Įsivaizduok IV a. Romos imperiją: chaosas, intrigos, krikščionybė ką tik iš pogrindžio lipa į sostą, o vidury viso šito – žmogus su plunksna, bandantis užrašyti istoriją, kuri keičia pasaulį. Tai Eusebijus Cezarėjietis, vyskupas, mokslininkas ir, galima sakyti, pirmasis krikščionybės „biografas“. Jo gyvenimas – tarsi detektyvinė istorija, pilna politinių žaidimų, teologinių ginčų ir aistros išsaugoti tai, kas, jo manymu, buvo šventa. Tad kas jis toks, iš kur atsirado, ką padarė ir kodėl jo vardas vis dar skamba?
Eusebijus gimė apie 260–265 m. Cezarėjoje, uostamiestyje dabartinio Izraelio teritorijoje, kuris tuo metu buvo Romos Palestinos provincijos širdis. Tai buvo vieta, kur susikirto kultūros, religijos ir idėjos – krikščionys, žydai, pagonys gyveno greta, o gatvėse sklandė ginčai apie Dievą ir imperiją. Apie jo vaikystę žinoma nedaug, bet spėjama, kad jis buvo kilęs iš pasiturinčios šeimos, nes gavo puikų išsilavinimą. Jaunystėje Eusebijus tapo mokiniu pas Pamfilą, krikščionių mokslininką, kuris turėjo milžinišką biblioteką ir aistrą rinkti raštus. Pamfilas Eusebijų užkrėtė meile knygoms, o kai mokytojas buvo nužudytas per Diokletiano persekiojimus (303–313 m.), Eusebijus perėmė jo misiją – išsaugoti krikščionybės palikimą.
Eusebijus nebuvo tiesiog vyskupas su mitra ir lazda. Jis buvo intelektualas, kurio plunksna tapo ginklu. IV a. krikščionybė buvo kryžkelėje: ką tik legalizuota imperatoriaus Konstantino, ji turėjo įrodyti savo vietą pasaulyje. Eusebijus tapo žmogumi, kuris ne tik gynė krikščionybę nuo kritikų, bet ir kūrė jos istoriją. Jo darbai – tarsi tiltas tarp apaštalų laikų ir naujosios imperinės krikščionybės. Jis buvo reikalingas, nes:
- Dokumentavo praeitį: Eusebijus rinko laiškus, martyrų pasakojimus ir kitus raštus, kad krikščionys turėtų savo „oficialią istoriją“.
- Gynė tikėjimą: jis rašė prieš pagonių filosofus ir eretikus, įrodinėdamas, kad krikščionybė – ne kaimo prietarai, o rimta pasaulinė religija.
- Rėmė Konstantiną: Eusebijus tapo imperatoriaus „piarininku“, šlovindamas jį kaip Dievo išrinktąjį, kuris atvedė krikščionybę į pergalę.
Eusebijaus gyvenimas buvo tarsi žongliravimas tarp bibliotekos, bažnyčios ir imperatoriaus rūmų. Jo svarbiausi darbai – tikras lobis istorikams:
- „Bažnyčios istorija“ (Historia Ecclesiastica): tai Eusebijaus šedevras, pirmoji krikščionybės kronika nuo Jėzaus laikų iki IV a. Įsivaizduok: jis sėdi apsuptas papirusų, cituoja apaštalų laiškus, imperatorių ediktus, netgi pagonių šmeižtus, kad parodytų, kaip krikščionybė išgyveno persekiojimus ir tapo imperijos stuburu. Ši knyga – ne tik sausas faktų rinkinys, bet ir aistringas pasakojimas apie tikėjimo triumfą.
- „Konstantino gyvenimas“ (Vita Constantini): Eusebijus parašė savotišką „šventąją biografiją“ apie Konstantiną Didįjį. Ar viskas ten buvo tiesa? Na, sakykim, jis šiek tiek pagražino, vaizduodamas Konstantiną kaip krikščionybės superherojų. Bet šis darbas padėjo suformuoti Konstantino, kaip krikščionių imperatoriaus, įvaizdį.
- „Kronika“ (Chronicon): Eusebijus sudarė pasaulio istorijos lenteles, kuriose sugretino Biblijos įvykius su Graikijos, Romos ir kitų civilizacijų datomis. Tai buvo tarsi antikos „Vikipedija“, įrodanti, kad krikščionybė turi gilias šaknis.
- Teologiniai ginčai: Eusebijus įsivėlė į karštą Arijonizmo kontroversiją, ginčą dėl Jėzaus dieviškumo. Jis buvo Nikėjos susirinkime (325 m.), kur Konstantinas bandė sutaikyti besipešančius vyskupus. Eusebijus laikėsi atsargios pozicijos, vengdamas kraštutinumų, bet vis tiek buvo kritikuojamas už pernelyg „minkštą“ laikyseną.
Jo darbai padėjo krikščionybei įsitvirtinti kaip intelektualiai pagrįstai religijai, o jo užrašyti dokumentai tapo neįkainojami šaltiniai, be kurių mes mažai žinotume apie ankstyvąją Bažnyčią.
Eusebijus nebuvo atsiskyrėlis – jis buvo įvykių centre. Kaip Cezarėjos vyskupas, jis valdė vieną svarbiausių krikščionių centrų, bendravo su imperatoriais ir keliavo į sinodus. Bet jo gyvenimas nebuvo rožėmis klotas: persekiojimų metais jis matė, kaip žudomi jo draugai, o teologiniai ginčai kartais virsdavo asmeninėmis atakomis. Sakoma, kad jis buvo kuklus, bet užsispyręs, labiau mokslininkas nei politikas, nors mokėjo laviruoti tarp galingųjų.
Eusebijus mirė apie 339–340 m. Cezarėjoje, sulaukęs garbaus amžiaus. Jo mirtis buvo rami, palyginti su audringu gyvenimu, ir jis paliko palikimą, kuris gyvuoja iki šiol. Jo darbai buvo kopijuojami, verčiami ir naudojami viduramžių vienuolynuose, o „Bažnyčios istorija“ tapo pagrindu vėlesniems istorikams.
Eusebijus – ne tik vyskupas su ilga barzda. Jis buvo žmogus, kuris gyveno lūžio metu, kai krikščionybė iš uždraustos sektos tapo imperijos religija. Jo raštai – tarsi langas į tą chaotišką, bet žavingą laiką, kai buvo kuriama nauja pasaulio tvarka. Jis nebuvo tobulas: vieni jį vadina Konstantino „propagandistu“, kiti – pernelyg nuolaidžiu eretikams. Bet būtent jo aistra rašyti, rinkti ir pasakoti padėjo išsaugoti istoriją, kuri galėjo būti pamiršta. Kai kitą kartą girdėsi apie ankstyvąją krikščionybę, prisimink Eusebijų – žmogų, kuris sėdėjo prie žvakės šviesos ir užrašė, kaip viskas prasidėjo.