1920 m. gegužės 23 d., Sekminių dieną, popiežius Benediktas XV paskelbė encikliką „Pacem, Dei munus pulcherrimum“, kurios pavadinimas išvertus iš lotynų kalbos reiškia „Taika – gražiausia Dievo dovana“. Lietuviškai šis dokumentas dažnai vadinamas „Apie taiką ir krikščionišką susitaikymą“. Enciklika buvo paskelbta po Pirmojo pasaulinio karo, kai Europa dar nebuvo atsigavusi nuo karo padarinių, o Versalio taikos sutartis, pasirašyta 1919 m., paliko daug neišspręstų problemų ir įtampų tarp tautų.
Benediktas XV šioje enciklikoje pabrėžė, kad tikroji taika negali būti pasiekta vien pasirašant sutartis; būtina, kad tautos atsisakytų neapykantos, keršto ir siektų tikrosios krikščioniškos meilės bei atleidimo. Jis ragino visus krikščionis ir tautas atleisti vieni kitiems, atsisakyti priešiškumo ir siekti susitaikymo, kad būtų galima sukurti tvarią ir teisingą taiką.
Enciklikoje taip pat buvo išreikštas susirūpinimas dėl to, kad, nors karas baigėsi, daugelio širdyse vis dar ruseno neapykanta ir priešiškumas. Popiežius pabrėžė, kad be nuoširdaus susitaikymo ir meilės tarp tautų, pasirašytos taikos sutartys bus trapios ir laikinos.
Nors enciklikos tiesioginis poveikis tarptautinei politikai buvo ribotas, ji turėjo didelę moralinę ir dvasinę reikšmę. Popiežiaus raginimai atleisti ir susitaikyti buvo svarbus balsas tuo metu, kai daugelis tautų siekė keršto ir dominavimo. Enciklika taip pat prisidėjo prie Bažnyčios mokymo apie taiką ir teisingumą plėtojimo, tapdama svarbiu dokumentu krikščioniškosios socialinės doktrinos kontekste.
Be to, Benediktas XV šioje enciklikoje išreiškė paramą tarptautinės tautų sąjungos idėjai, kuri vėliau materializavosi kaip Tautų Lyga. Jis ragino tautas bendradarbiauti ir kurti tarptautinę bendruomenę, pagrįstą teisingumu ir meile, siekiant užkirsti kelią būsimoms karinėms konfrontacijoms.
PACEM, DEI MUNUS PULCHERRIMUM
POPIEŽIAUS BENEDIKTO XV ENCIKLIKA
APIE TAIKĄ IR KRISTIŠKĄJĮ SUSITAISYMĄ
PATRIARCHAMS, PRIMAMS, ARKIVYSKUPAMS,
VYSKUPAMS IR ORDINARAMS,
RAMYBĖJE IR BENDRYSTĖJE SU ŠVENTUOJU SOSTU
Gerbiami Broliai,
Sveikatos ir Apaštališkojo Palaiminimo.
Taika, gražioji Dievo dovana, kurios vardas, kaip sako šventasis Augustinas, yra saldžiausias mūsų ausims ir geriausias bei labiausiai trokštamas turtas; taika, kurios daugiau nei ketverius metus karštai meldė visi geri žmonės, šventų sielų maldos ir motinų ašaros, pagaliau pradeda šviesti tautoms. Dėl to Mes esame laimingiausi iš visų ir nuoširdžiai džiaugiamės. Tačiau šį mūsų tėviškos širdies džiaugsmą drumsčia daugybė karčių rūpesčių, nes jei daugelyje vietų taika tam tikra prasme įtvirtinta ir sutartys pasirašytos, buvusių priešiškumų daigai išlieka; ir jūs gerai žinote, Gerbiami Broliai, kad negali būti stabilios taikos ar ilgalaikių sutarčių, kad ir kaip ilgai ir sunkiai jos būtų derintos bei deramai pasirašytos, jei nebus sugrąžinta abipusė meilė, kuri nuramina neapykantą ir išsklaido priešiškumą. Todėl, Gerbiami Broliai, tai yra tas nerimą keliantis ir pavojingas klausimas, apie kurį norime kalbėti ir pateikti rekomendacijas, kad jos pasiektų jūsų tautas.
- Mes patys, nuo tada, kai Dievo paslėptais planais buvome pakelti į šią Katedrą, niekada nenustojome dėti visų įmanomų pastangų nuo pat karo pradžios, kad visos pasaulio tautos kuo greičiau atnaujintų nuoširdžius santykius. Šiam tikslui Mes niekada nenustojome melstis, kartoti raginimų, siūlyti susitarimo būdų, išbandyti visas priemones, kad, padedant dieviškajai pagalbai, atvertume kelią į teisingą, garbingą ir ilgalaikę taiką; tuo pat metu Mes skyrėme visą savo tėvišką rūpestį, kad visur palengvintume tą baisią sielvarto ir įvairiausių nelaimių naštą, kuri lydėjo šią didžiulę tragediją.
- Ir dabar, kaip nuo mūsų neramaus pontifikato pradžios meilė Jėzui Kristui skatino mus dirbti tiek taikos sugrąžinimo, tiek karo siaubų palengvinimo labui, taip ir dabar, kai santykinė taika sudaryta, ta pati meilė skatina mus raginti visus Bažnyčios vaikus ir visą žmoniją išvalyti savo širdis nuo kartėlio ir suteikti vietą abipusei meilei bei santarvei.
- Nereikia ilgų įrodymų, kad parodytume, jog visuomenė rizikuotų patirti didelių nuostolių, jei, pasirašius taiką, tarp tautų išliktų slapta priešiškumas ir neapykanta. Nereikia minėti nuostolių, susijusių su tuo, kas palaiko ir skatina pilietinį gyvenimą, tokių kaip prekyba ir pramonė, menas ir literatūra, kurie klesti tik tautoms esant taikoje. Tačiau dar svarbiau, kad rimta žala ištiktų krikščioniškojo gyvenimo formą ir esmę, kuri iš esmės susideda iš meilės ir kurios skelbimas vadinamas taikos Evangelija.
- Jūs gerai žinote, ir Mes dažnai jums tai priminėme, nieko Jėzus Kristus taip dažnai ir rūpestingai neįtvirtino savo mokiniams, kaip šio abipusės meilės įsakymo, kuris apima visus kitus. Kristus pavadino jį nauju įsakymu, savuoju, ir norėjo, kad jis būtų krikščionių ženklas, kuriuo jie išsiskirtų iš visų kitų; ir savo mirties išvakarėse tai buvo paskutinis Jo testamentas mokiniams – mylėti vienas kitą ir taip stengtis mėgdžioti neapsakomą trijų Dieviškųjų Asmenų Trejybėje vienybę. „Kad jie būtų viena, kaip ir mes esame viena… kad jie būtų tobuli vienybėje“ [Jn 17, 22–23].
- Apaštalai, sekdami dieviškojo Mokytojo pėdomis ir laikydamiesi Jo žodžių bei įsakymų, nenutrūkstamai ragino tikinčiuosius: „Visų pirma turėkite nuolatinę abipusę meilę tarp savęs“ [1 Pt 4, 8]. „O virš visų šių dalykų turėkite meilę, kuri yra tobulumo ryšys“ [Kol 3, 14]. „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo“ [1 Jn 4, 7]. Mūsų broliai iš pirmųjų krikščioniškų amžių ištikimai laikėsi šių Jėzaus Kristaus ir Apaštalų įsakymų. Jie priklausė skirtingoms ir konkuruojančioms tautoms; tačiau jie noriai pamiršo savo nesutarimų priežastis ir gyveno tobulai sutardami, o tokia širdžių vienybė buvo ryškus kontrastas su mirtinais priešiškumais, kurie tuo metu naikino žmogaus visuomenę.
- Tai, kas jau pasakyta meilės naudai, galioja ir įžeidimų atleidimo skatinimui, kuris ne mažiau iškilmingai įsakytas Viešpaties: „O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia, melskitės už tuos, kurie jus persekioja ir šmeižia, kad būtumėte savo Tėvo, kuris yra danguje, vaikais, kuris leidžia savo saulei tekėti ant gerųjų ir blogųjų“ [Mt 5, 44–45]. Iš čia kyla tas labai griežtas Apaštalo šventojo Jono įspėjimas: „Kiekvienas, kuris nekenčia savo brolio, yra žmogžudys. Ir jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, kuris jame išliktų“ [1 Jn 3, 15].
- Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, mokydamas mus, kaip melstis Dievui, liepia mums sakyti, kad norime atleidimo, kaip atleidžiame kitiems: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame tiems, kurie mums nusikalto“ [Mt 6, 12]. Ir jei šio įstatymo laikymasis kartais yra sunkus ir nelengvas, mes turime ne tik savalaikę mūsų Dieviškojo Atpirkėjo malonės pagalbą, bet ir Jo pavyzdį, padedantį įveikti sunkumus. Nes kabėdamas ant Kryžiaus Jis taip teisino prieš savo Tėvą tuos, kurie taip neteisingai ir nedorai Jį kankino: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ [Lk 23, 34]. Mes, kurie turėtume būti pirmieji, mėgdžiojantys Jėzaus Kristaus pamaldumą ir meilę, kurio Vikaru, be jokio savo nuopelno, esame; su visa širdimi, sekdami Jo pavyzdžiu, atleidžiame visiems mūsų priešams, kurie sąmoningai ar nesąmoningai užtraukė ir vis dar užtraukia įvairiausius šmeižtus mūsų asmeniui ir mūsų darbui, ir mes visus apkabiname savo meile ir geranoriškumu, nepraleisdami jokios progos padaryti jiems visą įmanomą gera. Taip iš tiesų turėtų elgtis krikščionys, verti šio vardo, su tais, kurie karo metu jiems padarė skriaudą.
- Krikščioniškoji meilė neturėtų tenkintis tuo, kad nekenčiame savo priešų ir mylime juos kaip brolius; ji taip pat reikalauja, kad elgtumės su jais maloniai, laikydamiesi dieviškojo Mokytojo taisyklės, kuris „vaikščiojo darydamas gera ir gydydamas visus, kurie buvo velnio prispausti“ [Apd 10, 38], ir užbaigė savo žemiškąjį gyvenimą, kurio kelias buvo pažymėtas gerais darbais, praliedamas savo kraują už juos. Taip sakė šventasis Jonas: „Iš to mes pažinome Dievo meilę, nes Jis atidavė savo gyvybę už mus, ir mes turime atiduoti savo gyvybes už brolius. Tas, kuris turi šio pasaulio turtų ir mato savo brolį stokojantį, bet užveria jam savo širdį: kaip Dievo meilė gali jame išlikti? Mano mažučiai, mylėkime ne žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ [1 Jn 3, 16–18].
- Niekada nebuvo laiko, kai turėtume „išplėsti meilės ribas“ labiau nei šiais visuotinio kentėjimo ir sielvarto laikais; galbūt niekada kaip šiandien žmonijai taip nereikėjo tos visuotinės geradarystės, kuri kyla iš meilės kitiems ir yra pilna pasiaukojimo bei uolumo. Nes jei pažvelgsime aplink, kur karo įniršis buvo paleistas, matome milžiniškas teritorijas, visiškai nusiaubtas, nedirbamas ir apleistas; minias, kenčiančias maisto, drabužių ir pastogės trūkumą; begalę našlių ir našlaičių, netekusių visko, ir neįtikėtiną skaičių nusilpusių būtybių, ypač vaikų ir jaunų žmonių, kurie savo kūnuose neša šio žiauraus karo niokojimo žymes.
- Kai žvelgiame į visas šias nelaimes, kuriomis kenčia žmonija, neišvengiamai prisimename Evangelijos keliautoją [Lk 10, 30–37], kuris, leisdamasis iš Jeruzalės į Jerichą, pateko tarp plėšikų, kurie jį apiplėšė, sužeidė ir paliko pusgyvį. Abu atvejai labai panašūs; ir kaip keliautojui atėjo gailestingasis samarietis, pilnas užuojautos, kuris sutvarstė jo žaizdas, užpildamas aliejumi ir vynu, nuvežė į užeigą ir pasirūpino viskuo, taip ir būtina, kad Jėzus, kurio figūra buvo samarietis, uždėtų savo rankas ant visuomenės žaizdų.
- Šį darbą, šią pareigą Bažnyčia laiko savu kaip Jėzaus Kristaus dvasios paveldėtoja ir globėja – Bažnyčia, kurios visas egzistavimas yra nuostabiai įvairus visų rūšių gerų darbų audinys, Bažnyčia, „tikroji krikščionių motina visa šio žodžio prasme, kuri turi tokį meilės ir gailestingumo artimui švelnumą, kad gali pasiūlyti geriausius vaistus įvairiems sielas dėl jų nuodėmių kamuojantiems blogiams“. Todėl ji „su vaikais elgiasi švelniai, su jaunimu tvirtai, su senais labai ramiai, atsižvelgdama ne tik į amžių, bet ir į kiekvieno sielos būklę“ [Tertuliano citata]. Sunku pervertinti įvairiapusės krikščioniškos geradarystės poveikį, švelninant širdį ir taip palengvinant ramybės sugrąžinimą tautoms.
- Todėl, Gerbiami Broliai, Mes meldžiame ir raginame jus Jėzaus Kristaus gailestingumu ir meile, su visu uolumu ir rūpesčiu stengtis ne tik skatinti jūsų globai patikėtus tikinčiuosius atsisakyti neapykantos ir atleisti įžeidimus; bet, kas yra dar praktiškiau, skatinti visus krikščioniškos geradarystės darbus, kurie teikia pagalbą vargstantiems, paguodą kenčiantiems ir apsaugą silpniesiems, bei suteikti savalaikę ir tinkamą įvairiapusę pagalbą visiems, kurie nukentėjo nuo karo. Ypatingai norime, kad ragintumėte savo kunigus, kaip taikos tarnus, uoliai skatinti šią artimo ir net priešų meilę, kuri yra krikščioniškojo gyvenimo esmė, ir, būdami „viskuo visiems“ [1 Kor 9, 22] bei rodydami pavyzdį kitiems, visur kariauti su priešiškumu ir neapykanta, taip darydami dalyką, kuris yra maloniausias mylinčiai Jėzaus Širdžiai ir tam, kuris, kad ir nevertas, užima Jo vietą žemėje. Šia proga katalikų rašytojai ir žurnalistai turėtų būti kviečiami apsirengti „kaip Dievo išrinktieji, šventi ir mylimi, gailestingumu ir gerumu“ [Kol 3, 12]. Tegul jie rodo šią meilę savo raštuose, susilaikydami ne tik nuo melagingų ir nepagrįstų kaltinimų, bet ir nuo bet kokio kalbos nevaldymo ar kartėlio, kas prieštarauja Kristaus įstatymui ir tik vėl atveria dar neužgijusias žaizdas, nes menkiausias prisilietimas yra rimtas dirgiklis širdžiai, kurios žaizdos dar šviežios.
- Viską, ką čia pasakėme apie asmenų pareigą mylėti, norime pasakyti ir tautoms, kurios buvo išvaduotos iš ilgo karo naštos, kad, pašalinus, kiek įmanoma, visas nesutarimų priežastis ir nepažeidžiant teisingumo teisių, jos atnaujintų draugiškus santykius tarpusavyje. Evangelija neturi vieno meilės įstatymo asmenims ir kito valstybėms bei tautoms, kurios iš tiesų yra tik asmenų rinkiniai. Karui pasibaigus, žmonės atrodo pašaukti į visuotinį susitaikymą ne tik iš meilės motyvų, bet ir iš būtinybės; tautos natūraliai traukiamos viena prie kitos dėl tarpusavio poreikio ir abipusio geranoriškumo ryšio, ryšių, kurie šiandien sustiprėja dėl civilizacijos plėtros ir nuostabaus komunikacijos augimo.
- Tikrai, kaip jau sakėme, šis Apaštališkasis Sostas niekada nepavargo karo metu mokyti tokio įžeidimų atleidimo ir tautų broliško susitaikymo, atitinkančio švenčiausią Jėzaus Kristaus įstatymą ir suderinamo su pilietinio gyvenimo bei žmogaus bendravimo poreikiais; taip pat jis neleido, kad tarp nesutarimų ir neapykantos šie moraliniai principai būtų pamiršti. Tuo labiau dabar, kai Taikos sutartys pasirašytos, jis skelbia šiuos principus, kaip, pavyzdžiui, neseniai darė Laiške Vokietijos vyskupams ir Laiške Paryžiaus arkivyskupui.
- Ir šią santarvę tarp civilizuotų tautų palaiko ir skatina šiuolaikinis paprotys lankytis ir susitikti, kuriuose valstybių vadovai ir kunigaikščiai įpratę aptarti ypač svarbius klausimus. Taigi, atsižvelgiant į pasikeitusias laikų aplinkybes ir pavojingą įvykių eigą, siekdami skatinti šią santarvę, Mes nebūtume linkę visiškai sušvelninti griežtų sąlygų, kurias mūsų pirmtakai teisėtai nustatė, kai Apaštališkojo Sosto civilinė valdžia buvo nuversta, prieš oficialius katalikiškų valstybių vadovų vizitus į Romą. Tačiau tuo pačiu metu Mes oficialiai pareiškiame, kad šis nuolaidumas, kuris atrodo patartinas ar veikiau reikalaujamas dėl sunkių aplinkybių, kuriose šiandien yra visuomenė, neturi būti interpretuojamas kaip tylus Apaštališkojo Sosto atsisakymas nuo savo šventų teisių, kaip tai priimama neteisėtoje situacijoje, kurioje jis yra. Veikiau Mes pasinaudojame šia proga, kad dėl tų pačių priežasčių atnaujintume protestus, kuriuos mūsų pirmtakai kelis kartus pateikė, visiškai nesukelti žmogiškų interesų, bet vykdydami šventą savo pareigos pareigą ginti šio Apaštališkojo Sosto teises ir orumą; dar kartą reikalaudami, ir su dar didesniu atkaklumu dabar, kai taika sudaryta tarp tautų, kad „Bažnyčios vadovui taip pat būtų užbaigta ta nenormali būsena, kuri tiek daug būdų daro tokią rimtą žalą tautų ramybei“ [Pijaus IX citata].
- Atstačius šią tvarką, įtvirtinus teisingumo ir meilės reikalaujamą tvarką ir tautoms susitaikius, labai trokštama, Gerbiami Broliai, kad visos valstybės, atsisakiusios abipusio įtarumo, susivienytų į vieną lygą, ar veikiau tam tikrą tautų šeimą, skirtą tiek išlaikyti savo nepriklausomybę, tiek saugoti žmogaus visuomenės tvarką. Ypač, be kitų priežasčių, tokios tautų asociacijos reikia dėl visuotinai pripažinto poreikio dėti visas pastangas panaikinti ar sumažinti milžinišką karinių išlaidų naštą, kurios valstybės nebegali pakelti, siekiant užkirsti kelią šiems pražūtingiems karams ar bent jau kiek įmanoma pašalinti jų pavojų. Taip kiekviena tauta būtų užtikrinta ne tik savo nepriklausomybe, bet ir savo teritorijos vientisumu pagal teisingas ribas.
- Bažnyčia tikrai neatsisakys savo uolaus pagalbos valstybėms, susivienijusioms pagal krikščioniškąjį įstatymą, jokiuose jų darbuose, įkvėptuose teisingumo ir meilės, nes ji pati yra tobuliausias visuotinės visuomenės pavyzdys. Savo organizacijoje ir institucijose ji turi nuostabų įrankį šiai brolybei tarp žmonių skatinti, ne tik jų amžinajam išganymui, bet ir jų materialinei gerovei, siekiant užtikrinti amžinųjų palaiminimų įgijimą. Istorija moko, kad kai Bažnyčia savo dvasia persmelkė senovės ir barbariškas Europos tautas, pamažu sumažėjo daugybė ir įvairių skirtumų, kurie jas skyrė, ir jų ginčai buvo užgesinti; laikui bėgant jos suformavo vienalytę visuomenę, iš kurios kilo krikščioniškoji Europa, kuri, vadovaujama ir globojama Bažnyčios, išsaugodama tautų įvairovę, siekė vienybės, kuri skatino jos klestėjimą ir šlovę. Šiuo klausimu šventasis Augustinas gerai sako: „Šis dangaus miestas, savo gyvenime čia, žemėje, šaukia į save visų tautų piliečius ir formuoja iš visų tautų vieną įvairią visuomenę; jis nėra varginamas skirtumų papročiuose, įstatymuose ir institucijose, kurie tarnauja taikos žemėje pasiekimui ar išlaikymui; jis nei drasko, nei naikina nieko, bet veikiau saugo viską ir prisitaiko prie visko; kad ir kaip šie dalykai skirtųsi tarp tautų, jie visi yra nukreipti į tą patį taikos žemėje tikslą, kol netrukdo religijos, kuri moko garbinti tikrąjį aukščiausią Dievą, praktikai“ [Augustino „De Civitate Dei“]. Ir tas pats šventasis Mokytojas taip kreipiasi į Bažnyčią: „Piliečiai, tautos ir visi žmonės, tu, prisimindama jų bendrą kilmę, ne tik suvienysi juos tarpusavyje, bet ir padarysi juos broliais“ [Augustino citata].
- Grįždami prie to, ką sakėme pradžioje, Mes su meile kreipiamės į visus savo vaikus ir maldaujame jų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu pamiršti abipusius skirtumus ir įžeidimus bei susivienyti krikščioniškos meilės ryšiais, iš kurių niekas nėra išskirtas ir kuriuose niekas nėra svetimas. Mes karštai raginame visas tautas, įkvėptas krikščioniško geranoriškumo, įtvirtinti tikrą taiką tarpusavyje ir susivienyti į sąjungą, kuri bus teisinga ir todėl ilgalaikė. Ir galiausiai Mes kreipiamės į visus žmones ir visas tautas, kad jie mintimis ir širdimi prisijungtų prie Katalikų Bažnyčios ir per Bažnyčią prie Kristaus, žmonijos Atpirkėjo, kad galėtume jiems iš tiesų tarti šventojo Pauliaus žodžius efeziečiams: „Dabar Kristuje Jėzuje jūs, kurie kadaise buvote toli, tapote artimi per Kristaus kraują. Nes Jis yra mūsų taika, kuris padarė abu viena, nugriaudamas skiriančią sieną… sunaikindamas priešiškumą savyje. Ir atėjęs Jis skelbė taiką jums, kurie buvote toli, ir taiką tiems, kurie buvo arti“ [Ef 2, 13–17].
- Ne mažiau tinkami yra žodžiai, kuriuos tas pats apaštalas skyrė kolosiečiams: „Nemeluokite vieni kitiems: nusivilkite senąjį žmogų su jo darbais. Ir apsivilkite naująjį, kuris atnaujinamas pažinimui pagal Jo Kūrėjo paveikslą. Kur nėra nei pagonio, nei žydo, apipjaustymo, nei neapipjaustymo, barbaro, nei skito, vergo, nei laisvo. Bet Kristus yra viskas ir visuose“ [Kol 3, 9–11].
- Tuo tarpu, pasitikėdami Nekaltosios Mergelės Marijos, kurią neseniai nurodėme visuotinai šauktis kaip „Taikos Karalienę“, apsauga, taip pat trijų Palaimintųjų, kuriems Mes paskyrėme šventųjų garbę, užtarimu, nuolankiai meldžiame Šventąją Dvasią, Guodėją, kad Ji „maloningai suteiktų Bažnyčiai vienybės ir taikos dovanas“ [Romos Mišiolas] ir atnaujintų žemės veidą nauju savo meilės išliejimu visų išganymui. Kaip šių dangaus dovanų laidą ir mūsų tėviško geranoriškumo įrodymą, su visa širdimi teikiame jums, Gerbiami Broliai, visai jūsų dvasininkijai ir tautai Apaštališkąjį Palaiminimą.
Duota Šventojo Petro bazilikoje, Romoje, 1920 m. gegužės 23 d., Sekminių šventėje, šeštaisiais mūsų Pontifikato metais.
BENEDIKTAS XV