dogmų, puolė tiek Dieviškąją motinystę, tiek Marijos mergystę. Jis, puolamas jų įvairiausiais įžeidimais, iki galo gindamas šių dogmų šventumą, šaukėsi pačios Mergelės Motinos pagalbos, dažnai kartodamas šiuos žodžius: „Padaryk mane vertu tave garbinti, Šventoji Mergele; duok man jėgų prieš tavo priešus.“ Kaip džiaugėsi Dangaus Karalienė savo pamaldžiu tarnu, galima lengvai suprasti iš to, kad ji pasinaudojo jo tarnyste, kad išmokytų Bažnyčią, savo Sūnaus Sužadėtinę, Šventojo Rožinio maldos. Ši malda, būdama ir vokalinė, ir mintinė, ypač kontempliuojant religijos paslaptis, kai Viešpaties Malda kartojama penkiolika kartų kartu su tiek pat „Sveika, Marija“ dešimčių, yra labiausiai pritaikyta plačiai skatinti pamaldumą ir visas dorybes. Teisingai todėl Dominikas įsakė savo sekėjams, pamokslaujant žmonėms, dažnai skatinti šią maldos formą, kurios naudingumą jis pats patyrė. Jis žinojo, viena vertus, kad Marijos autoritetas pas jos Sūnų yra toks, kad visas malones, kurias Jis teikia žmonėms, ji paskirsto ir dalija. Kita vertus, jis žinojo, kad ji yra tokios maloningos ir gailestingos prigimties, kad, matydama, jog jos įprotis yra savo noru padėti vargstantiems, ji negali atsisakyti tų, kurie jos meldžia, prašymų. Todėl Bažnyčia, kuri įpratusi ją vadinti „Malonės Motina ir Gailestingumo Motina“, visada ją tokia rado, ypač atsakydama į Rožinį. Todėl Romos Popiežiai nepraleido jokios progos pagirti Rožinio ir praturtino jį Apaštališkaisiais Atlaidais.
12. Dabar, kaip jūs patys suprantate, Gerbiami Broliai, Dominikonų institutai yra ne mažiau tinkami šiais laikais nei jų Įkūrėjo laikais. Kiek daug žmonių šiandien, neturėdami gyvenimo duonos, tai yra dangaus doktrinos, yra tarsi bado būsenoje. Kiek daug, apgautų tiesos išvaizda, yra atitraukiami nuo Tikėjimo įvairiomis klaidomis. Kad kunigai tinkamai tarnautų visų šių poreikiams Dievo Žodžiu, kokie uolūs jie turi būti kitų išganymui ir kokie tvirti solidžiomis žiniomis. Kiek daug taip pat nedėkingų ir užmirštančių Bažnyčios vaikų, atitrauktų nuo Jėzaus Kristaus Vietininko nežinojimu ar iškrypusia valia, kuriuos būtina sugrąžinti į bendrą glėbį. Šių ir visų kitų negalių gydymui kaip labai mums reikia motiniškos globos!
13. Todėl Dominikonai turi beveik beribį lauką, kuriame gali dirbti bendram gerovei. Todėl visiems jiems Mes linkime, kad šių šimtmečio švenčių metu jie atnaujintų savo atsidavimą šventajam savo įkūrėjo pavyzdžiui ir kasdien taptų vis vertesni tokio tėvo. Tegul tinkamą vadovavimą šioje srityje perima jo Pirmojo Ordino vaikai, ir tegul jie būna dar uolesni skelbdami Dieviškąjį Žodį, tokį, kuris skatintų pagarbą šventojo Petro įpėdiniui ir pamaldumą Mergelei Motinai, skleistų ir gintų tiesą. Bet iš Dominikonų Trečiųjų narių taip pat Bažnyčia daug tikisi, jei jie stengsis atitikti savo patriarcho dvasią, mokydami neišsilavinusius ir neįgudusius krikščioniškos doktrinos ir moralės. Mes tikimės, kad jie bus uolūs šioje srityje, nes tai labai svarbu sielų gerovei. Galiausiai Mes norime, kad Dominikonai ypač rūpintųsi Rožinio plėtra ir dažnu naudojimu tarp krikščionių tautų. Mes skelbiame šį raginimą šiais neramiais laikais, sekdami mūsų pirmtaku Leonu XIII, ir jei jis duos vaisių, šis šimtmečio minėjimas nebus buvęs veltui.

Tuo tarpu, kaip dangaus dovanų pranašą ir mūsų geranoriškumo įrodymą, Mes teikiame Apaštališkąjį Palaiminimą jums, Gerbiami Broliai, jūsų dvasininkijai ir jūsų žmonėms.

Duota Romoje, prie Šventojo Petro, 1921 m. birželio 29 d., Apaštalų Kunigaikščio šventėje, septintaisiais mūsų Pontifikato metais.

BENEDIKTAS XV