Encikliką „Singulari Nos“ paskelbė popiežius Grigalius XVI (Bartolomeo Alberto Cappellari) 1834 metų birželio 25 dieną. Tai buvo vienas iš jo pontifikato vidurio dokumentų – jis popiežiavo 1831–1846 m.
Oficialus pavadinimas – „Singulari Nos“ – pažodžiui išvertus iš lotynų kalbos reiškia „Ypatingai mums“ arba „Mums, išskirtinai“. Lietuvių kalboje dažniausiai naudojamas originalus pavadinimas, tačiau galima rasti ir interpretacijų, kaip „Ypatingas rūpestis“ ar „Išskirtinis mūsų kreipimasis“. Kai kuriose Bažnyčios publikacijose vadinama „Enciklika apie Lamennais klaidas“.
1830-ųjų dešimtmetis buvo neramumų laikas – Prancūzijoje ir kitose šalyse brendo naujos politinės ir religinės idėjos, stiprėjo laisvamanystė, visuomenės reformų ir demokratijos siekiai. Vienas iš ryškiausių tų laikų veikėjų – Felicité de Lamennais, prancūzų kunigas, filosofas ir publicistas, kuris savo raštuose skatino religinį liberalizmą, Bažnyčios ir valstybės atskyrimą, spaudos ir sąžinės laisvę. Jo idėjos, išdėstytos knygoje „Paroles d’un croyant“ („Tikėjimo žmogaus žodžiai“), susilaukė didžiulio atgarsio ir įkvėpė daugelį jaunų katalikų visoje Europoje.
Būtent į šią knygą ir jos autorių popiežius Grigalius XVI atsakė enciklika „Singulari Nos“. Dokumentas tapo aiškiu pasmerkimu Lamennais skelbtoms idėjoms.
Pagrindiniai akcentai:
- Lamennais idėjų kritika: Enciklikoje ryžtingai smerkiamos religinio liberalizmo idėjos, o pati Lamennais knyga įvardijama kaip klaidinga, žalinga ir pavojinga tikintiesiems. Pabrėžiama, kad katalikybėje negali būti kompromiso su moderniomis, revoliucinėmis idėjomis.
- Bažnyčios autoriteto gynyba: Dokumente primenama, kad tikra laisvė įmanoma tik laikantis Dievo ir Bažnyčios tiesų, o spaudos ir žodžio laisvė gali tapti pavojinga, jei prasilenkia su katalikiškomis vertybėmis.
- Valstybės ir Bažnyčios santykiai: „Singulari Nos“ aiškiai pasisako prieš Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės – tuomet laikyta, kad Bažnyčia turi turėti išskirtinę įtaką viešajam gyvenimui ir netgi įstatymų leidybai.
Grigalius XVI siekė sustabdyti vis stiprėjančius religinio liberalizmo, demokratijos ir nacionalizmo srautus, kurie, jo akimis, galėjo pakirsti Bažnyčios autoritetą ir sugriauti tradicinę visuomenės sanklodą. „Singulari Nos“ buvo tarsi išskirtinis įspėjimas katalikams – kad neprisidėtų prie revoliucinių judėjimų ir naujųjų ideologijų, kad nepamestų ištikimybės popiežiui ir tradicijai.
Pasekmės ir istorinės istorijos:
- Po enciklikos paskelbimo Lamennais atvirai atsiribojo nuo Katalikų Bažnyčios ir iki gyvenimo galo išliko savotišku religinio opozicionieriaus simboliu. Jo pavyzdžiu pasekė ne vienas jaunas intelektualas Europoje.
- Dokumentas tapo simboliniu „barjeru“ tarp katalikiškos ortodoksijos ir modernių, progresyvių idėjų. Istorikai pabrėžia, kad „Singulari Nos“ formavo konservatyvią Bažnyčios laikyseną visam XIX amžiui ir nulėmė tolimesnius santykius su liberaliaisiais judėjimais.
- Kai kuriuose šaltiniuose minima, kad pati enciklika buvo pasitikta dvejopai: tradiciniai dvasininkai ją sveikino kaip aiškų atsaką modernizmui, o progresyvūs katalikai – kaip ženklą, kad Bažnyčia nepasiruošusi keistis.
- Yra pasakojama, kad po šio dokumento Lamennais simboliškai „nutraukė kunigo apykaklę“ ir liko „žmogus be namų“, tapęs legendine figūra ne tik religinėje, bet ir politinėje Europos istorijoje.
Įdomi citata:
„Kas gi gali būti pražūtingiau žmonių sieloms už tokią laisvę, kuri niekina Dievo įstatymus ir Bažnyčios autoritetą, ir skelbia, kad kiekvienas gali rinktis kelią pagal savo nuomonę, neatsižvelgdamas į amžinąją Tiesą?“
AUKŠČIAUSIOJO POPIEŽIAUS GRIGALIAUS XVI
SINGULARI NOS
Visiems Patriarchams, Primams, Arkivyskupams ir Vyskupams.
Popiežius Grigalius XVI.
Gerbiami Broliai, Sveikinimai ir Apaštališkasis Palaiminimas.
- Mus ypač pradžiugino iškilūs tikėjimo, paklusnumo ir religingumo liudijimai, susiję su Mūsų 1832 m. rugpjūčio 15 d. enciklika, kuri buvo džiugiai priimta visur, kuria, vykdydami savo pareigas, paskelbėme visiems katalikų žmonėms vienintelį sveiką mokymą, kurio reikia laikytis dėl joje išdėstytų punktų. Mūsų džiaugsmą padidino kai kurių asmenų paskelbtos deklaracijos šia tema, tų, kurie buvo pritarę idėjoms ir komentarams, dėl kurių Mes skundėmės, ir neatsargiai tapo jų šalininkais bei gynėjais. Tačiau žinojome, kad blogis, kurį akivaizdžiai rodė įžūlūs tarp žmonių platinami leidiniai ir tam tikros tamsios machinacijos, dar nebuvo pašalintas: jis vėl būtų kurstomas prieš religinę ir civilinę tvarką, todėl Mes griežtai pasmerkėme tokias manipuliacijas laišku, spalio mėnesį išsiųstu Gerbiamam Broliui Reno vyskupui. Tačiau Mums, labai nerimaujantiems ir rūpestingiems dėl šios situacijos, buvo labai malonu ir paguodė tai, kad būtent tas asmuo, kuris mums kėlė didžiausią skausmą, aiškiai patvirtino – pernai gruodžio 11 d. mums atsiųstoje deklaracijoje – jog jis „vien tik ir absoliučiai“ laikosi Mūsų enciklikoje išdėstyto mokymo ir nerašys bei nepritars niekam, kas nuo jo skiriasi. Nedelsdami atvėrėme savo tėviškos meilės širdį tam sūnui, kuris, skatinamas Mūsų įspėjimų, tikėjomės, ateityje pateiks aiškesnių ženklų, iš kurių būtų akivaizdžiau matomas jo paklusnumas Mūsų sprendimui tiek žodžiais, tiek darbais.
- Tačiau, kas vargiai atrodė įtikima, tas, kurį Mes priėmėme su tokiu dideliu geranoriškumu, pamiršęs Mūsų atlaidumą, tuoj pat sulaužė savo pažadą, ir ta gera viltis, kurią puoselėjome dėl „Mūsų įspėjimo vaisių“, tapo bergždžia, kai tik sužinojome apie prancūzų kalba parašytą leidinį, tiesa, slepiantį autoriaus vardą, bet atskleistą viešais dokumentais, neseniai išleistą spaudoje ir visur platinamą: iš tiesų mažą apimtimi, bet didelį savo ydingumu, pavadintą Paroles d’un croyant.
- Mes tikrai pasibaisėjome, Gerbiami Broliai, jau pirmą kartą jį peržiūrėję, ir, gailėdamiesi autoriaus aklumo, supratome, kur veda išmintis, kuri nėra pagal Dievą, o pagal pasaulio elementus. Mat, priešingai savo iškilmingai duotam pažadui toje deklaracijoje, jis, dažniausiai naudodamas įmantrius žodžių posūkius ir apgaules, pradėjo prieštarauti ir griauti katalikų mokymą, kurį Mes minėtoje enciklikoje apibrėžėme, naudodamiesi mums patikėta galia, tiek dėl privalomo paklusnumo valdžiai, tiek dėl žalingo „indiferentizmo“ užkrato, kurį reikia laikyti atokiau nuo žmonių, tiek dėl ribojimų, kuriuos reikia taikyti plintančiai minčių ir žodžių laisvei, tiek pagaliau dėl visiškos sąžinės laisvės, kuri turi būti pasmerkta, ir dėl ydingiausio visuomenių, kurstomų net ir bet kokios klaidingos religijos sekėjų, sąmokslo prieš religinę ir civilinę tvarką.
- Iš tiesų širdis priešinasi skaitant tas tezes, kuriomis tame pačiame rašte autorius siekia sulaužyti bet kokius ištikimybės ir paklusnumo valdovams saitus, visur kurstydamas maišto ugnį, kad būtų sukeltas viešosios tvarkos griūtis, panieka magistratams, įstatymų pažeidimai ir išrauti visi šventosios bei civilinės valdžios elementai. Be to, nauja ir neteisinga interpretacija jis apibrėžia valdovų galią kaip prieštaraujančią dieviškajam įstatymui ir, su siaubinga šmeižtu, net kaip „nuodėmės vaisių ir Šėtono galią“. Tas pačias įžeidžiančias frazes jis taiko šventajai hierarchijai ir valdovams dėl tariamo nusikaltimų ir machinacijų pakto, kuris, pagal jo kliedesius, juos sujungia prieš tautų teises.
- Ir nepasitenkindamas šiuo dideliu įžūlumu, jis toliau skelbia visišką minčių, žodžių ir sąžinės laisvę; linki sėkmės ir laimės kovotojams, kurie, kaip jis sako, kausis, kad ją išplėštų iš tironijos; atvirai šaukia iš viso pasaulio su įnirtingu užsidegimu susirinkimus ir sambūrius ir, skatindamas bei primygtinai laikydamasis tokių pražūtingų tikslų, leidžia Mums matyti, kad net ir šiuo klausimu jis pats trypia Mūsų įspėjimus ir nurodymus.
- Skaudu čia išvardyti viską, kas šiuo bjauriu bedievystės ir įžūlumo elgesiu kaupiama, siekiant suardyti visas dieviškas ir žmogiškas tikroves. Bet ypač kelia pasipiktinimą ir yra akivaizdžiai nepakenčiama Religijai tai, kad autorius dieviškuosius nurodymus pateikia, siekdamas patvirtinti tiek daug klaidų, ir platina juos neatsargiems, kad jis visur juos cituoja, norėdamas išlaisvinti tautas nuo paklusnumo įstatymo, tarsi būtų Dievo siųstas ir įkvėptas, po to, kai paminėjo švenčiausiąjį didingosios Trejybės vardą, ir kad jis su klastingu įžūlumu iškraipo Šventųjų Raštų žodžius (kurie yra Dievo žodis), siekdamas įteigti tiek daug nedorų kliedesių, dėl kurių, kaip sakė šventasis Bernardas, „vietoj šviesos jis galėtų skleisti tamsą, o vietoj medaus, ar veikiau meduje, siūlyti nuodus, kurdamas tautoms naują evangeliją ir statydamas kitą pamatą prieš tą, kuris buvo padėtas“.
- Iš tiesų, nutylėti šią didelę žalą, padarytą sveikam mokymui, Mums draudžia Tas, kuris paskyrė Mus Izraelio sargais, kad įspėtume apie jų klaidas tuos, kuriuos Tikėjimo Autorius ir Tobulintojas Jėzus patikėjo Mūsų globai.
- Todėl, išklausę keletą Mūsų Gerbiamų Brolių, Šventosios Romos Bažnyčios Kardinolų, savo iniciatyva, su tikru žinojimu ir visa apaštališkąja galia, Mes smerkiame ir pasmerkiame bei norime ir dekretuojame, kad knyga, pavadinta Paroles d’un croyant, būtų laikoma amžinai pasmerkta ir atmesta, nes joje – su bedievišku Dievo žodžio piktnaudžiavimu – tautos yra klaidinamos, siekiant išardyti visus viešosios tvarkos saitus, sugriauti tiek vieną, tiek kitą valdžią, kurstyti, skatinti ir palaikyti maištus, neramumus ir sukilimus karalystėse: knyga, kurioje yra atitinkamai klaidingų, šmeižikiškų, neapgalvotų teiginių, skatinančių anarchiją, prieštaraujančių Dievo žodžiui, bedieviškų, skandalingų, klaidingų, jau pasmerktų Bažnyčios, ypač Valdensų, Viklifitų, Husitų ir kitų tokio pobūdžio eretikų.
- Dabar jūsų užduotis, Gerbiami Broliai, bus su visomis pastangomis vykdyti šiuos Mūsų nurodymus, kurių skubiai reikalauja religinės ir civilinės tvarkos sveikata ir saugumas, kad toks raštas, išlindęs iš savo urvo sėti destrukciją, nebūtų žalingas tiek, kad atitiktų dar beprotiškesnių naujovių skonį ir plistų plačiau tarp tautų kaip vėžys. Tokio svarbumo klausimu jūsų pareiga yra palaikyti sveiką mokymą, demaskuoti Novatorių klastą ir budriau saugoti krikščionių kaimenę, kad religijos pastangos, veiksmų pamaldumas ir viešoji taika klestėtų ir laimingai augtų. To Mes tikrai tikimės su pasitikėjimu iš jūsų tikėjimo ir visiško uolumo bendram labui, nes, padedant Tam, kuris yra šviesos Tėvas, galime džiaugtis ir, kaip sakė šventasis Kiprijonas, „kad klaida buvo suprasta, atremta ir todėl sunaikinta, nes buvo pripažinta ir atskleista“.
- Be to, labai apgailėtina, kur nueina žmogiškojo proto kliedesiai, kai kas nors atsiduoda naujovėms ir, priešingai apaštalo įspėjimui, stengiasi „žinoti daugiau, nei reikia žinoti“, pasitikėdamas savimi mano, kad tiesą reikia ieškoti už Katalikų Bažnyčios ribų, kurioje ji randama be menkiausios klaidos pėdsako ir todėl vadinama bei yra „tiesos ramstis ir pagrindas“. Jūs gerai suprantate, Gerbiami Broliai, kad Mes čia kalbame ir apie tą klaidingą filosofinę sistemą, neseniai paplitusią ir visiškai smerktiną, kuria, dėl niekingo ir nevaldomo naujovių troškimo, tiesa neieškoma ten, kur ji tikrai randama, ir, nepaisydamos šventų ir apaštališkų tradicijų, priimamos kitos nenaudingos, tuščios, neaiškios ir Bažnyčios nepatvirtintos doktrinos, kuriomis kvailiausi žmonės klaidingai tiki, kad pati tiesa yra palaikoma ir remiama.
- Ir kol Mes rašome šiuos dalykus, vykdydami Dievo mums patikėtą rūpestį ir pareigą atpažinti, nustatyti ir saugoti sveiką mokymą, kenčiame dėl skaudžiausios žaizdos, kurią Mūsų širdžiai padarė sūnaus klaida; didžiausiame skausme, kurį dėl to patiriame, nėra jokios paguodos vilties, nebent jis sugrįžtų į teisingumo kelius. Todėl kartu pakelkime akis ir rankas į Tą, kuris yra „išminties vadovas ir išminčių taisytojas“. Karštai Jį šaukimės daugybe maldų, kad Jis suteiktų jam klusnią širdį ir kilnų protą, kad jis išgirstų mylinčio ir labai kenčiančio Tėvo balsą, ir kad netrukus jo darbais ateitų džiaugsmingi įvykiai Bažnyčiai, jūsų Ordinui, šiam Šventajam Sostui ir Mūsų nuolankiai asmenybei. Mes tikrai laikysime tą dieną laiminga ir džiugia, kai galėsime prie savo tėviškos krūtinės priglausti šį sūnų, sugrįžusį į save, kurio pavyzdžiu Mes tvirtai tikimės, kad atsivers ir kiti, galėję būti suklaidinti jo teorijų, kad tarp visų būtų viena doktrinų vienybė, užtikrinanti civilinę ir religinę tvarką, vienodas nuomonių pobūdis, viena veiksmų ir ketinimų darna. Mes prašome ir tikimės iš jūsų pastoracinio rūpesčio, kad kartu su Mumis maldose prašytumėte Viešpaties tokio didelio gėrio.
- Kviečiant dieviškąją pagalbą šiam darbui, su visa širdimi suteikiame jums ir jūsų kaimenėms Apaštališkąjį Palaiminimą.
Duota Romoje, prie Šventojo Petro, 1834 m. birželio 25 d., ketvirtaisiais Mūsų pontifikato metais.