„Esame pakrikštyti Jėzaus mirtyje“ – tai svarbus krikščioniškojo tikėjimo principas, kuris atskleidžia, kaip krikštas tampa žmogaus prisijungimo prie Kristaus mirties ir prisikėlimo realybe. Krikštas, kaip sakoma Naujojo Testamento tekstuose, nėra tik išorinis ritualas, bet gili dvasinė patirtis, kuri simbolizuoja ir tiksliai rodo tikinčiojo dalyvavimą Jėzaus kenčiančiame ir atperkančiame darbe.
Apostolas Paulius, savo laiške romiečiams (Rom 6, 3–4), kalba apie šią dvigubą dvasinę reikšmę: „Ar nežinote, kad visi mes, kurie buvome pakrikštyti Jėzaus Kristaus mirtimi, buvome pakrikštyti į Jo mirtį? Taigi, su Juo mes buvome palaidoti krikštu į mirtį, kad, kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusių, taip ir mes vaikščiotume naujame gyvenime.“
Pakrikštyti „Jėzaus mirtyje“ reiškia ne tik sujungimą su Jo mirtimi, bet ir dalyvavimą Kristaus atperkančioje aukoje. Jėzaus mirtis ant kryžiaus buvo šventa ir be kalto auka už pasaulio nuodėmes, ir per krikštą tikintysis, simboliškai, „miršta“ senajam gyvenimui, t. y. nuodėmei ir šėtonui, ir įžengia į naują gyvenimą, kuris yra Kristaus gyvenimas. Tai yra naujas dvasinis gimimas, kai žmogus ne tik atsiveria Dievo malonei, bet ir gauna galimybę gyventi pagal Dievo valią.
Paulius taip pat teigia, kad „su Juo buvome palaidoti“ – šiuo sakiniu jis simbolizuoja, kad krikštas reiškia dalyvavimą Kristaus mirties paslaptyje. Tai atskleidžia krikščionio gyvenimo esminį virsmą: tikintysis, atsivertęs į Kristų, nebepriklauso nuodėmei ir nebeturi būti jos vergas, nes dalyvavimas Kristaus mirties ir prisikėlimo paslaptyse atneša visišką išsilaisvinimą.
Ši krikščioniškojo tikėjimo doktrina rodo, kaip krikštas yra tiesiogiai susijęs su Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu, nes tikintysis per krikštą taip pat turi dalyvauti tiek Jėzaus kryžiuje įvykdyto išganymo, tiek Jo prisikėlimo pergalėje. Tai nėra tik simbolinis aktas, bet realus dvasinis įvykis, kuris žymi žmogaus nuodėmės atleidimą ir jo atnaujintą gyvenimą Kristuje.
Krikštas, kaip dalyvavimas Jėzaus mirtimi, kviečia tikinčiuosius kasdien atnaujinti savo tikėjimą ir gyvenimą, siekiant sekti Kristaus pavyzdžiu. Tai nuolatinis dvasinis augimas, kai žmogus, priimdamas Kristaus meilę ir išgelbėjimą, ne tik žvelgia į savo praeitį su dėkingumu, bet ir gyvena viltimi ir tikėjimu į naują, amžiną gyvenimą, kurį Kristus užtikrino per savo prisikėlimą.