Enciklika Mystici Corporis Christi (Mistinis Kristaus kūnas)

„Mystici Corporis Christi“ – popiežiaus enciklika apie Bažnyčią kaip mistinį Kristaus Kūną

Encikliką Mystici Corporis Christi paskelbė popiežius Pijus XII 1943 m. birželio 29 d., šv. apaštalų Petro ir Pauliaus šventėje. Tai vienas svarbiausių Bažnyčios dokumentų apie jos prigimtį, paskelbtas II pasaulinio karo metu, kai Europa buvo panirusi į smurtą ir chaosą.

Mystici Corporis Christi reiškia „Mistinis Kristaus kūnas“. Tai teologinė metafora, kuria apibūdinama Bažnyčia – ne kaip paprasta organizacija, bet kaip gyvas vieningas organizmas, kurio galva yra Kristus, o nariai – tikintieji.

Pijus XII pabrėžia, kad Katalikų Bažnyčia yra ne tik išorinis institutas ar moralinė bendruomenė, bet gyvas Kristaus kūnas. Kristus ir Bažnyčia sudaro nedalomą vienybę – „kaip kūnas turi daug narių, tačiau sudaro vieną kūną, taip ir Kristus“ (plg. 1 Kor 12, 12). Šiuo mokymu Pijus XII norėjo atkreipti dėmesį į tai, kad Bažnyčios nariai, kiekvienas žmogus, yra pašaukti gyvam ryšiui su Kristumi, o ne tik formaliam priklausymui institucijai.

Enciklikoje išskiriama, kad tikri šio mistinio Kūno nariai yra tik tie, kurie yra pakrikštyti, išlaiko tikėjimo išpažinimą ir ryšį su Apaštalų Sostu. Čia popiežius kritikuoja modernistines tendencijas, kurios mėgino išplėsti Bažnyčios ribas į neapibrėžtą „dvasinę bendruomenę“. Taip pat perspėjama prieš pernelyg supasaulėjusią Bažnyčios sampratą – ji nėra tik žmonių kūrinys, o Dievo įsteigta realybė.

Pijus XII siekė sustiprinti tikinčiųjų tapatumą ir aiškų supratimą apie tai, kas yra Bažnyčia. Tuo metu Europą plėšė totalitarizmas ir nacizmas, kurie skatino kolektyvizmą, atmesdami žmogaus asmens orumą. Enciklikoje pabrėžiamas žmogaus unikalumas ir jo pašaukimas būti gyva Dievo Kūno dalimi. Tai buvo atsakas į ideologijas, kurios mėgino sumenkinti asmenį, o kartu ir Bažnyčią padaryti tiesiog politine jėga.

Mystici Corporis Christi turėjo įtakos vėlesniam Bažnyčios mokymui, ypač Vatikano II Susirinkimui (1962–1965), kuris dokumente Lumen gentium išplėtojo mintį apie Bažnyčią kaip Dievo tautą ir Kristaus Kūną. Tai buvo esminis žingsnis į aiškesnį Bažnyčios savęs supratimą ne vien kaip hierarchinės struktūros, bet kaip bendruomenės, kurioje kiekvienas žmogus turi savo pašaukimą ir vietą.

Nors enciklikoje Bažnyčios narių sąrašas ribojamas, Pijus XII mini ir tuos, kurie nėra formaliai Katalikų Bažnyčios nariai, bet trokšta tiesos ir veikia iš meilės – jų atžvilgiu Dievas veikia neregimai, tai jau yra ekumeninio atvirumo užuomazga.

MYSTICI CORPORIS CHRISTI

APIE MISTINĮ KRISTAUS KŪNĄ

POPIEŽIAUS PIJAUS XII ENCIKLIKA

MŪSŲ GERBIAMIEMS BROLIAMS, PATRIARCHAMS, PRIMAMS,
ARKIVYSKUPAMS, VYSKUPAMS IR KITIEMS VIETINIAMS ORDINARAMS,
TURINTIEMS TAiką IR BENDRYSTĘ SU APAŠTALIŠKUOJU SOSTU

Gerbiami Broliai,
Sveikata ir Apaštališkasis Palaiminimas.

Mistinio Kristaus Kūno, tai yra Bažnyčios, doktrina pirmą kartą mums buvo perteikta paties Atpirkėjo. Ši doktrina, pabrėždama didelę ir neįkainojamą privilegiją – mūsų intymų ryšį su tokia išaukštinta Galva, – savo aukšta kilme kviečia visus, kuriuos traukia Šventoji Dvasia, ją studijuoti ir suteikia jiems, per protui siūlomas tiesas, stiprų paskatinimą atlikti gerus darbus, atitinkančius šį mokymą. Dėl šios priežasties manome tinkama kreiptis į jus šia Enciklika, ypač išplėtodami ir paaiškindami tuos aspektus, kurie liečia Kariaujančią Bažnyčią. Tam mus skatina ne tik temos didybė, bet ir dabartinės aplinkybės.

2. Ketiname kalbėti apie turtus, sukauptus šioje Bažnyčioje, kurią Kristus nupirko savo Krauju, ir kurios nariai didžiuojasi erškėčiais vainikuota Galva. Tai, kad jie taip didžiuojasi, yra akivaizdus įrodymas, jog didžiausias džiaugsmas ir išaukštinimas gimsta tik iš kančios, ir todėl turėtume džiaugtis, jei dalijamės Kristaus kančiomis, kad, kai bus apreikšta Jo šlovė, galėtume džiaugtis dideliu džiaugsmu.

3. Nuo pat pradžių reikėtų pažymėti, kad visuomenė, kurią įsteigė žmogaus giminės Atpirkėjas, primena savo dieviškąjį Įkūrėją, kuris buvo persekiojamas, šmeižiamas ir kankinamas tų pačių žmonių, kuriuos Jis ėmėsi gelbėti. Mes neneigiame, veikiau su dėkingumu Dievui pripažįstame, kad net mūsų neramiu metu yra daugybė tų, kurie, nors ir nepriklauso Jėzaus Kristaus kaimenei, žvelgia į Bažnyčią kaip į vienintelį išganymo uostą; tačiau taip pat suvokiame, kad Dievo Bažnyčia ne tik yra piktybiškai niekinama ir nekenčiama tų, kurie užmerkia akis prieš krikščioniškosios išminties šviesą ir apgailėtinai grįžta prie senovinio pagoniškumo mokymų, papročių ir praktikų, bet ir daugelio krikščionių, suviliojamų klaidingų klaidų ar įsipainiojusių į pasaulio sugedimo tinklus, ji ignoruojama, apleidžiama, o kartais net laikoma našta. Todėl, Gerbiami Broliai, paklusdami savo sąžinės balsui ir atsiliepdami į daugelio norus, visų akivaizdoje iškelsime ir išaukštinsime Motinos Bažnyčios grožį, pagyras ir šlovę, kuriai, po Dievo, esame skolingi už viską.

4. Tikimės, kad mūsų nurodymai ir raginimai dabartinėmis aplinkybėmis duos gausių vaisių tikinčiųjų sielose. Žinome, kad jei visi šių audringų laikų skausmai ir nelaimės, kuriomis bandomos nesuskaičiuojamos minios, priimami iš Dievo rankų su ramia nuolankumu, jie natūraliai pakelia sielas virš praeinančių žemiškų dalykų link amžinų dangaus dalykų ir sužadina tam tikrą slaptą dvasinių dalykų troškimą bei stiprų norą. Taip, Šventosios Dvasios skatinami, žmonės yra raginami ir tarsi verčiami uoliau ieškoti Dievo karalystės; mat kuo labiau jie atsiskiria nuo šio pasaulio tuštybių ir netvarkingo prisirišimo prie laikinosios tikrovės, tuo tinkamesni tampa suvokti dangaus paslapčių šviesą. Tačiau žemiškų dalykų tuštybė ir beprasmybė šiandien akivaizdesnė nei bet kada anksčiau, kai karalystės ir valstybės griūva, kai milžiniški turtai ir įvairiausi turtai grimzta į jūros gelmes, o miestai, miesteliai ir derlingi laukai yra nusiaubti griuvėsiais ir suteršti brolių krauju.

5. Be to, tikime, kad mūsų Mistinio Kristaus Kūno doktrinos aiškinimas bus priimtinas ir naudingas tiems, kurie nepriklauso Bažnyčiai, ne tik todėl, kad jų gera valia Bažnyčios atžvilgiu, atrodo, kasdien auga, bet ir todėl, kad, kai jų akyse tauta stoja prieš tautą, karalystė prieš karalystę, ir visur sėjamas nesantaikos, pavydo bei neapykantos sėklas, jei jie nukreips savo žvilgsnį į Bažnyčią, jei jie kontempliuos jos dieviškai duotą vienybę – per kurią visi žmonės, nepaisant rasės, suvienijami Kristuje brolystės ryšiu – jie bus priversti žavėtis šia meilės bendryste ir, dieviškosios malonės vedami bei padedami, ilgėsis dalyvauti toje pačioje vienybėje ir meilėje.

6. Taip pat yra ypatinga priežastis, mums labai brangi, kuri primena šią doktriną ir su ja atneša gilų džiaugsmą. Praėjus metams nuo mūsų vyskupiškosios konsekracijos dvidešimt penktųjų metinių, turėjome didelę paguodą matydami tai, kas padarė Jėzaus Kristaus Mistinio Kūno paveikslą itin aiškų visam pasauliui. Nors ilgas ir mirtinas karas negailestingai nutraukė brolišką tautų vienybę, matėme savo vaikus Kristuje, nesvarbu, kurioje pasaulio dalyje jie būtų, vieningus valia ir meile, keliančius savo širdis į bendrą Tėvą, kuris, nešdamas savo širdyje visų rūpesčius ir nerimus, veda Katalikų Bažnyčios laivą audringos audros metu. Tai liudijimas apie nuostabią krikščionių vienybę; bet tai taip pat įrodo, kad, kaip mūsų tėviška meilė apima visas tautas, nepaisant jų tautybės ar rasės, taip ir viso pasaulio katalikai, nors jų šalys galėjo ištraukti kardą viena prieš kitą, žvelgia į Jėzaus Kristaus Vietininką kaip į mylintį visų Tėvą, kuris, su absoliučiu nešališkumu ir nesugriaunamu teisingumu, pakildamas virš žmogiškų aistrų audrų, visu savo jėga imasi ginti tiesą, teisingumą ir meilę.

7. Ne mažiau paguodos mums teikė žinia, kad su spontanišku dosnumu buvo sukurtas fondas Romoje pastatyti bažnyčiai, skirtai mūsų šventajam pirmtakui ir globėjui Eugenijui I. Ši šventovė, pastatyta pagal visų tikinčiųjų norą ir jų dosnumą, bus ilgalaikis šio laimingo įvykio atminimas, todėl norime pasiūlyti šią Encikliką kaip mūsų dėkingumo liudijimą. Ji pasakoja apie tuos gyvuosius akmenis, kurie remiasi į gyvąjį kertinį akmenį – Kristų, ir yra sujungiami į šventą šventovę, toli pranokstančią bet kokią rankomis pastatytą šventovę, į Dievo buveinę Dvasioje.

8. Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl dabar aiškiname šią aukštą doktriną, yra mūsų rūpestis mums patikėtomis sielomis. Iš tiesų daug buvo parašyta šia tema; ir žinome, kad daugelis šiais laikais su didesniu užsidegimu imasi šio tyrimo, kuris džiugina ir maitina krikščioniškąjį pamaldumą. Tai, atrodo, daugiausia lemia atgaivintas susidomėjimas šventąja liturgija, plačiau paplitęs dažnos Komunijos paprotys ir šiais laikais praktikuojamas karštesnis atsidavimas Šventajai Jėzaus Širdžiai, kas paskatino daugelį sielų giliau apmąstyti neišsemiamus Kristaus turtus, saugomus Bažnyčioje. Be to, neseni pareiškimai apie Katalikų Veikimą, stiprindami krikščionių tarpusavio ryšius bei jų ryšį su bažnytine hierarchija ir ypač Romos Popiežiumi, neabejotinai padėjo ne mažai išryškinti šią tiesą. Vis dėlto, nors galime pagrįstai džiaugtis šiais apmąstymais, turime pripažinti, kad tarp tų, kurie nepriklauso tikrajai Bažnyčiai, plinta rimtos klaidos dėl šios doktrinos, o tarp tikinčiųjų taip pat sklinda netikslios ar visiškai klaidingos idėjos, kurios nukreipia protus nuo tiesos kelio.

9. Mat, kol dar gyvuoja klaidingas racionalizmas, kuris tyčiojasi iš visko, kas pranoksta ir meta iššūkį žmogaus genialumo galiai, ir kurį lydi gimininga klaida, vadinamasis populiarusis natūralizmas, kuris Bažnyčioje mato ir nori matyti tik juridinę bei socialinę sąjungą, kita vertus, įsiskverbia klaidinga mistika, kuri, bandydama panaikinti nejudamą ribą, skiriančią kūrinius nuo jų Kūrėjo, iškraipo Šventuosius Raštus.

10. Dėl šių prieštaringų ir viena kitai priešiškų minčių mokyklų kai kurie iš tuščios baimės laiko šią gilią doktriną pavojinga ir todėl vengia jos kaip gražaus, bet draudžiamo rojaus vaisiaus. Bet taip nėra. Dievo apreikštos paslaptys negali būti kenksmingos žmonėms, jos taip pat neturėtų likti kaip paslėpti lobiai lauke, nenaudingi. Jos buvo duotos iš aukštybių būtent tam, kad padėtų dvasiškai tobulėti tiems, kurie jas studijuoja pamaldumo dvasioje. Mat, kaip moko Vatikano Susirinkimas, „protas, tikėjimo apšviestas, jei ieško uoliai, pamaldžiai ir išmintingai, Dievo padedamas, pasiekia tam tikrą ir labai naudingą paslapčių pažinimą, apsvarstydamas jų analogiją su tuo, ką jis natūraliai žino, jų tarpusavio ryšius ir jų bendrą ryšį su paskutiniu žmogaus tikslu,“ nors, kaip pastebi tas pats šventasis Susirinkimas, net taip apšviestas protas „niekada nesugeba suprasti tų paslapčių taip, kaip jis supranta tas tiesas, kurios sudaro jo tikrąjį objektą.“

11. Ilgai ir rimtai apmąstę visa tai prieš Dievą, laikome savo pastoracine pareiga per šią Encikliką paaiškinti visai Kristaus kaimenei Mistinio Kristaus Kūno doktriną ir tikinčiųjų vienybę šioje Kūne su dieviškuoju Atpirkėju; o tada, iš šios paguodžiančios doktrinos, išvesti tam tikras pamokas, kurios padarys šios paslapties gilesnį tyrimą dar turtingesnį tobulumo ir šventumo vaisiais. Mūsų tikslas – pridėti dar vieną šlovės spindulį prie aukščiausio Bažnyčios grožio; išryškinti išaukštintą antgamtinę tikinčiųjų kilnumą, kurie Kristaus Kūne yra suvienyti su savo Galva; ir galiausiai galutinai atmesti daugelį šiuo metu paplitusių klaidų šiuo klausimu.

12. Kai apmąstome šios doktrinos kilmę, iškart ateina į galvą Apaštalo žodžiai: „Kur buvo gausu nuodėmės, ten dar gausiau tapo malonė.“ Visi žino, kad visos žmogaus giminės tėvas buvo Dievo paskirtas tokioje aukštoje būsenoje, kad turėjo perduoti savo palikuonims kartu su žemiškuoju gyvenimu dieviškosios malonės dangaus gyvenimą. Bet po nelaimingo Adomo nuopuolio visa žmogaus giminė, užkrėsta paveldėta dėme, prarado savo dalyvavimą dieviškojoje prigimtyje, ir mes visi tapome „rūstybės vaikais.“ Tačiau visagailestingas Dievas „taip mylėjo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų,“ ir Amžinojo Tėvo Žodis su ta pačia dieviškąja meile priėmė žmogaus prigimtį iš Adomo giminės – bet nekaltą ir nekalta prigimtį – kad Jis, kaip naujasis Adomas, taptų šaltiniu, iš kurio Šventosios Dvasios malonė tekėtų visiems pirmojo tėvo vaikams. Dėl pirmojo žmogaus nuodėmės jie buvo atskirti nuo įvaikinimo kaip Dievo vaikai; per įsikūnijusį Žodį, tapę broliais pagal kūną vieninteliam Dievo Sūnui, jie taip pat gauna galią tapti Dievo sūnumis. Kabėdamas ant Kryžiaus, Kristus Jėzus ne tik numalšino Amžinojo Tėvo teisingumą, kuris buvo pažeistas, bet ir iškovojo mums, savo broliams, neišsemiamą malonių srautą. Jis galėjo pats tiesiogiai suteikti šias malones žmonijai; bet Jis panorėjo tai daryti tik per matomą Bažnyčią, sudarytą iš žmonių, kad per ją visi galėtų bendradarbiauti su Juo dalindami Atpirkimo malones. Kaip Dievo Žodis norėjo pasinaudoti mūsų prigimtimi, kai siaubingame skausme Jis atpirko žmoniją, taip pat per amžius Jis naudoja Bažnyčią, kad pradėtas darbas išliktų.

13. Jei norėtume apibrėžti ir aprašyti šią tikrąją Jėzaus Kristaus Bažnyčią – kuri yra Viena, Šventa, Katalikiška, Apaštališka ir Romos Bažnyčia – nerasime nieko kilnesnio, aukštesnio ar dieviškesnio už išraišką „Mistinis Kristaus Kūnas“ – išraišką, kuri kyla ir tarsi yra gražus Šventųjų Raštų ir Šventųjų Tėvų pakartotinio mokymo žydėjimas.

14. Kad Bažnyčia yra kūnas, dažnai teigiama Šventuosiuose Raštuose. „Kristus,“ sako Apaštalas, „yra Bažnyčios Kūno Galva.“ Jei Bažnyčia yra kūnas, ji turi būti nepertraukiama vienybė, pagal Pauliaus žodžius: „Nors esame daug, esame vienas kūnas Kristuje.“ Bet neužtenka, kad Bažnyčios Kūnas būtų nepertraukiama vienybė; jis taip pat turi būti apibrėžtas ir juntamas pojūčiais, kaip mūsų laimingo atminimo pirmtakas Leonas XIII savo Enciklikoje Satis Cognitum teigia: „Bažnyčia yra matoma, nes ji yra kūnas.“ Todėl klysta tie, kurie mano, kad Bažnyčia yra nemateriali, neapčiuopiama, tik „pneumatologinė“, kaip jie sako, per kurią daugybė krikščionių bendruomenių, nors ir skiriasi savo tikėjimo išpažinimu, yra suvienytos nematomu ryšiu.

15. Bet kūnas taip pat reikalauja daugybės narių, kurie yra taip susiję, kad padėtų vieni kitiems. Ir kaip kūne, kai vienas narys kenčia, visi kiti nariai dalijasi jo skausmu, o sveiki nariai ateina į pagalbą kenčiantiems, taip Bažnyčioje atskiri nariai gyvena ne tik sau, bet ir padeda savo draugams, visi bendradarbiaudami dėl bendro patogumo ir tobulesnio viso Kūno augimo.

16. Be to, kaip gamtoje kūnas nėra sudarytas iš bet kokio atsitiktinio narių susibūrimo, bet turi būti sudarytas iš organų, tai yra narių, kurie neturi tos pačios funkcijos ir yra tinkamai išdėstyti; dėl šios priežasties ypač Bažnyčia vadinama kūnu, nes ji sudaryta iš struktūriškai sujungtų dalių ir turi įvairius tarpusavyje priklausomus narius. Taip Apaštalas aprašo Bažnyčią, kai rašo: „Kaip viename kūne turime daug narių, bet visi nariai neturi tos pačios pareigos: taip mes, būdami daug, esame vienas kūnas Kristuje, ir kiekvienas esame vieni kitų nariai.“

17. Vis dėlto nereikėtų manyti, kad šis tvarkingas ar „organinis“ Bažnyčios kūno struktūrizmas apima tik hierarchinius elementus ir su jais yra baigtas; ar, kaip teigia priešinga nuomonė, kad jis sudarytas tik iš tų, kurie turi charizmatines dovanas – nors Bažnyčioje niekada netrūks narių, apdovanotų stebuklingomis galiomis. Turi būti be kompromisų tvirtinama, kad tie, kurie šio Kūno šventąją valdžią vykdo, yra jo pagrindiniai nariai. Per juos, paties Dieviškojo Atpirkėjo pavedimu, Kristaus apaštalavimas kaip Mokytojo, Karaliaus ir Kunigo turi išlikti. Tuo pat metu, kai Bažnyčios Tėvai gieda pagyrimus šiam Mistiniam Kristaus Kūnui su jo tarnystėmis, rangų įvairove, pareigūnais, sąlygomis, tvarka, pareigomis, jie galvoja ne tik apie tuos, kurie gavo Šventuosius Šventimus, bet ir apie visus tuos, kurie, sekdami evangeliniais patarimais, gyvena arba aktyviai tarp žmonių, arba pasislėpę vienuolynų tyloje, arba siekia derinti aktyvųjį ir kontempliatyvųjį gyvenimą pagal savo institutą; taip pat apie tuos, kurie, nors gyvena pasaulyje, visa širdimi atsiduoda dvasiniams ar kūniškiems gailestingumo darbams, ir tuos, kurie yra šventosios santuokos būsenoje. Iš tiesų, tebūnie tai aiškiai suprasta, ypač mūsų dienomis, šeimų tėvai ir motinos, krikštatėviai per Krikštą, ir ypač tie pasauliečiai, kurie bendradarbiauja su bažnytine hierarchija plėsdami Dieviškojo Atpirkėjo Karalystę, užima garbingą, nors dažnai kuklią, vietą krikščionių bendruomenėje, ir net jie, Dievo skatinami ir Jo padedami, gali pasiekti aukščiausio šventumo viršūnes, kurios, kaip Jėzus Kristus pažadėjo, Bažnyčiai niekada netrūks.

18. Dabar matome, kad žmogaus kūnas turi tinkamas priemones pasirūpinti savo gyvenimu, sveikata ir augimu bei visų jo narių gerove. Panašiai ir žmonijos Gelbėtojas iš savo begalinio gerumo nuostabiai pasirūpino savo Mistiniu Kūnu, apdovanodamas jį Sakramentais, kad, tarsi per nenutrūkstamą malonių seką, jo nariai būtų palaikomi nuo gimimo iki mirties, ir kad būtų dosniai pasirūpinta Bažnyčios socialiniais poreikiais. Per Krikšto vandenis tie, kurie gimsta šiame pasaulyje mirę nuodėmėje, ne tik atgimsta ir tampa Bažnyčios nariais, bet, pažymėti dvasiniu antspaudu, tampa tinkami ir gebantys priimti kitus Sakramentus. Per Sutvirtinimo krizmą tikintieji gauna papildomą stiprybę ginti ir saugoti Bažnyčią, savo Motiną, ir tikėjimą, kurį ji jiems davė. Atgailos Sakramente Bažnyčios nariams, patekusiems į nuodėmę, siūlomas išganantis vaistas, ne tik jų pačių sveikatai užtikrinti, bet ir tam, kad pašalintų pavojų užkrėsti kitus Mistinio Kūno narius, o veikiau suteiktų jiems paskatą dorybei ir doro poelgio pavyzdį.

19. Ir tai dar ne viskas; mat Šventojoje Eucharistijoje tikintieji maitinami ir stiprinami prie to paties stalo ir dievišku, neišsakomu ryšiu sujungiami vieni su kitais bei su viso Kūno Dieviškąja Galva. Galiausiai, kaip atsidavusi motina, Bažnyčia yra prie mirtinai sergančiųjų lovos; ir jei ne visada Dievo valia, kad šventuoju patepimu ji atstatytų mirtingo kūno sveikatą, vis dėlto ji teikia dvasinį vaistą sužeistai sielai ir siunčia naujus piliečius į dangų – jos naujus užtarėjus – kurie amžinai džiaugsis Dievo laime.

20. Bažnyčios socialiniams poreikiams Kristus ypatingai pasirūpino įsteigdamas dar du kitus Sakramentus. Per Santuoką, kurioje sutuoktiniai vieni kitiems teikia malonę, užtikrinamas išorinis ir tinkamai reguliuojamas krikščionių visuomenės augimas, ir, kas dar svarbiau, teisingas vaikų religinis auklėjimas, be kurio šis Mistinis Kūnas būtų dideliame pavojuje. Per Šventuosius Šventimus vyrai yra atskiriami ir pašvenčiami Dievui, kad aukotų Eucharistinės Aukos auką, maitintų tikinčiųjų kaimenę Angelų Duona ir mokymo maistu, vestų juos Dievo įsakymų ir patarimų keliu bei stiprintų visais kitais antgamtiniais pagalbininkais.

21. Šiuo atžvilgiu reikia turėti omenyje, kad, kaip Dievas laiko pradžioje apdovanojo žmogaus kūną gausiausia galia pavergti visus kūrinius sau ir daugintis bei užpildyti žemę, taip krikščioniškosios eros pradžioje Jis aprūpino Bažnyčią būtinomis priemonėmis įveikti nesuskaičiuojamus pavojus ir užpildyti ne tik visą pasaulį, bet ir dangaus karalystes.

22. Iš tikrųjų Bažnyčios nariais laikomi tik tie, kurie yra pakrikštyti ir išpažįsta tikrąjį tikėjimą, ir kurie, laimei, neatsiskyrė nuo Kūno vienybės ar nebuvo pašalinti teisėtos valdžios dėl sunkių padarytų kaltų. „Viena Dvasia,“ sako Apaštalas, „mes visi buvome pakrikštyti į vieną Kūną, ar žydai, ar pagonys, ar vergai, ar laisvieji.“ Todėl tikroje krikščionių bendruomenėje yra tik vienas Kūnas, viena Dvasia, vienas Viešpats ir vienas Krikštas, taip pat gali būti tik vienas tikėjimas. Taigi, jei žmogus atsisako klausyti Bažnyčios, tebūnie laikomas, kaip Viešpats įsakė, pagoniu ir muitininku. Iš to seka, kad tie, kurie yra susiskaldę tikėjime ar valdyme, negali gyventi tokio Kūno vienybėje ir negali gyventi jo vienos Dieviškosios Dvasios gyvenimu.

23. Taip pat nereikėtų manyti, kad Bažnyčios Kūnas, vien dėl to, kad jis vadinamas Kristaus vardu, savo žemiškosios kelionės dienomis susideda tik iš narių, išsiskiriančių savo šventumu, ar tik iš tų, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė amžinajai laimei. Dėl Gelbėtojo begalinio gailestingumo Jo Mistiniame Kūne čia, žemėje, yra vietos ir tiems, kuriuos senovėje Jis neatstūmė nuo puotos. Mat ne kiekviena nuodėmė, kad ir kokia sunki ji būtų, savaime atskiria žmogų nuo Bažnyčios Kūno, kaip tai daro schizma, erezija ar apostazė. Žmonės gali prarasti meilę ir dieviškąją malonę per nuodėmę, taip tapdami nepajėgūs antgamtiniam nuopelnui, tačiau jie nepraranda viso gyvenimo, jei tvirtai laikosi tikėjimo ir krikščioniškos vilties, ir jei, apšviesti iš aukštybių, yra skatinami Šventosios Dvasios vidinių raginimų sveikam nuogąstavimui bei yra paskatinami melstis ir atgailauti už savo nuodėmes.

24. Tad tegul kiekvienas bjaurisi nuodėme, kuri suteršia mūsų Atpirkėjo mistinius narius; tačiau jei kas nelaimingai nusideda ir jo užsispyrimas nepadarė jo nevertu bendrystės su tikinčiaisiais, tebūnie jis priimamas su didele meile, ir tegul uoli meilė mato jame silpną Jėzaus Kristaus narį. Mat, kaip pastebi Hipono Vyskupas, geriau „būti pagydytam Bažnyčios bendruomenėje, nei būti atskirtam nuo jos kūno kaip nepagydomiems nariams.“ „Kol narys dar yra kūno dalis, nėra pagrindo nusivilti jo pagydymu; kai jis yra atskirtas, jis negali būti nei pagydytas, nei išgydytas.“

25. Šio tyrimo metu, Gerbiami Broliai, iki šiol matėme, kad Bažnyčia yra taip sudaryta, jog ją galima prilyginti kūnui. Dabar turime aiškiai ir tiksliai paaiškinti, kodėl ji vadinama ne šiaip kūnu, bet Jėzaus Kristaus Kūnu. Tai kyla iš to, kad mūsų Viešpats yra šio Mistinio Kūno Įkūrėjas, Galva, Palaikytojas ir Gelbėtojas.

26. Trumpai aiškindami, kokia prasme Kristus įkūrė savo socialinį Kūną, mums iškart ateina į galvą mūsų laimingo atminimo pirmtako Leono XIII mintis: „Bažnyčia, jau pradėta, išėjo iš antrojo Adomo šono Jo miego metu ant Kryžiaus ir pirmą kartą pasirodė žmonių akyse didžiąją Sekminių dieną.“ Mat Dieviškasis Atpirkėjas pradėjo statyti mistinę Bažnyčios šventovę, kai savo pamokslavimu skelbė savo Įsakymus; Jis užbaigė ją, kai šlovintas kabojo ant Kryžiaus; ir Jis ją paskelbė bei parodė, kai matoma forma pasiuntė Šventąją Dvasią kaip Guodėją ant savo mokinių.

27. Vykdydamas savo pamokslininko pareigą, Jis pasirinko Apaštalus, siųsdamas juos taip, kaip Jį patį siuntė Tėvas – būtent kaip mokytojus, valdytojus, šventumo įrankius tikinčiųjų susirinkime; Jis paskyrė jų Vadą ir savo Vietininką žemėje; Jis jiems atskleidė viską, ką buvo girdėjęs iš savo Tėvo; Jis taip pat nustatė, kad per Krikštą tie, kurie patikės, būtų įtraukti į Bažnyčios Kūną; ir galiausiai, savo gyvenimo pabaigoje, per Paskutinę Vakarienę Jis įsteigė nuostabiąją Eucharistijos Auką ir Sakramentą.

28. Kad Jis užbaigė savo darbą ant Kryžiaus kartuvių, vienbalsiai moko šventieji Tėvai, teigdami, kad Bažnyčia gimė iš mūsų Gelbėtojo šono ant Kryžiaus kaip nauja Eva, visų gyvųjų motina. „Ir dabar,“ sako didysis šv. Ambraziejus, kalbėdamas apie perverto Kristaus šoną, „ji statoma, dabar ji formuojama, dabar ji… lipdoma, dabar ji kuriama… Dabar kyla dvasinė buveinė, šventa kunigystė.“ Kas pagarbiai tyrinėja šį garbingą mokymą, lengvai atras jo pagrindimo priežastis.

29. Visų pirma, mūsų Atpirkėjo mirtimi Naujasis Testamentas pakeitė panaikintą Senąjį Įstatymą; tada Kristaus Įstatymas kartu su jo paslaptimis, nuostatomis, institucijomis ir šventaisiais ritualais buvo visam pasauliui patvirtintas Jėzaus Kristaus krauju. Mat, kol mūsų Dieviškasis Gelbėtojas pamokslavo ribotoje teritorijoje – Jis buvo siųstas ne kam kitam, o tik pasiklydusioms Izraelio namų avims – Įstatymas ir Evangelija galiojo kartu; bet ant savo mirties kartuvių Jėzus panaikino Įstatymą su jo nuostatomis, prikaldamas Senojo Testamento raštą prie Kryžiaus, įsteigdamas Naująjį Testamentą savo krauju, pralietu už visą žmogaus giminę. „Tokiu mastu,“ sako šv. Leonas Didysis, kalbėdamas apie mūsų Viešpaties Kryžių, „buvo atliktas perėjimas nuo Įstatymo prie Evangelijos, nuo Sinagogos prie Bažnyčios, nuo daugelio aukų prie vienos Aukos, kad, kai mūsų Viešpats išleido kvapą, ta mistinė uždanga, kuri uždengė šventovės vidų ir jos šventą paslaptį, buvo smarkiai perplėšta nuo viršaus iki apačios.“

30. Taigi ant Kryžiaus Senasis Įstatymas mirė, netrukus būdamas palaidotas ir tapdamas mirties nešėju, kad užleistų vietą Naujajam Testamentui, kurio apaštalus Kristus pasirinko kaip tinkamus tarnus; ir nors Jis buvo paskirtas visos žmogaus šeimos Galva dar palaimintosios Mergelės įsčiose, būtent Kryžiaus galia mūsų Gelbėtojas pilnai vykdo savo Bažnyčios Galvos pareigą. „Mat per savo triumfą ant Kryžiaus,“ pagal Angelų ir Bendrojo Daktaro mokymą, „Jis įgijo galią ir viešpatavimą pagonims“; ta pačia pergale Jis padidino milžinišką malonių lobyną, kurį, viešpataudamas šlovėje danguje, nuolat dosniai teikia savo mirtingiesiems nariams; būtent per savo kraują, pralietą ant Kryžiaus, Dievo rūstybė buvo numalšinta ir visos dangaus dovanos, ypač dvasinės Naujojo ir Amžinojo Testamento malonės, galėjo tekėti iš mūsų Gelbėtojo šaltinių žmonijos, o ypač tikinčiųjų, išganymui; galiausiai ant Kryžiaus medžio Jis įgijo savo Bažnyčią, tai yra visus savo Mistinio Kūno narius; mat jie nebūtų buvę sujungti su šiuo Mistiniu Kūnu per Krikšto vandenis, jei ne dėl Kryžiaus išganingosios dorybės, per kurią jie jau buvo visiškai pavergti Kristui.

31. Bet jei mūsų Gelbėtojas savo mirtimi tapo Bažnyčios Galva pilna ir visa šio žodžio prasme, tai taip pat per Jo kraują Bažnyčia buvo praturtinta pilniausiu Šventosios Dvasios bendravimu, per kurį nuo to laiko, kai Žmogaus Sūnus buvo pakeltas ir pašlovintas ant Kryžiaus per savo kančias, ji yra dieviškai apšviesta. Mat tada, kaip pastebi Augustinas, su šventovės uždangos perplėšimu atsitiko taip, kad Guodėjo dovanų rasa, kuri iki tol buvo nusileidusi tik ant vilnos, tai yra ant Izraelio tautos, gausiai ir dosniai (kol vilna liko sausa ir apleista) krito ant visos žemės, tai yra ant Katalikų Bažnyčios, kurią neriboja nei rasės, nei teritorijos ribos. Kaip pirmąją Įsikūnijimo akimirką Amžinojo Tėvo Sūnus papuošė Šventosios Dvasios pilnatve žmogaus prigimtį, kuri buvo esmingai su Juo sujungta, kad ji būtų tinkamas Dievybės įrankis kruviname Atpirkimo darbe, taip ir savo brangios mirties valandą Jis norėjo, kad Jo Bažnyčia būtų praturtinta gausiomis Guodėjo dovanomis, kad, dalindama dieviškuosius Atpirkimo vaisius, ji būtų Įsikūnijusiam Žodžiui galingas ir niekada nesilpnėjantis įrankis. Mat tiek juridinė Bažnyčios misija, tiek galia mokyti, valdyti ir teikti Sakramentus savo antgamtinį veiksmingumą ir jėgą Kristaus Kūno statybai semiasi iš to, kad Jėzus Kristus, kabantis ant Kryžiaus, atvėrė savo Bažnyčiai tų dieviškųjų dovanų šaltinį, kuris neleidžia jai niekada mokyti klaidingos doktrinos ir leidžia jai valdyti juos jų sielų išganymui per dieviškai apšviestus ganytojus bei teikti jiems gausias dangaus malones.

32. Jei atidžiai apsvarstysime visas šias Kryžiaus paslaptis, Apaštalo žodžiai, kuriais jis moko Efeziečius, kad Kristus savo krauju suvienijo žydus ir pagonis, „sugriaudamas skiriančiąją sieną… savo kūne“, per kurią šios dvi tautos buvo atskirtos, ir kad Jis panaikino Senąjį Įstatymą, „kad iš abiejų Jame padarytų vieną naują žmogų“, tai yra Bažnyčią, ir sutaikintų abu su Dievu viename Kūne per Kryžių, nebebus neaiškūs.

33. Bažnyčią, kurią Jis įkūrė savo Krauju, Jis sustiprino Sekminių dieną ypatinga galia, duota iš dangaus. Mat, iškilmingai paskyręs į aukštas pareigas tą, kurį jau buvo paskyręs savo Vietininku, Jis įžengė į Dangų; ir dabar, sėdėdamas Tėvo dešinėje, Jis norėjo parodyti ir paskelbti savo Sužadėtinę per matomą Šventosios Dvasios atėjimą su galingo vėjo garsu ir ugnies liežuviais. Mat kaip Jis pats, pradėdamas pamokslauti, buvo paskelbtas savo Amžinojo Tėvo per Šventąją Dvasią, nusileidusią ir pasilikusią ant Jo balandžio pavidalu, taip pat, kai Apaštalai ruošėsi pradėti savo pamokslavimo tarnystę, Kristus mūsų Viešpats pasiuntė Šventąją Dvasią iš Dangaus, kad paliestų juos ugnies liežuviais ir parodytų, tarsi Dievo pirštu, antgamtinę Bažnyčios misiją ir pareigą.

34. Kad šis Mistinis Kūnas, kuris yra Bažnyčia, turėtų būti vadinamas Kristaus, antrą kartą įrodoma tuo, kad Jis visuotinai turi būti pripažįstamas jos tikrąja Galva. „Jis,“ kaip sako šv. Paulius, „yra Kūno, Bažnyčios, Galva.“ Jis yra Galva, iš kurios visas kūnas, tobulai organizuotas, „auga ir daro pažangą, statydamas save.“

35. Jūs, Gerbiami Broliai, esate susipažinę su nuostabiu ir šviesiu Scholastinės Teologijos meistrų, ypač Angelų ir Bendrojo Daktaro, vartojamu stiliumi, nagrinėjant šį klausimą; ir jūs žinote, kad Akviniečio pateikti argumentai ištikimai atspindi Šventųjų Tėvų mintis ir raštus, kurie, beje, tik kartojo ir komentavo įkvėptąjį Šventųjų Raštų žodį.

36. Tačiau visų labui norime trumpai paliesti šį klausimą. Visų pirma akivaizdu, kad Dievo ir Palaimintosios Mergelės Sūnus turi būti vadinamas Bažnyčios Galva dėl Jo išskirtinio pranašumo. Mat Galva yra aukščiausioje vietoje. Bet kas yra aukštesnėje vietoje už Kristų Dievą, kuris, kaip Amžinojo Tėvo Žodis, turi būti pripažintas „pirmagimiu tarp visų kūrinių“? Kas pasiekė aukštesnes viršūnes už Kristų Žmogų, kuris, nors gimęs iš Nekaltosios Mergelės, yra tikrasis ir natūralus Dievo Sūnus, ir dėl savo stebuklingo ir šlovingo prisikėlimo, triumfuojančio prieš mirtį, tapo „pirmagimiu iš mirusiųjų“? Kas pagaliau buvo taip išaukštintas kaip Jis, kuris, būdamas „vienintelis Dievo ir žmonių tarpininkas“, nuostabiausiu būdu sujungė žemę su dangumi, kuris, pakeltas ant Kryžiaus kaip ant gailestingumo sosto, pritraukė viską prie savęs, kuris, kaip Žmogaus Sūnus, išrinktas iš tūkstančių, yra Dievo mylimas labiau už visus žmones, visus angelus ir visus kūrinius?

37. Kadangi Kristus yra taip išaukštintas, Jis vienintelis visais teisėmis valdo ir vadovauja Bažnyčiai; ir štai dar viena priežastis, kodėl Jis turi būti prilygintas galvai. Kaip galva yra „karališkoji kūno citadelė“ – vartojant Ambraziejaus žodžius – ir visi nariai, kuriems ji vadovauja jų labui, natūraliai yra jos vedami, turėdami aukštesnes galias, taip Dieviškasis Atpirkėjas laiko visuotinės krikščionių bendruomenės vairą ir nukreipia jos kursą. Ir kaip valdyti žmogaus visuomenę reiškia vesti žmones į pasiūlytą tikslą tinkamomis, teisingomis ir naudingomis priemonėmis, lengva matyti, kaip mūsų Gelbėtojas, gerų Ganytojų pavyzdys ir idealas, šias funkcijas atlieka itin ryškiai.

38. Dar būdamas žemėje, Jis mokė mus įsakymais, patarimais ir įspėjimais žodžiais, kurie niekada nepraeis, ir bus dvasia bei gyvenimas visų laikų žmonėms. Be to, Jis suteikė savo Apaštalams ir jų įpėdiniams trigubą galią mokyti, valdyti, vesti žmones į šventumą, šią galią apibrėždamas specialiais nuostatais, teisėmis ir pareigomis, padarydamas tai pagrindiniu visos Bažnyčios įstatymu.

39. Bet mūsų Dieviškasis Gelbėtojas taip pat tiesiogiai ir asmeniškai valdo bei vadovauja visuomenei, kurią Jis įkūrė. Mat Jis viešpatauja žmonių protuose ir širdyse, palenkdamas ir pajungdamas jų valias savo geram norui, net kai jos maištauja. „Karaliaus širdis yra Viešpaties rankoje; kur Jis nori, ten ją nukreipia.“ Šiuo vidiniu vadovavimu Jis, „mūsų sielų Ganytojas ir Vyskupas“, ne tik prižiūri individus, bet ir vykdo savo apvaizdą visai Bažnyčiai, ar apšviesdamas ir drąsindamas Bažnyčios vadovus ištikimai bei veiksmingai atlikti savo pareigas, ar išskirdamas iš Bažnyčios kūno – ypač sunkiais laikais – vyrus ir moteris, išsiskiriančius šventumu, kurie gali parodyti kelią likusiai krikščionybei į Mistinio Kūno tobulinimą. Be to, iš Dangaus Kristus niekada nenustoja su ypatinga meile žvelgti į savo nekaltoji Sužadėtinę, taip smarkiai išbandomą žemiškoje tremtyje; ir kai mato ją pavojuje, gelbsti ją iš audringos jūros arba pats, arba per savo angelų tarnystę, arba per tą, kurią šaukiamės kaip Krikščionių Pagalbą, arba per kitus dangaus užtarėjus, ir ramiuose bei tyliuose vandenyse guodžia ją ramybe, „kuri pranoksta bet kokį supratimą.“

40. Bet mes neturime manyti, kad Jis valdo tik slaptai ar nepaprastai. Priešingai, mūsų Atpirkėjas taip pat valdo savo Mistinį Kūną matomai ir įprastai per savo Vietininką žemėje. Jūs žinote, Gerbiami Broliai, kad po to, kai Jis pats valdė „mažąją kaimenę“ savo mirtingosios kelionės metu, Kristus mūsų Viešpats, ruošdamasis palikti šį pasaulį ir grįžti pas Tėvą, pavedė Apaštalų Vadui matomą visos Jo įkurtos bendruomenės valdymą. Kadangi Jis buvo visa išmanantis, Jis negalėjo palikti Bažnyčios kūno, Jo įkurtos kaip žmogaus visuomenės, be matomos galvos. Taip pat negalima teigti, kad jurisdikcijos primatas, įsteigtas Bažnyčioje, suteikia šiam Mistiniam Kūnui dvi galvas. Mat Petras, atsižvelgiant į jo primatą, yra tik Kristaus Vietininkas; taigi yra tik viena šio Kūno pagrindinė Galva, būtent Kristus, kuris niekada nenustoja pats nematomai vadovauti Bažnyčiai, nors tuo pačiu metu ją matomai valdo per tą, kuris yra Jo atstovas žemėje. Po savo šlovingo Įžengimo į Dangų ši Bažnyčia rėmėsi ne vien Juo, bet ir Petru, jos matomu pamatiniu akmeniu. Kad Kristus ir Jo Vietininkas sudaro tik vieną Galvą, yra iškilmingas mūsų nemirtingo atminimo pirmtako Bonifaco VIII mokymas Apaštališkajame Laiške Unam Sanctam; ir jo įpėdiniai niekada nenustojo to kartoti.

41. Todėl tie, kurie tiki galintys priimti Kristų kaip Bažnyčios Galvą, bet ištikimai nesilaiko Jo Vietininko žemėje, eina pavojingu klaidos keliu. Jie atėmė matomą galvą, sulaužė matomus vienybės ryšius ir paliko Atpirkėjo Mistinį Kūną taip užtemdytą ir sužalotą, kad ieškantys amžinojo išganymo uosto negali jo nei matyti, nei rasti.

42. Tai, ką iki šiol pasakėme apie Visuotinę Bažnyčią, taip pat turi būti suprantama apie atskiras krikščionių bendruomenes, tiek Rytų, tiek Lotynų, kurios sudaro vieną Katalikų Bažnyčią. Mat jos taip pat yra valdomos Jėzaus Kristaus per jų atitinkamų Vyskupų balsą. Todėl Vyskupai turi būti laikomi iškilesniais Visuotinės Bažnyčios nariais, nes jie yra itin glaudžiu ryšiu sujungti su viso Kūno dieviškąja Galva ir todėl pagrįstai vadinami „pagrindinėmis Viešpaties narių dalimis“; be to, kiek tai liečia jų vyskupiją, kiekvienas kaip tikras Ganytojas ganys jam patikėtą kaimenę ir valdo ją Kristaus vardu. Vis dėlto, vykdydami šias pareigas, jie nėra visiškai nepriklausomi, bet pavaldūs teisėtai Romos Popiežiaus valdžiai, nors naudojasi įprasta jurisdikcijos galia, kurią jie gauna tiesiogiai iš to paties Aukščiausiojo Popiežiaus. Todėl tikintieji turi gerbti Vyskupus kaip dieviškai paskirtus Apaštalų įpėdinius, ir jiems, dar labiau nei aukščiausioms civilinėms valdžioms, turėtų būti taikomi žodžiai: „Nelieskite mano pateptųjų!“ Mat Vyskupai yra patepti Šventosios Dvasios krizma.

43. Štai kodėl mus labai skaudina, kai girdime, kad nemažai mūsų Brolių Vyskupų yra užpuolami ir persekiojami ne tik asmeniškai, bet – kas jiems dar žiauriau ir širdį draskantis – jų globai patikėtuose tikinčiuosiuose, tuose, kurie dalijasi jų apaštališkais darbais, net Dievui pašvęstose mergelėse; ir visa tai tik todėl, kad jie iš širdies yra kaimenei pavyzdys ir energingai bei ištikimai, kaip ir turėtų, saugo jiems patikėtą šventą „tikėjimo lobį“; tik todėl, kad jie primygtinai laikosi šventų įstatymų, kuriuos Dievas įrašė žmonių sielose, ir, sekdami Aukščiausiojo Ganytojo pavyzdžiu, gina savo kaimenę nuo plėšrių vilkų. Tokį nusikaltimą laikome padarytu prieš mus pačius ir kartojame kilnius mūsų nemirtingo atminimo pirmtako Grigaliaus Didžiojo žodžius: „Mūsų garbė yra Visuotinės Bažnyčios garbė; mūsų garbė yra mūsų Brolių vieninga stiprybė; ir mes esame tikrai pagerbti, kai garbė atiduodama kiekvienam.“

44. Kadangi Kristus Galva užima tokią iškilią vietą, nereikėtų manyti, kad Jam nereikia Kūno pagalbos. Tai, ką Paulius sakė apie žmogaus organizmą, taip pat taikytina Mistiniam Kūnui: „Galva negali pasakyti kojoms: man jūsų nereikia.“ Akivaizdu, kad tikintiesiems reikia Dieviškojo Atpirkėjo pagalbos, mat Jis pasakė: „Be manęs jūs nieko negalite padaryti,“ ir pagal Apaštalo mokymą kiekvienas šio Mistinio Kūno tobulumo žingsnis kyla iš Kristaus Galvos. Vis dėlto, kad ir kaip nuostabu tai atrodo, taip pat turi būti laikoma tiesa: Kristui reikia Jo narių. Pirma, nes Jėzaus Kristaus asmuo yra atstovaujamas Aukščiausiojo Popiežiaus, kuris savo ruožtu turi kviesti kitus dalintis dideliu jo pastoracinės pareigos rūpesčiu, kad nebūtų priblokštas šios naštos, ir turi būti kasdien padedamas Bažnyčios maldų. Be to, kadangi mūsų Gelbėtojas tiesiogiai matomai nevaldo Bažnyčios, Jis nori, kad Jo Kūno nariai padėtų Jam vykdyti Atpirkimo darbą. Tai ne todėl, kad Jis būtų skurdus ir silpnas, bet todėl, kad Jis taip panorėjo dėl didesnės savo nekaltojos Sužadėtinės šlovės. Mirdamas ant Kryžiaus Jis paliko savo Bažnyčiai milžinišką Atpirkimo lobį, prie kurio ji nieko nepridėjo. Bet kai šios malonės turi būti dalijamos, Jis ne tik dalijasi šiuo pašventinimo darbu su savo Bažnyčia, bet ir nori, kad tam tikru būdu tai būtų jos veiksmo rezultatas. Tai gili paslaptis ir neišsemiama meditacijos tema, kad daugelio išganymas priklauso nuo Mistinio Jėzaus Kristaus Kūno narių maldų ir savanoriškų atgailų, kurias jie aukoja šiam tikslui, bei nuo sielų ganytojų ir tikinčiųjų, ypač šeimų tėvų ir motinų, bendradarbiavimo, kurį jie turi pasiūlyti mūsų Dieviškajam Gelbėtojui tarsi būtų Jo bendradarbiai.

45. Prie iki šiol išvardytų priežasčių, rodančių, kad Kristus mūsų Viešpats turėtų būti vadinamas Jo Kūno – visuomenės – Galva, galima pridėti dar tris, kurios yra glaudžiai tarpusavyje susijusios.

46. Pradėsime nuo panašumo, kurį matome tarp Galvos ir kūno, nes jie turi tą pačią prigimtį; ir šiuo atžvilgiu reikia pastebėti, kad mūsų prigimtis, nors ir žemesnė už angelų, Dievo gerumo dėka pakilo virš jos: „Mat Kristus,“ kaip sako Akvinietis, „yra angelų Galva; net savo žmogiškumu Jis pranoksta angelus… Net kaip žmogus Jis apšviečia angelų protą ir daro įtaką angelų valiai. Bet dėl prigimties panašumo Kristus nėra angelų Galva, nes Jis, kaip cituoja Apaštalas, ne angelų, o Abraomo palikuonių prigimtį priėmė.“ Ir Kristus ne tik priėmė mūsų prigimtį; Jis tapo vienu iš mūsų kūno ir kraujo, turėdamas trapų kūną, galintį kentėti ir mirti. Bet „Jei Žodis nusižemino, priimdamas tarno pavidalą,“ tai buvo tam, kad Jo broliai pagal kūną taptų dieviškosios prigimties dalininkais per pašventinančią malonę šioje žemiškoje tremtyje, danguje – per amžinosios palaimos džiaugsmus. Priežastis, kodėl vienintelis Amžinojo Tėvo Sūnus panorėjo būti žmogaus sūnumi, buvo ta, kad mes būtume padaryti panašūs į Dievo Sūnaus atvaizdą ir atnaujinti pagal Tą, kuris mus sukūrė, atvaizdą. Tad visi tie, kurie didžiuojasi krikščionio vardu, težiūri į mūsų Dieviškąjį Gelbėtoją kaip į iškiliausią ir tobuliausią visų dorybių pavyzdį; bet tegul jie taip pat, kruopščiai vengdami nuodėmės ir uoliai praktikuodami dorybes, savo elgesiu liudija Jo mokymą ir gyvenimą, kad, kai Viešpats pasirodys, jie būtų panašūs į Jį ir matytų Jį tokį, koks Jis yra.

47. Jėzaus Kristaus valia, kad visas Bažnyčios kūnas, ne mažiau nei atskiri nariai, būtų panašus į Jį. Ir tai matome įgyvendinama, kai, sekdama savo Įkūrėjo pėdomis, Bažnyčia moko, valdo ir aukoja dieviškąją Auką. Kai ji priima evangelinius patarimus, ji atspindi Atpirkėjo neturtą, paklusnumą ir mergystės tyrumą. Papuošta įvairiausiais institutais tarsi brangakmeniais, ji vaizduoja Kristų, giliai pasinėrusį į maldą ant kalno, arba pamokslaujantį žmonėms, arba gydantį ligonius ir sužeistuosius, ar grąžinantį nusidėjėlius į dorybės kelią – žodžiu, darantį gera visiems. Tad kas nuostabaus, jei, būdama šioje žemėje, ji, kaip ir Kristus, kenčia persekiojimus, įžeidimus ir skausmus.

48. Kristus taip pat turi būti pripažintas Bažnyčios Galva dėl to, kad, kadangi antgamtinės dovanos Jame pasiekia savo pilnatvę ir tobulumą, būtent iš šios Jo pilnatvės Jo Mistinis Kūnas gauna. Daugelis Tėvų pastebi, kad kaip mūsų mirtingo kūno galva yra visų pojūčių buveinė, o kitos mūsų organizmo dalys turi tik lytėjimo pojūtį, taip visos galios, dovanos ir nepaprastos malonės, randamos krikščionių visuomenėje, pasiekia aukščiausią tobulumą Galvoje, Kristuje. „Tėvui patiko, kad Jame gyventų visa pilnatvė.“ Jam buvo duota „galia virš viso kūno“; „visi išminties ir pažinimo lobiai Jame yra gausiai.“ Pažinimas, vadinamas „regėjimu“, Jis turi tokiu aiškumu ir visapusiškumu, kad tai pranoksta panašų dangaus pažinimą, randamą visuose dangaus šventuosiuose. Toks pilnas malonės ir tiesos Jis yra, kad iš Jo neišsemiamos pilnatvės mes visi gavome.

49. Šie Jėzaus mylimo mokinio žodžiai veda mus prie paskutinės priežasties, kodėl Kristus mūsų Viešpats turėtų būti ypač vadinamas savo Mistinio Kūno Galva. Kaip nervai iš galvos tęsiasi į visas žmogaus kūno dalis ir suteikia joms gebėjimą jausti ir judėti, taip pat mūsų Gelbėtojas suteikia stiprybės ir galios savo Bažnyčiai, kad tikintieji aiškiau suprastų Dievo dalykus ir jų labiau trokštų. Iš Jo į Bažnyčios kūną teka visa šviesa, kuria tikintieji yra dieviškai apšviesti, ir visa malonė, kuria jie tampa šventi, kaip Jis yra šventas.

50. Kristus apšviečia visą savo Bažnyčią, kaip įrodo daugybė Šventųjų Raštų ir šventųjų Tėvų ištraukų. „Niekas niekada nėra matęs Dievo: vienintelis Sūnus, kuris yra Tėvo prieglobstyje, Jį mums apreiškė.“ Atėjęs kaip mokytojas iš Dievo duoti liudijimą apie tiesą, Jis taip apšvietė pradedančiąją apaštališkąją Bažnyčią, kad Apaštalų Kunigaikštis sušuko: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“; iš dangaus Jis taip padėjo evangelistams, kad, būdami Kristaus nariai, jie rašė tai, ką sužinojo, tarsi diktuojant Galvai. Ir mums, kurie dar užsibūname šioje žemiškoje tremtyje, Jis vis dar yra tikėjimo autorius, kaip mūsų dangiškuosiuose namuose Jis bus jo užbaigėjas. Jis yra tas, kuris tikintiesiems suteikia tikėjimo šviesą; Jis yra tas, kuris gausina ganytojus ir mokytojus, o ypač savo Vietininką žemėje, antgamtinėmis pažinimo, supratimo ir išminties dovanomis, kad jie ištikimai saugotų tikėjimo lobį, energingai jį gintų, pagarbiai ir atsidavę aiškintų bei patvirtintų. Galiausiai, Jis pats, nors ir nematomas, vadovauja Bažnyčios Susirinkimams ir juos nukreipia.

51. Šventumas prasideda nuo Kristaus; ir Kristus yra jo priežastis. Mat joks išganymui naudingas veiksmas negali būti atliktas, jei jis nekyla iš Jo kaip iš antgamtinio šaltinio. „Be manęs,“ Jis sako, „jūs nieko negalite padaryti.“ Jei mes liūdime ir atgailaujame už savo nuodėmes, jei su sūnišku nuogąstavimu ir viltimi vėl atsigręžiame į Dievą, tai todėl, kad Jis mus veda. Malonė ir šlovė teka iš Jo neišsemiamos pilnatvės. Mūsų Gelbėtojas nuolat lieja savo patarimo, tvirtybės, nuogąstavimo ir pamaldumo dovanas, ypač ant vadovaujančių Jo Kūno narių, kad visas Kūnas vis labiau augtų šventumu ir gyvenimo vientisumu. Kai Bažnyčios Sakramentai teikiami išoriniu ritualu, būtent Jis sukuria jų poveikį sielose. Jis maitina atpirktuosius savo kūnu ir krauju, taip ramindamas audringas sielos aistras; Jis didina malonę ir rengia būsimą šlovę sieloms ir kūnams. Visi šie Jo dieviškojo gerumo lobiai, kaip sakoma, teikiami Jo Mistinio Kūno nariams ne tik todėl, kad Jis, kaip Eucharistinė Auka žemėje ir pašlovinta Auka danguje, per savo žaizdas ir maldas užtaria mus prieš Amžinąjį Tėvą, bet todėl, kad Jis pasirenka, Jis nusprendžia, Jis paskirsto kiekvieną malonę kiekvienam asmeniui „pagal Kristaus dovanojimo matą“. Iš to seka, kad iš mūsų Dieviškojo Atpirkėjo, kaip iš šaltinio, „visas kūnas, būdamas sujungtas ir tvirtai susietas per kiekvieną jungtį, pagal kiekvienos dalies veikimą ir matą, auga, statydamas save meilėje.“

52. Šias tiesas, kurias mes išdėstėme, Gerbiami Broliai, trumpai ir glaustai parodydami, kaip Kristus mūsų Viešpats nori, kad Jo gausios malonės tekėtų iš Jo pilnatvės į Bažnyčią, kad ji kuo labiau Jam būtų panaši, nemažai padeda paaiškinti trečiąją priežastį, kodėl Bažnyčios socialinis Kūnas turėtų būti pagerbtas Kristaus vardu – būtent, kad mūsų Gelbėtojas pats dieviškai palaiko visuomenę, kurią Jis įkūrė.

53. Kaip Bellarminas pastebi su įžvalgumu ir tikslumu, šis Kristaus Kūno pavadinimas negali būti aiškinamas tik tuo, kad Kristus turi būti vadinamas savo Mistinio Kūno Galva, bet ir tuo, kad Jis taip palaiko Bažnyčią ir tam tikra prasme gyvena Bažnyčioje, kad ji tarsi būtų kitas Kristus. Pagonių Daktaras savo laiške korintiečiams tai patvirtina, kai be jokių išlygų vadina Bažnyčią „Kristumi“, tikriausiai sekdamas savo Mokytojo pavyzdžiu, kuris iš aukštybių jam šaukė, kai jis persekiojo Bažnyčią: „Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji?“ Iš tiesų, jei tikėsime Nysos Grigaliaus žodžiais, Apaštalas Bažnyčią dažnai vadina tiesiog „Kristumi“; ir jūs, Gerbiami Broliai, esate susipažinę su Augustino fraze: „Kristus skelbia Kristų.“

54. Vis dėlto šis kilnžiausias Bažnyčios titulas neturi būti taip suprastas, tarsi tas neišsakomas ryšys, kuriuo Dievo Sūnus priėmė konkrečią žmogaus prigimtį, priklausytų visuotinei Bažnyčiai; bet jis slypi tame, kad mūsų Gelbėtojas dalijasi savo ypatingomis prerogatyvomis su Bažnyčia taip, kad ji savo visu gyvenimu, tiek išoriniu, tiek vidiniu, vaizduotų kuo ištikimiausią Kristaus atvaizdą. Mat per juridinę misiją, kuria mūsų Dieviškasis Atpirkėjas pasiuntė savo Apaštalus į pasaulį, kaip Jį patį siuntė Tėvas, būtent Jis per Bažnyčią krikštija, moko, valdo, atriša, suriša, aukoja, aukojasi.

55. Bet per tą aukštesnį, vidinį ir visiškai sublimų bendravimą, apie kurį kalbėjome, aprašydami, kaip Galva daro įtaką nariams, Kristus mūsų Viešpats nori, kad Bažnyčia gyventų Jo antgamtinį gyvenimą, ir savo dieviška galia persmelkia visą savo Kūną, maitindamas ir palaikydamas kiekvieną narį pagal vietą, kurią jie užima kūne, taip pat kaip vynmedis maitina ir daro vaisingas šakas, kurios yra su juo sujungtos.

56. Jei atidžiai tiriame šį dieviškąjį gyvenimo ir galios principą, duotą Kristaus, kiek jis sudaro patį kiekvienos dovanos ir sukurtos malonės šaltinį, lengvai suvokiame, kad tai niekas kitas, kaip Šventoji Dvasia, Guodėja, kuri kyla iš Tėvo ir Sūnaus, ir kuri ypač vadinama „Kristaus Dvasia“ arba „Sūnaus Dvasia“. Mat būtent šiuo malonės ir tiesos Kvėpavimu Dievo Sūnus patepė savo sielą Nekaltosios Mergelės įsčiose; šioje Dvasioje Jis džiaugiasi gyvendamas mylimoje mūsų Atpirkėjo sieloje kaip savo brangiausioje šventovėje; šią Dvasią Kristus mums užtarnavo ant Kryžiaus, liedamas savo Kraują; šią Dvasią Jis suteikė Bažnyčiai nuodėmių atleidimui, kai kvėpavo ant Apaštalų; ir nors Kristus vienintelis gavo šią Dvasią be saiko, Mistinio Kūno nariams Ji teikiama tik pagal Kristaus dovanojimo matą iš Kristaus pilnatvės. Bet po Kristaus pašlovinimo ant Kryžiaus Jo Dvasia gausiai išliejama Bažnyčiai, kad ji ir jos atskiri nariai kasdien vis labiau taptų panašūs į mūsų Gelbėtoją. Būtent Kristaus Dvasia padarė mus Dievo įvaikintais sūnumis, kad vieną dieną „mes visi, atviru veidu regėdami Viešpaties šlovę, būtume perkeisti į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę.“

57. Šiai Kristaus Dvasiai, kaip nematomam principui, taip pat priskiriamas faktas, kad visos Kūno dalys yra sujungtos viena su kita ir su savo išaukštinta Galva; mat Jis visas yra Galvoje, visas Kūne ir visas kiekviename naryje. Nariams Jis yra ir padeda jiems proporcingai jų įvairioms pareigoms ir užduotims bei dvasinės sveikatos laipsniui, kurį jie turi. Būtent Jis per savo dangaus malonę yra kiekvieno antgamtinio veiksmo principas visose Kūno dalyse. Būtent Jis, asmeniškai būdamas ir dieviškai veikdamas visuose nariuose, vis dėlto žemesniuosiuose nariuose veikia ir per aukštesniųjų narių tarnystę. Galiausiai, savo malone užtikrindamas nuolatinį Bažnyčios augimą, Jis atsisako per pašventinančią malonę gyventi tuose nariuose, kurie visiškai atskirti nuo Kūno. Šį Jėzaus Kristaus Dvasios buvimą ir veikimą glaustai bei energingai aprašė mūsų nemirtingo atminimo pirmtakas Leonas XIII savo Enciklikoje Divinum Illud šiais žodžiais: „Tegu pakanka pasakyti, kad, kaip Kristus yra Bažnyčios Galva, taip Šventoji Dvasia yra jos siela.“
58. Jei šis gyvybinis principas, kuriuo visa krikščionių bendruomenė yra palaikoma savo Įkūrėjo, svarstomas ne pats savaime, o per sukurtus efektus, kurie iš jo kyla, jis susideda iš tų dangaus dovanų, kurias mūsų Atpirkėjas kartu su savo Dvasia teikia Bažnyčiai, ir kurias Jis bei Jo Dvasia, iš kurios kyla antgamtinė šviesa ir šventumas, daro veiksmingas Bažnyčioje. Tad Bažnyčia, ne mažiau nei kiekvienas jos šventasis narys, gali pritaikyti sau šį didį Apaštalo posakį: „Ir gyvenu jau nebe aš, bet Kristus gyvena manyje.“
59. Tai, ką pasakėme apie „mistinę Galvą“, būtų neišsamu, jei bent trumpai nepalietume šio to paties Apaštalo posakio: „Kristus yra Bažnyčios Galva: Jis yra savo Kūno Gelbėtojas.“ Šiuose žodžiuose randame galutinę priežastį, kodėl Bažnyčios Kūnas vadinamas Kristaus vardu, būtent, kad Kristus yra šio Kūno Dieviškasis Gelbėtojas. Samariečiai teisingai Jį paskelbė „pasaulio Gelbėtoju“; iš tiesų Jis neabejotinai turi būti vadinamas „visų žmonių Gelbėtoju“, net jei turime pridurti su Pauliumi: „ypač tikinčiųjų“, nes Jis, labiau už visus kitus, savo Krauju nupirko savo narius, sudarančius Bažnyčią. Bet kadangi šią temą jau išsamiai ir aiškiai aptarėme, kalbėdami apie Bažnyčios gimimą ant Kryžiaus, apie Kristų kaip gyvenimo šaltinį ir šventumo principą bei Kristų kaip savo Mistinio Kūno palaikytoją, nėra priežasties toliau tai aiškinti; verčiau visi mes, amžinai dėkodami Dievui, medituokime apie tai su nuolankiu ir atidžiu protu. Mat tai, ką mūsų Viešpats pradėjo kabėdamas ant Kryžiaus, Jis nenutrūkstamai tęsia tarp dangaus džiaugsmų: „Mūsų Galva,“ sako šv. Augustinas, „užtaria mus: vienus narius Jis priima, kitus baudžia, kitus valo, kitus guodžia, kitus kuria, kitus šaukia, kitus atšaukia, kitus taiso, kitus atnaujina.“ Bet mums tenka bendradarbiauti su Kristumi šiame išganymo darbe, „iš vieno ir per vieną išgelbėti ir gelbėtojai.“
60. Dabar, Gerbiami Broliai, pereiname prie tos mūsų aiškinimo dalies, kurioje norime paaiškinti, kodėl Kristaus Kūnas, tai yra Bažnyčia, turėtų būti vadinamas mistiniu. Šis pavadinimas, vartojamas daugelio ankstyvųjų rašytojų, yra patvirtintas gausiais Popiežiškais dokumentais. Yra keletas priežasčių, kodėl jis turėtų būti vartojamas; mat jis leidžia atskirti Bažnyčios Kūną, kuris yra visuomenė, kurios Galva ir Valdovas yra Kristus, nuo Jo fizinio Kūno, kuris, gimęs iš Dievo Motinos Mergelės, dabar sėdi Tėvo dešinėje ir yra paslėptas po Eucharistijos šydais; ir, kas dar svarbiau atsižvelgiant į šiuolaikines klaidas, šis pavadinimas leidžia mums atskirti ją nuo bet kokio kito kūno, ar tai būtų fizinis, ar moralinis.
61. Natūraliame kūne vienybės principas taip sujungia dalis, kad kiekviena neturi savo individualios egzistencijos; priešingai, Mistiniame Kūne tarpusavio sąjunga, nors ir vidinė, sujungia narius ryšiu, kuris leidžia kiekvienam visiškai mėgautis savo asmenybe. Be to, jei nagrinėjame santykius tarp atskirų narių ir viso kūno, kiekviename fiziniame, gyvame kūne visi skirtingi nariai galiausiai yra skirti tik viso kūno labui; tuo tarpu, jei žiūrime į galutinį naudingumą, kiekviena moralinė žmonių sąjunga galiausiai yra nukreipta į visų bendrą ir kiekvieno atskiro nario pažangą, nes jie yra asmenys. Ir taip – grįžtant prie mūsų temos – kaip Amžinojo Tėvo Sūnus nusileido iš dangaus mūsų visų išganymui, taip Jis įsteigė Bažnyčios kūną ir praturtino jį dieviškąja Dvasia, kad nemirtingos sielos pasiektų amžinąją laimę pagal Apaštalo žodžius: „Viskas yra jūsų, o jūs Kristaus, o Kristus Dievo.“ Mat Bažnyčia egzistuoja tiek tikinčiųjų labui, tiek Dievo ir Jėzaus Kristaus, kurį Jis siuntė, šlovei.
62. Bet jei palyginsime mistinį kūną su moraliniu kūnu, reikia pastebėti, kad skirtumas tarp jų nėra menkas; jis yra labai reikšmingas ir svarbus. Moraliniame kūne vienybės principas yra tik bendras tikslas ir visų bendradarbiavimas pagal visuomenės valdžią siekiant to tikslo; tuo tarpu Mistiniame Kūne, apie kurį kalbame, šį bendradarbiavimą papildo kitas vidinis principas, kuris efektyviai egzistuoja visumoje ir kiekvienoje jos dalyje, ir kurio pranašumas yra toks, kad jis pats savaime yra gerokai pranašesnis už bet kokius vienybės ryšius, randamus fiziniame ar moraliniame kūne. Kaip sakėme anksčiau, tai yra kažkas ne iš natūralios, o iš antgamtinės tvarkos; tai yra kažkas savaime begalinis, nesukurtas: Dievo Dvasia, kuri, kaip sako Angelų Daktaras, „skaitine prasme viena ir ta pati, užpildo ir vienija visą Bažnyčią.“
63. Taigi šis žodis savo teisinga reikšme leidžia mums suprasti, kad Bažnyčia, tobula savo rūšies visuomenė, nesusideda tik iš moralinių ir juridinių elementų bei principų. Ji gerokai pranoksta visas kitas žmogaus visuomenes; ji jas pranoksta taip, kaip malonė pranoksta prigimtį, kaip nemirtingi dalykai yra aukščiau už viską, kas laikina. Tokios žmogaus visuomenės, ypač pilietinė visuomenė, jokiu būdu neturėtų būti niekinamos ar menkinamos; tačiau visa Bažnyčia nėra šioje natūralioje tvarkoje, kaip ir visas žmogus nėra aprėpiamas mūsų mirtingo kūno organizme. Nors juridiniai principai, kuriais remiasi ir yra įsteigta Bažnyčia, kyla iš dieviškosios konstitucijos, kurią jai davė Kristus, ir prisideda prie jos antgamtinio tikslo pasiekimo, vis dėlto tai, kas iškelia krikščionių visuomenę gerokai aukščiau visos natūralios tvarkos, yra mūsų Atpirkėjo Dvasia, kuri persmelkia ir užpildo kiekvieną Bažnyčios esybės dalį ir veikia joje iki laikų pabaigos kaip kiekvienos malonės, kiekvienos dovanos ir kiekvienos stebuklingos galios šaltinis. Kaip mūsų sudėtinis mirtingas kūnas, nors ir yra nuostabus Kūrėjo darbas, gerokai atsilieka nuo mūsų sielos aukštosios orumo, taip krikščionių bendruomenės socialinė struktūra, nors ir skelbia savo dieviškojo Architekto išmintį, vis dėlto lieka kažkuo žemesniu, palyginti su dvasinėmis dovanomis, kurios suteikia jai grožį ir gyvybę, ir su dieviškuoju šaltiniu, iš kurio jos kyla.
64. Iš to, ką iki šiol parašėme ir paaiškinome, Gerbiami Broliai, manome, akivaizdu, kaip smarkiai klysta tie, kurie savavališkai teigia, kad Bažnyčia yra kažkas paslėpta ir nematoma, kaip ir tie, kurie laiko ją tik žmogaus institucija, turinčia tam tikrą drausmės kodeksą ir išorinius ritualus, bet neturinčia galios perduoti antgamtinį gyvenimą. Priešingai, kaip Kristus, Bažnyčios Galva ir Pavyzdys, „nėra visas, jei svarstoma tik Jo matoma žmogaus prigimtis… ar tik Jo dieviškoji, nematoma prigimtis…, bet Jis yra vienas per abiejų sąjungą ir vienas abiejuose… taip yra ir su Jo Mistiniu Kūnu“, nes Dievo Žodis priėmė žmogaus prigimtį, galinčią kentėti, kad savo krauju pašventintų Jo įsteigtą matomą visuomenę ir „per matomą valdžią grąžintų žmogų prie nematomų dalykų.“
65. Dėl šios priežasties mes apgailestaujame ir smerkiame pražūtingą klaidą tų, kurie svajoja apie įsivaizduojamą Bažnyčią, tam tikrą visuomenę, kuri kyla ir auga iš meilės, kuriai jie, šiek tiek paniekinamai, priešpastato kitą, vadinamą juridiniu. Bet šis jų įvedamas skirtumas yra klaidingas: mat jie nesupranta, kad priežastis, kuri paskatino mūsų Dieviškąjį Atpirkėją suteikti Jo įsteigtai žmonių bendruomenei visuomenės, tobulos savo rūšies, konstituciją, turinčią visus juridinius ir socialinius elementus – būtent, kad Jis žemėje pratęstų išganingą Atpirkimo darbą – taip pat buvo priežastis, kodėl Jis norėjo, kad ji būtų praturtinta dangaus Guodėjo dovanomis. Amžinasis Tėvas iš tiesų norėjo, kad ji būtų „Jo mylimo Sūnaus karalystė“; bet tai turėjo būti tikra karalystė, kurioje visi tikintieji Jam atiduotų visą savo proto ir valios auką, ir nuolankiai bei paklusniai sektų Juo, Kuris mūsų labui „tapo paklusnus iki mirties.“ Tad negali būti jokios tikros priešpriešos ar konflikto tarp nematomos Šventosios Dvasios misijos ir juridinės Valdovo bei Mokytojo komisijos, gautos iš Kristaus, nes jos viena kitą papildo ir tobulina – kaip kūnas ir siela žmoguje – ir kyla iš vieno mūsų Atpirkėjo, kuris ne tik pasakė, kvėpuodamas ant Apaštalų: „Priimkite Šventąją Dvasią,“ bet ir aiškiai įsakė: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš siunčiu jus;“ ir vėl: „Kas jūsų klauso, manęs klauso.“
66. Ir jei kartais Bažnyčioje pasirodo kažkas, kas rodo mūsų žmogaus prigimties silpnumą, tai neturėtų būti priskiriama jos juridinei konstitucijai, bet greičiau tai apgailėtinai polinkio į blogį, esančio kiekviename individus, kurį jos Dieviškasis Įkūrėjas leidžia net kartais aukščiausiuose Jo Mistinio Kūno nariuose, kad būtų išbandoma tiek Ganytojų, tiek kaimenių dorybė, ir kad visi galėtų padidinti savo krikščioniškojo tikėjimo nuopelnus. Mat, kaip sakėme anksčiau, Kristus nenorėjo iš savo Bažnyčios pašalinti nusidėjėlių; taigi, jei kai kurie jos nariai kenčia nuo dvasinių negalavimų, tai nėra priežastis, kodėl turėtume mažiau mylėti Bažnyčią, bet greičiau priežastis, kodėl turėtume labiau atsiduoti jos nariams. Be abejo, mylinti Motina yra nekalta Sakramentuose, kuriais ji gimdo ir maitina savo vaikus; tikėjime, kurį ji visada išlaikė nepažeistą; savo šventuose įstatymuose, primestuose visiems; evangeliniuose patarimuose, kuriuos ji rekomenduoja; tose dangaus dovanose ir nepaprastose malonėse, per kurias su neišsemiamu vaisingumu ji pagimdo kankinių, mergelių ir išpažinėjų minias. Bet jai negali būti priskiriama kaltė, jei kai kurie nariai suklumpa, būdami silpni ar sužeisti. Jų vardu ji kasdien meldžiasi Dievui: „Atleisk mums mūsų kaltes;“ ir su drąsia motinos širdimi ji iškart imasi darbo, slaugydama juos, kad jie atgautų dvasinę sveikatą. Tad kai Jėzaus Kristaus Kūną vadiname „mistiniu“, pats šio žodžio reikšmė perteikia iškilmingą įspėjimą. Tai įspėjimas, kuris atsiliepia šv. Leono žodžiuose: „Pripažink, krikščioni, savo orumą, ir, tapęs dieviškosios prigimties dalininku, negrįžk prie savo buvusios menkystės per netinkamą elgesį. Atmink, kokios Galvos ir kokio Kūno tu esi narys.“
67. Čia, Gerbiami Broliai, norime ypač kalbėti apie mūsų vienybę su Kristumi Bažnyčios Kūne, dalyką, kuris, kaip teisingai pastebi Augustinas, yra sublime, paslaptinga ir dieviška; bet dėl šios priežasties dažnai atsitinka, kad daugelis ją neteisingai supranta ir klaidingai aiškina. Iš karto akivaizdu, kad ši vienybė yra labai glaudus. Šventuosiuose Raštuose ji prilyginama skaisčiai vyro ir žmonos sąjungai, gyvybinei šakos ir vynmedžio sąjungai bei mūsų kūne randamam sujungimui. Dar daugiau, ji vaizduojama kaip tokia glaudus, kad Apaštalas sako: „Jis (Kristus) yra Bažnyčios Kūno Galva,“ o nenutrūkstama Tėvų tradicija nuo seniausių laikų moko, kad Dieviškasis Atpirkėjas ir visuomenė, kuri yra Jo Kūnas, sudaro vieną mistinę asmenybę, tai yra, cituojant Augustiną, visą Kristų. Pats mūsų Gelbėtojas savo kunigiškoje maldoje nedvejodamas prilygino šią vienybę tai nuostabiai vienybei, kuria Sūnus yra Tėve, o Tėvas Sūnuje.
68. Mūsų vienybė Kristuje ir su Kristumi pirmiausia akivaizdi iš to, kad, kadangi Kristus nori, jog Jo krikščionių bendruomenė būtų Kūnas, kuris yra tobula visuomenė, jos nariai turi būti sujungti, nes visi kartu dirba vienam tikslui. Kuo kilnesnis tikslas, kurio jie siekia, ir kuo dieviškesnis motyvas, skatinantis šį bendradarbiavimą, tuo aukštesnė, be abejo, bus vienybė. Dabar aptariamas tikslas yra aukščiausio laipsnio: nuolatinis Kūno narių pašventinimas Dievo ir paaukoto Avinėlio šlovei. Motyvas yra visiškai dieviškas: ne tik Amžinojo Tėvo geras noras ir karščiausias mūsų Gelbėtojo troškimas, bet ir vidinis Šventosios Dvasios įkvėpimas bei impulsas mūsų protuose ir širdyse. Mat jei net mažiausias išganymui naudingas veiksmas negali būti atliktas, išskyrus Šventojoje Dvasioje, kaip gali nesuskaičiuojamos įvairių tautų ir rasių minios darniai dirbti kartu aukščiausiai Trejybės Dievo šlovei, jei ne Jo galioje, kuris kyla iš Tėvo ir Sūnaus vienu amžinu meilės aktu?
69. Kadangi šio Kristaus socialinio kūno Įkūrėjas norėjo, kad jis būtų matomas, visų jo narių bendradarbiavimas taip pat turi būti išoriškai akivaizdus per jų to paties tikėjimo išpažinimą ir tų pačių šventų ritualų dalijimąsi, per dalyvavimą toje pačioje Aukoje ir praktinį tų pačių įstatymų laikymąsi. Visų pirma absoliučiai būtina, kad Aukščiausioji Galva, tai yra Jėzaus Kristaus Vietininkas žemėje, būtų matoma visų akims, nes būtent Jis efektyviai vadovauja darbui, kurį visi bendrai atlieka, abipusiai padėdami siekti pasiūlyto tikslo. Kaip Dieviškasis Atpirkėjas pasiuntė Guodėją, Tiesos Dvasią, kuri Jo vardu turėtų nematomai valdyti Bažnyčią, taip pat Jis pavedė Petrui ir jo įpėdiniams būti Jo asmeniniais atstovais žemėje ir perimti matomą krikščionių bendruomenės valdymą.
70. Šie juridiniai ryšiai patys savaime gerokai pranoksta bet kurios kitos, kad ir kokios aukštos, žmogaus visuomenės ryšius; ir vis dėlto prie jų turi būti pridėtas kitas vienybės principas per tas tris dorybes – krikščionišką tikėjimą, viltį ir meilę, kurios taip glaudžiai sujungia mus vienus su kitais ir su Dievu.
71. „Vienas Viešpats, vienas tikėjimas,“ rašo Apaštalas: tikėjimas, tai yra, kuriuo mes tvirtai laikomės Dievo ir Jėzaus Kristaus, kurį Jis siuntė. Mylimas mokinys moko mus, kaip glaudžiai šis tikėjimas sujungia mus su Dievu: „Kiekvienas, kas išpažįsta, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, Dievas jame pasilieka, ir jis Dieve.“ Šis krikščioniškasis tikėjimas ne mažiau glaudžiai sujungia mus vienus su kitais ir su mūsų dieviškąja Galva. Mat visi mes, tikintieji, „turėdami tą pačią tikėjimo dvasią,“ esame apšviesti ta pačia Kristaus šviesa, maitinami tuo pačiu Kristaus Maistu ir gyvename pagal Kristaus mokymo autoritetą. Jei visuose kvėpuoja ta pati tikėjimo dvasia, mes visi gyvename tuo pačiu gyvenimu „Dievo Sūnaus tikėjime, kuris mus mylėjo ir atidavė save už mus.“ Ir kai per karštą tikėjimą priimame Kristų, mūsų Galvą, kad Jis gyventų mūsų širdyse, kaip Jis yra mūsų tikėjimo autorius, taip Jis bus ir jo užbaigėjas.
72. Kaip tikėjimu šioje žemėje mes tvirtai laikomės Dievo kaip tiesos Autoriaus, taip krikščioniška viltimi mes trokštame Jo kaip palaimos šaltinio, „laukdami palaimintos vilties ir didžiojo Dievo šlovės atėjimo.“ Būtent dėl šio visuotinio dangaus Karalystės troškimo mes nenorime nuolatinio būsto čia, žemėje, bet ieškome jo aukštybėse, ir dėl mūsų ilgesio aukštybių šlovės Pagonių Apaštalas nedvejodamas sakė: „Vienas Kūnas ir viena Dvasia, kaip esate pašaukti viena jūsų pašaukimo viltimi;“ dar daugiau, Kristus mumyse yra mūsų šlovės viltis.
73. Bet jei tikėjimo ir vilties ryšiai, jungiantys mus su mūsų Atpirkėju Jo Mistiniame Kūne, yra svarbūs ir reikšmingi, meilės ryšiai tikrai ne mažiau tokie. Jei net natūralioje tvarkoje draugystės meilė yra kažkas aukščiausio kilnumo, ką galime pasakyti apie tą antgamtinę meilę, kurią Dievas įlieja į mūsų širdis? „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas jame.“ Šios meilės poveikis – toks, atrodo, yra Dievo įstatymas – yra priversti Jį įeiti į mūsų mylinčias širdis, kad grąžintų meilę už meilę, kaip Jis sakė: „Jei kas mane myli…, mano Tėvas jį mylės, ir mes ateisime pas jį, ir pas jį apsigyvensime.“ Tad meilė, labiau nei bet kuri kita dorybė, glaudžiai sujungia mus su Kristumi. Kiek daug Bažnyčios vaikų, liepsnojančių šia dangaus ugnimi, džiaugėsi kentėdami įžeidimus už Jį, ir susidurdami bei įveikdami sunkiausius išbandymus, net kainuojančius jų gyvybes ir kraujo praliejimą. Dėl šios priežasties mūsų Dieviškasis Gelbėtojas karštai mus ragina šiais žodžiais: „Pasilikite mano meilėje.“ Ir kadangi meilė, jei ji neveiksmingai neišsiveržia gerais darbais, yra visiškai tuščia ir nenaudinga, Jis tuoj pat pridūrė: „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje; kaip ir aš laikiausi mano Tėvo įsakymų ir pasilieku Jo meilėje.“
74. Bet, atitinkamai šiai Dievo ir Kristaus meilei, turi būti ir artimo meilė. Kaip galime teigti, kad mylime Dieviškąjį Atpirkėją, jei nekenčiame tų, kuriuos Jis atpirko savo brangiu krauju, kad padarytų juos savo Mistinio Kūno nariais? Dėl šios priežasties mylimas mokinys mus įspėja: „Jei kas sako: ‘Aš myliu Dievą’, o nekenčia savo brolio, tas melagis. Mat kas nemyli savo brolio, kurį mato, kaip gali mylėti Dievą, kurio nemato? Ir šį įsakymą turime iš Dievo, kad kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį.“ Greičiau reikėtų sakyti, kad kuo labiau tampame „nariai vieni kitiems“, „rūpestingi vieni kitiems“, tuo glaudžiau būsime sujungti su Dievu ir Kristumi; kita vertus, kuo karštesnė meilė jungia mus su Dievu ir mūsų dieviškąja Galva, tuo glaudžiau būsime sujungti vieni su kitais meilės ryšiais.
75. Dabar vienintelis Dievo Sūnus apkabino mus savo begaline išmintimi ir nemirštančia meile dar prieš pasaulio pradžią. Ir kad Jis galėtų suteikti matomą ir nepaprastai gražų šios meilės išraišką, Jis hipostatinėje sąjungoje priėmė mūsų prigimtį: todėl – kaip Maksimas Turinas su tam tikru nesudėtingu paprastumu pastebi – „Kristuje mūsų kūnas mus myli.“ Bet mūsų Dieviškojo Atpirkėjo išmintis ir meilė, kurių objektas mes buvome nuo pirmosios Jo Įsikūnijimo akimirkos, pranoksta viską, ką žmogaus protas gali tikėtis suvokti. Mat vos tik Jis buvo pradėtas Dievo Motinos įsčiose, kai pradėjo mėgautis Regėjimo Palaima, ir toje vizijoje visi Jo Mistinio Kūno nariai nuolat ir nenutrūkstamai buvo Jam prieš akis, ir Jis apkabino juos savo atperkančia meile. O nuostabus dieviškos meilės mums nusižeminimas! O neįkainojama beribės meilės dovana! Lopšyje, ant Kryžiaus, amžinoje Tėvo šlovėje Kristus turi visus Bažnyčios narius prieš save ir sujungtus su Juo daug aiškesniu ir meilesniu būdu nei motina, kuri glaudžia savo vaiką prie krūtinės, ar žmogus, kuris pažįsta ir myli save.
76. Iš viso to, ką iki šiol pasakėme, jūs lengvai suprasite, Gerbiami Broliai, kodėl Apaštalas Paulius taip dažnai rašo, kad Kristus yra mumyse ir mes Kristuje. To įrodymui yra dar viena subtilesnė priežastis. Kristus yra mumyse per savo Dvasią, kurią Jis mums duoda ir per kurią Jis veikia mumyse taip, kad visa Šventosios Dvasios dieviška veikla mūsų sielose taip pat turi būti priskirta Kristui. „Jei kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo,“ sako Apaštalas, „bet jei Kristus yra jumyse…, dvasia gyvena dėl pateisinimo.“
77. Šis Kristaus Dvasios bendravimas yra kanalas, per kurį visos dovanos, galios ir nepaprastos malonės, gausiai randamos Galvoje kaip jų šaltinyje, teka į visus Bažnyčios narius ir kasdien juose tobulinamos pagal vietą, kurią jie užima Jėzaus Kristaus Mistiniame Kūne. Taip Bažnyčia tampa tarsi Atpirkėjo užpildymu ir papildymu, o Kristus tam tikra prasme per Bažnyčią pasiekia pilnatvę visame kame. Čia randame priežastį, kodėl, pagal jau minėtą Augustino nuomonę, mistinė Galva, tai yra Kristus, ir Bažnyčia, kuri čia, žemėje, kaip kitas Kristus atspindi Jo asmenį, sudaro vieną naują žmogų, kuriame dangus ir žemė sujungiami, tęsiant išganingą Kryžiaus darbą: turime omenyje Kristų, Galvą ir Kūną, visą Kristų.
78. Mat mes nežinome fakto, kad ši gili tiesa – mūsų vienybė su Dieviškuoju Atpirkėju ir ypač Šventosios Dvasios buvimas mūsų sielose – yra apgaubta tamsa daugybe šydų, kurie trukdo mūsų gebėjimui ją suprasti ir paaiškinti, tiek dėl pačios doktrinos paslėptos prigimties, tiek dėl mūsų žmogaus proto ribotumo. Bet mes taip pat žinome, kad iš gerai nukreipto ir rimto šios doktrinos tyrimo, iš įvairių nuomonių susidūrimo ir jų aptarimo, jei tai reguliuojama meile tiesai ir deramu paklusnumu Bažnyčiai, bus gauta daug šviesos, kuri savo ruožtu padės progresuoti giminingose šventosiose moksluose. Todėl mes nesmerkiame tų, kurie įvairiais būdais ir su skirtingais samprotavimais deda visas pastangas, kad suprastų ir paaiškintų šios mūsų nuostabios vienybės su Kristumi paslaptį. Bet tegul visi be kompromisų sutinka dėl šio, jei nenori nuklysti nuo tiesos ir ortodoksinio Bažnyčios mokymo: atmesti bet kokią mistinę sąjungą, kuria Kristaus tikintieji bet kokiu būdu peržengtų kūrinių sferą ir neteisingai įeitų į dieviškąją, net jei tai būtų tik vieno amžinosios Dievybės atributo pasisavinimas sau. Be to, tegul visi laiko tai tikra tiesa, kad visos šios veiklos yra bendros švenčiausiajai Trejybei, kiek jos turi Dievą kaip aukščiausią veiksmingą priežastį.
79. Taip pat reikia turėti omenyje, kad čia kalbama apie paslėptą paslaptį, kuri šioje žemiškoje tremtyje gali būti matoma tik miglotai per šydą, ir kurios jokie žmogaus žodžiai negali išreikšti. Dieviškieji Asmenys sakomi gyvenantys tiek, kiek jie yra intelektu apdovanotoms būtybėms būdu, kuris pranoksta žmogaus supratimą, ir unikaliu bei labai intymiu būdu, kuris peržengia visą sukurtą prigimtį, šios būtybės per pažinimą ir meilę užmezga santykį su Jais. Jei norėtume bent iš dalies aiškiau suvokti šią tiesą, nepamirškime metodo, kurį Vatikano Susirinkimas stipriai rekomendavo panašiais atvejais, kai šios paslaptys lyginamos viena su kita ir su tikslu, į kurį jos nukreiptos, kad šviesoje, kurią šis palyginimas meta ant jų, galėtume bent iš dalies įžvelgti paslėptus Dievo dalykus.
80. Todėl mūsų mokyčiausias pirmtakas Leonas XIII, laimingo atminimo, kalbėdamas apie mūsų vienybę su Kristumi ir su Dieviškuoju Guodėju, kuris gyvena mumyse, ir nukreipdamas savo žvilgsnį į tą palaimintą regėjimą, per kurį ši mistinė vienybė pasieks savo patvirtinimą ir tobulumą danguje, sako: „Ši nuostabi sąjunga, arba gyvenimas, tinkamai taip vadinamas, skiriasi nuo to, kuriuo Dievas apkabina ir džiugina išrinktuosius, tik dėl mūsų žemiškosios būsenos.“ Toje dangiškoje vizijoje žmogaus proto akims, sustiprintoms šlovės šviesos, bus leista kontempliuoti Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią visiškai neišsakomu būdu, dalyvauti per amžinybę Dieviškųjų Asmenų procesijose ir džiaugtis laime, panašia į tą, kuria džiaugiasi šventoji ir nedaloma Trejybė.
81. Mums atrodo, kad kažko trūktų tam, ką iki šiol pasiūlėme apie glaudžią Jėzaus Kristaus Mistinio Kūno vienybę su jo Galva, jei čia nepridėtume kelių žodžių apie Šventąją Eucharistiją, per kurią ši vienybė šio mirtingo gyvenimo metu pasiekia tarsi kulminaciją.
82. Per Eucharistinę Auką Kristus mūsų Viešpats norėjo suteikti tikintiesiems ryškų mūsų vienybės tarpusavyje ir su mūsų dieviškąja Galva pasireiškimą, nuostabų ir neapsakomai pagirtiną. Mat šioje Aukoje šventasis tarnas veikia kaip mūsų Gelbėtojo, bet ir viso Mistinio Kūno bei kiekvieno tikinčiojo vietininkas. Šioje Aukos veiksmo metu per kunigo rankas, kurio vieninteliu žodžiu Nekaltasis Avinėlis yra ant altoriaus, patys tikintieji, sujungti su juo malda ir troškimu, aukoja Amžinajam Tėvui labiausiai priimtiną pagyrimo ir sutaikinimo auką už visos Bažnyčios poreikius. Ir kaip Dieviškasis Atpirkėjas, mirdamas ant Kryžiaus, aukojo save Amžinajam Tėvui kaip visos žmogaus giminės Galva, taip „šioje švarioje aukoje“ Jis aukoja dangaus Tėvui ne tik save kaip Bažnyčios Galvą, bet savyje ir savo mistinius narius, nes Jis visus, net silpnus ir sergančius, laiko savo meiliausioje Širdyje.
83. Pats Eucharistijos Sakramentas yra ryškus ir nuostabus Bažnyčios vienybės simbolis, jei atsižvelgsime, kaip pašventinamoje duonoje daug grūdų sudaro vieną visumą, ir kad jame mums duodamas pats antgamtinės malonės Autorius, kad per Jį gautume meilės dvasią, kurioje esame raginami gyventi jau nebe savo, bet Kristaus gyvenimą, ir mylėti patį Atpirkėją visuose Jo socialinio Kūno nariuose.
84. Tad šiais liūdnais ir nerimastingais laikais, kuriuos išgyvename, yra daugybė tų, kurie taip tvirtai laikosi Kristaus Viešpaties, paslėpto po Eucharistijos šydais, kad nei sielvartas, nei vargas, nei badas, nei nuogumas, nei pavojus, nei persekiojimas, nei kardas negali jų atskirti nuo Jo meilės, tad tikrai negali būti abejonių, kad Šventoji Komunija, kuri Dievo apvaizda vėl yra daug dažnesnė net nuo ankstyvos vaikystės, gali tapti tos tvirtybės šaltiniu, kuri ne retai paverčia krikščionis didvyriais.
85. Jei tikintieji, Gerbiami Broliai, nuoširdaus pamaldumo dvasia tiksliai supranta šiuos dalykus ir tvirtai jų laikosi, jie lengviau išvengs tų klaidų, kurios kyla iš neatsakingo šio sudėtingo klausimo tyrimo, kaip kai kurie padarė, ne be rimto pavojaus katalikų tikėjimui ir sielų ramybei trikdymo.
86. Mat yra tokių, kurie nepaiso fakto, kad Apaštalas Paulius, kalbėdamas apie šią doktriną, naudojo metaforinę kalbą, ir nesugebėdami tinkamai atskirti tikslios bei tinkamos terminų – fizinio kūno, socialinio kūno ir Mistinio Kūno – reikšmės, prieina prie iškreiptos vienybės idėjos. Jie Dieviškąjį Atpirkėją ir Bažnyčios narius sulieja į vieną fizinę asmenybę, ir, suteikdami žmogui dieviškas savybes, daro Kristų mūsų Viešpatį pavaldų klaidai ir žmogaus polinkiui į blogį. Bet katalikų tikėjimas ir šventųjų Tėvų raštai atmeta tokį klaidingą mokymą kaip bedievišką ir šventvagišką; ir Pagonių Apaštalo protui tai taip pat nepriimtina, nes, nors jis Kristų ir Jo Mistinį Kūną sujungia į nuostabiai intymią sąjungą, jis vis dėlto atskiria vieną nuo kito kaip Sužadėtinį nuo Sužadėtinės.
87. Ne mažiau toli nuo tiesos yra pavojinga tų klaida, kurie stengiasi iš mūsų visų paslaptingos vienybės su Kristumi išvesti tam tikrą nesveiką kvietizmą. Jie visą krikščionių dvasinį gyvenimą ir jų pažangą dorybėse priskiria vien Dieviškosios Dvasios veikimui, atmesdami ir nepaisydami bendradarbiavimo, kuris mums priklauso. Žinoma, niekas negali paneigti, kad Jėzaus Kristaus Šventoji Dvasia yra vienintelis šaltinis bet kokios antgamtinės galios, patenkančios į Bažnyčią ir jos narius. Mat „Viešpats duos malonę ir šlovę,“ kaip sako Psalmistas. Bet kad žmonės nuolat ištvertų savo geruose darbuose, kad jie karštai žengtų į priekį malonėje ir dorybėje, kad jie uoliai siektų krikščioniškojo tobulumo aukštumų ir tuo pačiu metu, pagal savo galias, skatintų kitus pasiekti tą patį tikslą, – viso to dangiškoji Dvasia nenori pasiekti, jei jie kasdien neprideda savo uolaus veiklumo dalies. „Mat dieviškos malonės teikiamos ne tiems, kurie miega, bet tiems, kurie budi,“ kaip sako šv. Ambraziejus. Mat jei mūsų mirtingame kūne nariai stiprėja ir auga per nuolatinį pratimą, tuo labiau tai galima pasakyti apie Jėzaus Kristaus socialinį Kūną, kuriame kiekvienas atskiras narys išlaiko savo asmeninę laisvę, atsakomybę ir elgesio principus. Dėl šios priežasties tas, kuris sakė: „Aš gyvenu, jau nebe aš, bet Kristus gyvena manyje,“ tuo pačiu nedvejodamas tvirtino: „Jo (Dievo) malonė manyje nebuvo tuščia, bet aš darbavausi gausiau už juos visus: tačiau ne aš, bet Dievo malonė su manimi.“ Tad visiškai aišku, kad šiuose klaidinguose mokymuose paslaptis, kurią svarstome, nėra nukreipta į tikinčiųjų dvasinį tobulėjimą, bet yra pasukta jų apgailėtinam pražūtingumui.

88. Panašų rezultatą lemia tų nuomonės, kurie teigia, kad mažai reikšmės turėtų būti teikiama dažnam mažųjų nuodėmių išpažinimo atlikimui. Jų teigimu, daug svarbesnis yra tas bendras išpažinimas, kurį Kristaus Sužadėtinė, apsupta savo vaikų Viešpatyje, kasdien atlieka per kunigo lūpas, artėjančio prie Dievo altoriaus. Kaip gerai žinote, Gerbiami Broliai, tiesa, kad mažosios nuodėmės gali būti atpirktos daugybe būdų, kurie yra labai giriami. Bet norint užtikrinti greitesnę pažangą dorybės kelyje kasdien, mes norime, kad pamaldus dažno išpažinimo atlikimo paprotys, kurį Bažnyčion įvedė Šventosios Dvasios įkvėpimas, būtų uoliai skatinamas. Per jį didėja tikras savęs pažinimas, auga krikščioniška nuolankumas, taisomi blogi įpročiai, priešinamasi dvasiniam aplaidumui ir šaltumui, valoma sąžinė, stiprinama valia, pasiekiamas naudingas savikontrolė ir malonė didėja pačio Sakramento galia. Tad tie jauni dvasininkai, kurie menkina ar mažina dažno išpažinimo pagarbą, tegul supranta, kad tai, ką jie daro, prieštarauja Kristaus Dvasiai ir yra pražūtinga mūsų Gelbėtojo Mistiniam Kūnui.
89. Yra ir tokių, kurie neigia maldoms bet kokią prašomąją galią arba stengiasi žmonių mintyse įteigti idėją, kad privačios Dievui skirtos maldos turėtų būti laikomos mažai vertomis, o viešosios maldos, atliekamos Bažnyčios vardu, yra tos, kurios tikrai svarbios, nes jos kyla iš Kristaus Mistinio Kūno. Ši nuomonė yra klaidinga; mat Dieviškasis Atpirkėjas yra glaudžiausiai sujungtas ne tik su savo Bažnyčia, kuri yra Jo mylima Sužadėtinė, bet ir su kiekvienu atskiru tikinčiuoju, ir Jis karštai trokšta su jais kalbėtis širdis širdžiai, ypač po Šventosios Komunijos. Tiesa, kad viešoji malda, kiek ji yra atliekama motinos Bažnyčios, savo orumu kaip Kristaus Sužadėtinės pranoksta bet kokią kitą maldos rūšį; bet jokios maldos, net ir pačios privačiausios, netrūksta orumo ar galios, ir visos maldos yra didžiausios pagalbos Mistiniam Kūnui, kuriame, per Šventųjų Bendravimą, negeras darbas negali būti atliktas, ne dorybė praktikuojama atskirų narių, kuri taip pat neprisidėtų prie visų išganymo. Taip pat žmogui neleidžiama prašyti sau asmeniškų malonių net ir šiam gyvenimui vien todėl, kad jis yra šio Kūno narys, jei tik jis visada pasiduoda dieviškajai valiai; nes nariai išlaiko savo asmenybes ir lieka pavaldūs savo individualiems poreikiams. Be to, kaip aukštai visi turėtų vertinti minties maldą, įrodo ne tik bažnytiniai dokumentai, bet ir šventųjų paprotys bei praktika.
90. Galiausiai yra tokių, kurie teigia, kad mūsų maldos turėtų būti nukreiptos ne į Jėzaus Kristaus asmenį, o greičiau į Dievą ar Amžinąjį Tėvą per Kristų, nes mūsų Gelbėtojas kaip Jo Mistinio Kūno Galva yra tik „Dievo ir žmonių Tarpininkas.“ Bet tai tikrai prieštarauja ne tik Bažnyčios protui ir krikščioniškajai praktikai, bet ir tiesai. Mat kalbant tiksliai, Kristus yra visuotinės Bažnyčios Galva, kaip Jis egzistuoja vienu metu abiejose savo prigimtyse; be to, Jis pats iškilmingai paskelbė: „Jei ko prašysite mano vardu, aš tai padarysiu.“ Nors maldos dažnai yra nukreipiamos per vienatinį Sūnų Amžinam Tėvui, ypač Eucharistinėje Aukoje – kurioje Kristus, kartu Kunigas ir Auka, ypač vykdo Tarpininko pareigas – vis dėlto net ir šioje Aukoje ne retai maldos kreipiamos ir į Dieviškąjį Atpirkėją; mat visi krikščionys privalo aiškiai žinoti ir suprasti, kad žmogus Jėzus Kristus taip pat yra Dievo Sūnus ir pats Dievas. Ir taip, kai kovojanti Bažnyčia savo pagarbumą ir maldas aukoją Nekaltajam Avinėliui, Šventajai Aukai, jos balsas, atrodo, atkartoją nenutrūkstamą triumfuojančios Bažnyčios chorą: „Tam, kuris sėdi ant sosto ir Avinėliui – palaiminimas, garbė, šlovė ir galia per amžius amžinuosius.“
91. Gerbiami Broliai, mūsų visų paslėptos vienybės su Kristumi paslapties išaiškinime mes iki šiol, kaip visuotinės Bažnyčios Mokytojas, apšvietėme protą tiesos šviesa, ir mūsų ganytojiškas darbas dabar reikalauja, kad suteiktume širdžiai paskatą mylėti šį Mistinį Kūną ta meilės ugnimi, kuri neapsiriboja mintimis ir žodžiais, bet išreiškiama darbais. Jei tie, kurie gyveno pagal Senąjį Įstatymą, galėjo giedoti apie savo žemiškąjį miestą: „Jei pamirštu tave, o Jeruzale, tebūnie mano dešinė pamiršta; teprilimpa mano liežuvis prie gomurio, jei tavęs neprisimenu, jei Jeruzalę nepadarau savo džiaugsmo pradžia,“ tai koks didesnis džiaugsmas ir iškilmingumas turėtų pripildyti mūsų širdis, kurios gyvena mieste, pastatytame ant šventojo gyvų ir išrinktų akmenų kalno, „pats Jėzus Kristus būdamas kertinis akmuo.“ Mat niekas negali būti įsivaizduojama garbingiau, kilniau, tikrai garbingiau, kaip priklausyti Vienai, Šventai, Katalikų, Apaštalinei ir Romos Bažnyčiai, kurioje mes tampame vieno Kūno nariais, tokiu pagirtinu ir unikaliu; esame vadovaujami vienos aukščiausios Galvos; esame pripildyti vienos dieviškosios Dvasios; esame maitinami savo žemiškosios tremties metu viena doktrina ir viena dangaus Duona, kol galų gale įžengsime į vieną, amžiną palaimą danguje.
92. Bet kad nebūtume apgauti tamsos angelu, kuris pasiverčia šviesos angelu, tebūnie štai aukščiausias mūsų meilės įstatymas: mylėti Kristaus Sužadėtinę taip, kaip Kristus norėjo, kad ji būtų, ir kaip Jis ją nupirko savo krauju. Todėl ne tik turime itin branginti Sakramentus, kuriais šventoji Motina Bažnyčia palaiko mūsų gyvenimą, iškilmingas ceremonijas, kurias ji švenčia mūsų paguodai ir džiaugsmui, šventąjį giesmę ir liturginius ritualus, kuriais ji pakelia mūsų mintis į dangų, bet ir sakramentus bei visus tuos pamaldumo pratimus, kuriais ji guodžia tikinčiųjų širdis ir švelniai jas persmelkia Kristaus Dvasia. Kaip jos vaikai, mums tenka ne tik atsilyginti jai už jos motinišką gerumą mums, bet ir gerbti autoritetą, kurį ji gavo iš Kristaus, kurio galia ji paima mūsų supratimą į Kristaus paklusnumą. Todėl esame įpareigoti laikytis jos įstatymų ir moralinių nurodymų, net jei kartais jie sunkiai paklūsta mūsų kritusiai prigimčiai; priversti savo maištaujantį kūną paklusti per savanorišką atgailą; ir kartais esame įspėjami susilaikyti net nuo nekenksmingų malonumų. Taip pat neužtenka mylėti šį Mistinį Kūną dėl jo dieviškosios Galvos šlovės ir dangaus dovanų; mes turime mylėti jį veiksminga meile, kaip jis pasirodo šioje mūsų mirtingoje kūnoje – sudarytas, tai yra, iš silpnų žmogiškų elementų, net jei kartais jie menkai tinka vietai, kurią jie užima šiame pagirtiname kūne.
93. Kad tokia tvirta ir neskaidoma meilė galėtų išlikti ir kasdien didėti mūsų sielose, turime priprasti matyti patį Kristų Bažnyčioje. Mat Kristus gyvena savo Bažnyčioje ir per ją moko, valdo ir pašvenčia; taip pat Kristus skirtingai pasireiškia skirtinguose savo visuomenės nariuose. Jei tikintieji stengiasi gyventi gyvo tikėjimo dvasia, jie ne tik tinkamai pagerbs ir pagarbins aukštesnius šio Mistinio Kūno narius, ypač tuos, kurie pagal Kristaus įsakymą turės atsakyti už mūsų sielas, bet ir priims į savo širdis tuos narius, kurie yra mūsų Gelbėtojo ypatingos meilės objektai: silpnus, tai yra, sužeistus ir sergančius, kuriems reikia materialinės ar dvasinės pagalbos; vaikus, kurių nekaltumas šiais laikais taip lengvai gali būti pavojuje, ir kurių jaunos širdys gali būti formuojamos kaip vaškas; ir galiausiai vargšus, padedant kuriems, tarsi per Jo aukščiausią gailestingumą, atpažįstame patį Jėzaus Kristaus asmenį.
94. Mat kaip Apaštalas pagrįstai mus įspėja: „Tie, kurie atrodo kaip silpnesni Kūno nariai, yra reikalingesni; ir tuos, kuriuos laikome mažiau garbingais Kūno nariais, mes supame didesne pagarba.“ Sąmoningi savo aukštos pareigos įsipareigojimų, mes laikome būtina šią rimtą mintį pakartoti šiandien, kai su giliai liūdna širdimi matome, kad kartais deformuoti, protiškai nesveiki ir paveldimomis ligomis sergantys yra atimami gyvybės, tarsi jie būtų nenaudinga našta visuomenei; ir šis metodas kai kurių yra sveikinamas kaip žmogaus pažangos pasireiškimas ir visiškai atitinkantis bendrąjį gėrį. Bet kas, turintis sveiką protą, neatpažįsta, kad tai ne tik pažeidžia natūralųjį ir dieviškąjį įstatymą, įrašytą kiekvieno žmogaus širdyje, bet ir įžeidžia kilniausius žmonijos instinktus? Šių nelaimingų aukų kraujas, kurios mūsų Atpirkėjui yra dar brangesnės dėl didesnio gailesčio, „šaukiasi Dievo iš žemės.“
95. Norint apsisaugoti nuo to nuoširdžios meilės, kuri reikalauja matyti mūsų Gelbėtoją Bažnyčioje ir jos nariuose, palaipsninio silpnėjimo, mums labiausiai tinka žvelgti į patį Jėzų kaip tobulą meilės Bažnyčiai modelį.
96. Pirmiausia imkime pavyzdį iš Jo meilės platumo. Mat Bažnyčia, Kristaus Sužadėtinė, yra viena; ir vis dėlto dieviškojo Sužadėtinio meilė yra tokia didelė, kad joje, savo Nuotakoje, apima visą žmogaus giminę be išimties. Mūsų Gelbėtojas praliejo savo Kraują būtent tam, kad per Kryžių sutaikintų žmones su Dievu ir priverstų juos suvienyti viename kūne, kad ir kokie skirtingi jie būtų pagal tautybę ar rasę. Tikra Bažnyčios meilė todėl reikalauja ne tik, kad mes vieni kitais rūpintumės kaip nariai ir dalintumės jų kančiomis, bet ir kad pripažintume kitus žmones, nors jie dar nėra sujungti su mumis Bažnyčios kūne, savo brolius Kristuje pagal kūną, kartu su mumis pašauktus į tą patį amžinąjį išganymą. Deja, ypač šiais laikais, yra tokių, kurie giria priešiškumą, neapykantą ir pagiežą, tarsi tai padidintų žmogaus orumą ir vertę. Bet mes, liūdėdami dėl šio mokymo pražūtingų pasekmių, sekime savo Taikingąjį Karalių, kuris mokė mus mylėti ne tik tuos, kurie yra kitokios tautybės ar rasės, bet net ir savo priešus. Kol mūsų širdis perpildyta Pagonių Apaštalo mokymo švelnumu, mes su juo šloviname Kristaus meilės ilgį, plotį, aukštį ir gylį, kuri nei rasės, nei papročių įvairovė negali sumažinti, nei vandenynų platybės susilpninti, nei karai, ar teisingi, ar neteisingi, sunaikinti.
97. Šiomis sunkiausiomis valandomis, Gerbiami Broliai, kai kūnai kankinami skausmo ir sielos slopinamos sielvarto, kiekvienas individas turi būti pažadintas šiai antgamtinei meilei, kad visų gerų žmonių bendromis pastangomis, stengiantis vienas kitą lenkti gailestingumu ir užuojauta – turime omenyje ypač tuos, kurie užsiima bet kokio pobūdžio pagalbos darbais – būtų palengvinti milžiniški žmonijos, tiek dvasiniai, tiek fiziniai, poreikiai, ir kad atsidavusi dosnumas, neišsemamas Jėzaus Kristaus Mistinio Kūno vaisingumas, galėtų spindėti visame pasaulyje.
98. Kadangi Kristaus meilės Bažnyčiai didumas prilygsta jos nuolatinei veiklai, mes visi turime su tuo pačiu uoliu ir karštu meilės jausmu mylėti Kristaus Mistinį Kūną. Nuo savo Įsikūnijimo momento, kai Jis padėjo Bažnyčios pamatus, iki paskutinio mirtingo atodūsio, mūsų Atpirkėjas, nors ir būdamas Dievo Sūnus, nė akimirkos nenustojo vargti, kad įsteigtų ir sustiprintų savo Bažnyčią, ar tai būtų duodamas mums švytintį savo šventumo pavyzdį, ar pamokslaujant, ar bendraujant, ar renkantis ir mokant mokinius. Tad mes norime, kad visi, kurie laiko Bažnyčią savo motina, rimtai apmąstytų, kad ne tik dvasininkija ir tie, kurie pašventė save Dievui religiniame gyvenime, bet ir kiti Jėzaus Kristaus Mistinio Kūno nariai taip pat, kiekvienas savo laipsnyje, turi pareigą uoliai ir nuolat dirbti šio Kūno statybai ir augimui. Ypač norime, kad tai turėtų omenyje Katalikų Akcijos nariai, kurie padeda Vyskupams ir kunigams jų apaštališkame darbe – ir jų garbei tebūnie pasakyta, jie tai supranta – taip pat ir tų pamaldžių asociacijų nariai, kurios dirba tam pačiam tikslui. Nėra tokio, kuris nesuprastų, kad jų energingas uolumas yra didžiausios svarbos ir didžiausio svorio, ypač dabartinėmis aplinkybėmis.
99. Šiuo kontekstu negalime praleisti tylomis šeimų tėvų ir motinų, kuriems mūsų Gelbėtojas patikėjo jauniausius savo Mistinio Kūno narius. Karštai prašome jų, dėl Kristaus ir Bažnyčios meilės, kuo didžiausią dėmesį skirti jiems patikėtiems vaikams ir apsaugoti juos nuo įvairių pinklių, į kurias jie šiais laikais gali taip lengvai patekti.
100. Mūsų Atpirkėjas ypač parodė savo degančią meilę Bažnyčiai, melsdamasis už ją dangaus Tėvui. Prisimindami tik kelis pavyzdžius: visi žino, Gerbiani Broliai, kad prieš Kryžiavimą Jis ne kartą meldėsi už Petrą, už kitus Apaštalus, už visus, kurie per šventąjį Evangelijos pamokslavimą Juo patikės.
101. Sekdami Kristaus pavyzdžiu, mes taip pat turėtume kasdien melsti derliaus Viešpatį siųsti darbininkų į savo derlių. Mūsų vieninga malda turėtų kasdien kilti į dangų už visus Jėzaus Kristaus Mistinio Kūno narius; pirmiausia už Vyskupus, kurie ypač atsakingi už savo atitinkamas vyskupijas; tada už kunigus ir religinius, tiek vyrus, tiek moteris, kurie yra pašaukti tarnauti Dievui, ir kurie, namuose ir užsienio misijose, saugo, didina ir skatina Dieviškojo Atpirkėjo Karalystę. Nė vienas šio pagirtino Kūno narys neturi būti pamirštas šioje bendroje maldoje; ir tegul būna ypač prisimenami tie, kurie slegia šios žemiškosios tremties liūdesius ir kančias, taip pat už kančias sielas Skaistykloje. Taip pat neturi būti pamiršti tie, kurie mokomi krikščioniškosios doktrinos, kad jie galėtų kuo greičiau priimti krikštą.
102. Panašiai mes karštai norime, kad ši vieninga malda apimtų ta pačia karšta meile ir tuos, kurie, dar neapšviesti Evangelijos tiesos, vis dar yra už Bažnyčios tvoros, ir tuos, kurie dėl apgailėtino susiskaldymo yra atsiskyrę nuo mūsų, kurie, nors ir neverti, atstovaujame Jėzaus Kristaus asmenį žemėje. Tad pakartokime tą dieviškąją mūsų Gelbėtojo maldą dangaus Tėvui: „Kad visi būtų viena, kaip tu, Tėve, manyje, o aš tavyje, kad jie taip pat būtų viena mumyse; kad pasaulis tikėtų, jog tu mane siuntei.“
103. Kaip žinote, Gerbiami Broliai, nuo pat mūsų Pontifikato pradžios mes pavedėme dangaus globai ir vadovavimui tuos, kurie nepriklauso matomam Katalikų Bažnyčios Kūnui, iškilmingai pareikšdami, kad sekdami Gerojo Ganytojo pavyzdžiu nieko labiau netrokštame, kaip kad jie turėtų gyvenimą ir turėtų jo gausiai. Prašydami visos Bažnyčios maldų, norime šią iškilmingą deklaraciją pakartoti šioje Enciklikoje, kurioje paskelbėme „didžiojo ir šlovingo Kristaus Kūno“ pagyrimus, ir iš širdies, perpildytos meilės, prašome kiekvieno iš jų atsiliepti į vidinius malonės judesius ir siekti išsivaduoti iš būsenos, kurioje jie negali būti tikri dėl savo išganymo. Mat net jei pasąmoningu troškimu ir ilgesiu jie turi tam tikrą ryšį su Atpirkėjo Mistiniu Kūnu, jie vis dar lieka netekę tų daugelio dangaus dovanų ir pagalbos, kurios gali būti mėgaujamos tik Katalikų Bažnyčioje. Tad teįžengia į katalikišką vienybę ir, sujungti su mumis viename, organiškame Jėzaus Kristaus Kūne, tebėga kartu su mumis prie vienos Galvos šlovingos meilės visuomenėje. Ištvėrę maldoje Dvasiai meilės ir tiesos, mes laukiame jų su atvira ir ištiesta ranka, kad jie ateitų ne į svetimus namus, bet į savo, savo tėvo namus.
104. Nors mes norime, kad šią nenutrūkstamą maldą Dievui keltų visas Mistinis Kūnas kartu, kad visi klaidžiojantys avinai paskubėtų įeiti į vienintelę Jėzaus Kristaus tvorą, vis dėlto mes pripažįstame, kad tai turi būti padaryta jų pačių laisva valia; nes niekas netiki, jei nenori tikėti. Tad tie tikrai nėra autentiški krikščionys, kurie prieš savo tikėjimą yra verčiami eiti į bažnyčią, prieiti prie altoriaus ir priimti Sakramentus; nes „tikėjimas, be kurio neįmanoma patikti Dievui“, yra visiškai laisvas „proto ir valios paklusnumas.“ Todėl, kai kada nors, nepaisant šios Apaštališkosios Sėdynės nuolatinio mokymo, kas nors yra verčiamas priimti katalikų tikėjimą prieš savo valią, mūsų pareigos jausmas reikalauja, kad mes pasmerktume šį veiksmą. Mat žmonės turi būti veiksmingai traukiami į tiesą per šviesos Tėvą per Jo mylimo Sūnaus dvasią, nes, apdovanoti laisva valia, jie gali netinkamai naudotis savo laisve po proto sujudimo ir žemesnių troškimų impulso. Deja, daugelis vis dar klajoja toli nuo katalikiškosios tiesos, nenorėdami sekti dieviškosios malonės įkvėpimų, nes nei jie, nei tikintieji pakankamai uoliai nemeldžia Dievo šiuo ketinimu. Dar ir dar kartą prašome visų, kurie karštai myli Bažnyčią, sekti Dieviškojo Atpirkėjo pavyzdžiu ir nuolat atsiduoti tokiai maldai.
105. Ir taip pat, ypač dabartine krize, mums atrodo ne tik tinkama, bet ir būtina, kad nuoširdžios maldos būtų aukojamos už karalius, kunigaikščius ir visus tuos, kurie valdo tautas ir taip yra pajėgūs padėti Bažnyčiai savo apsauginėmis galiomis, kad, konfliktui pasibaigus, „taika, teisingumo darbas“ pagal dieviškosios meilės impulsą galėtų iškilti iš šios siaučiančios audros ir būti atkurta pavargusiam žmogui, ir kad šventoji Motina Bažnyčia „galėtų ramiai ir taikingai gyventi visuose pamaldume ir skaistume.“ Turime maldauti Dievo, kad tautų valdovai mylėtų išmintį, kad Šventosios Dvasios griežtas sprendimas niekada nekristų ant jų: „Kadangi esate Jo Karalystės tarnai, jūs neteisingai teisėte, nei laikėtės teisingumo įstatymo, nei ėjote pagal Dievo valią; baisiai ir greitai Jis pasirodys jums; nes labiausiai griežtas sprendimas bus tiems, kurie valdo. Mat mažam bus parodytas gailestingumas; bet galingieji bus galingai kankinami. Dievas nebus jokio žmogaus asmens, nei bijos jokio žmogaus didybės; nes Jis sukūrė mažą ir didelį, ir Jis vienodai rūpinasi visais. Bet didesnis bausmės yra pasiruošęs galingiesiems. Todėl jums, karaliai, šie žodžiai, kad išmoktumėte išmintį ir nenuklystumėte nuo jos.“
106. Be to, Kristus įrodė savo meilę savo nekaltai Nuotakai ne tik didžiulių darbų ir nuolatinės maldos kaina, bet ir savo kančiomis bei kentėjimais, kuriuos Jis noriai ir mylėdamas ištvėrė jos labui. „Mybėdamas savuosius… Jis juos mylėjo iki galo.“ Iš tiesų tik savo Kraujo kaina Jis nupirko Bažnyčią. Tad sekime džiaugsmingai kraujuojančiais mūsų Karaliaus pėdsakais, nes tai būtina mūsų išganymui: „Jei esame pasodinti kartu pagal Jo Prisikėlimo paveikslą.“ ir „jei mirėme su Juo, gyvensime ir su Juo.“ Taip pat mūsų uoli meilė Bažnyčiai to reikalauja, ir mūsų broliška meilė tų sielų labui, kurias ji gimdo Kristui. Mat nors mūsų Gelbėtojo žiauri aistra ir mirtis Bažnyčiai užtarnavo begalinę malonių lobyną, Dievo nesuvokiama apvaizda nusprendė, kad šios malonės nebus suteiktos mums visų iš karto; bet jų didesnis ar mažesnis gausumas ne maža dalimi priklausys nuo mūsų pačių gerų darbų, kurie ant žmonių sielų nulydės dangaus dovanų lietų, laisvai teikiamą Dievo. Šios dangaus dovanos tikrai tekės gausiau, jei ne tik karštai melsimės Dievui, ypač kasdien, jei įmanoma, dalyvaujant Eucharistinėje Aukoje; jei ne tik stengsimės palengvinti vargšų ir sergančiųjų kančias krikščioniškosios meilės darbais, bet ir nukreipsime savo širdis į amžinojo gėrio dalykus, o ne į šio pasaulio praeinančius dalykus; jei tramdysime šį mirtingą kūną savanoriška atgaila, uždraudami jam tai, kas draudžiama, ir priversdami jį daryti tai, kas sunku ir nemalonu; ir galiausiai, jei nuolankiai priimsime iš Dievo rankų šio dabartinio gyvenimo naštas ir sielvartus. Taip, pagal Apaštalą, „mes užpildysime tai, kas trūksta Kristaus kentėjimų mūsų kūne dėl Jo Kūno, kuris yra Bažnyčia.“
107. Rašydami šiuos žodžius, prieš mūsų akis, deja, praeina beveik begalinė nelaimingų būtybių minia, dėl kurios mes liejame sielvarto ašaras; sergantieji, vargšai, neįgalieji, našlės, našlaičiai ir daugelis ne retai net mirtinai išsekę dėl savo ar savo šeimų skausmingų išbandymų. Su tėviška širdimi raginame visus, kurie dėl kokios priežasties yra panirę į sielvartą ir kančią, pasikelti akis į dangų su pasitikėjimu ir savo sielvartus paaukoti Tam, kuris vieną dieną juos gausiai apdovanos. Tegul visi prisimena, kad jų kančios nėra veltui, bet kad jos atsipirks didžiuliu jų ir Bažnyčios pelnu, jei šiam tikslui jos bus ištveriamos su kantrybe. Kasdienis Maldaus Apaštalų narių pasiūlymas labai prisidės prie šio ketinimo efektyvumo, ir mes džiaugiamės šia proga aukštai rekomendavę šią Asociaciją kaip ypač Dievui mielą.
108. Niekada nebuvo laiko, Gerbiami Broliai, kai sielų išganymas nebūtų visiems uždėjęs pareigos sujungti savo kančias su mūsų Dieviškojo Atpirkėjo kančiomis. Bet šiais laikais ta pareiga yra aiškesnė nei bet kada, kai gigantiškas konfliktas uždegė beveik visą pasaulį ir paliko po savęs tiek mirties, tiek vargo, tiek sunkumų; taip pat šiais laikais, ypač būdu, tai yra visų pareiga bėgti nuo ydų, pasaulio traukos, nevaldomų kūno malonumų, taip pat nuo pasaulietiško lengvabūdiškumo ir tuštybės, kurie nieko neprideda prie krikščioniškojo sielos ugdymo ar dangaus užsitarnijimo. Verčiau tebūnie giliai išgraviruoti mūsų mintyse mūsų nemirtingo pirmtako Leono Didžiojo reikšmingi žodžiai, kad per Krikštą mes tampame nukryžiuotojo kūnu: ir šv. Ambraziejaus nuostabi malda: „Nešk mane, Kristau, ant Kryžiaus, kuris yra klajokliams išganymas, vienintelis pavargusiųjų poilsis, kuriame vien tik gyvena mirštantieji.“
109. Baigdami negalime susilaikyti dar ir dar kartą ragindami visus mylėti šventąją Motiną Bažnyčią atsidavusia ir aktyvia meile. Jei tikrai rūpinamės visos žmogaus šeimos išganymu, nupirkta brangiuoju Krauju, turime kasdien Amžinajam Tėvui aukoti savo maldas, darbus ir kančias jos saugumui ir jos nuolatiniam, vis vaisingesniam augimui. Ir kol dangus slegia audros debesys, o dideli pavojai grasina visai žmogiškajai visuomenei ir pačiai Bažnyčiai, įsipareigokime patys ir visa, ką turime, Gailestingumo Tėvui, šaukdamiesi: „Žiūrėk žemyn, maldaujame Tave, Viešpatie, į šią Tavo šeimą, už kurią mūsų Viešpats Jėzus Kristus nesudvejojo būti išduotas į piktų žmonių rankas ir iškęsti Kryžiaus kančias.“
110. Tegul Mergelė Dievo Motina išgirsta mūsų tėviškos širdies maldas – kurios yra ir jūsų – ir išprašo visiems tikrą meilę Bažnyčiai – ji, kurios be nuodėmės siela buvo pripildyta dieviškosios Jėzaus Kristaus Dvasios virš visų kitų sukurtų sielų, kuri „visos žmogaus giminės vardu“ davė sutikimą „dvasinei Dievo Sūnaus ir žmogaus prigimties santuokai.“ Jos nekaltoje įsčiose Kristus, mūsų Viešpats, jau nešiojo aukštą Bažnyčios Galvos titulą; nuostabiu gimimu ji pagimdė Jį kaip visos antgamtinės gyvybės šaltinį ir pristatė ką tik gimusį, kaip Pranašą, Karalių ir Kunigą tiems, kurie, tarp žydų ir pagonių, pirmieji atėjo Jo garbinti. Be to, jos vienintelis Sūnus, paklusdamas motinos maldai „Kanoje Galilėjos“, atliko stebuklą, kuriuo „jo mokiniai Juo patikėjo.“ Tai buvo ji, antroji Ieva, kuri, laisva nuo visų nuodėmių, tiek prigimtinės, tiek asmeninės, ir visada glaudžiausiai sujungta su savo Sūnumi, ant Golgotos jį aukojo Amžinajam Tėvui už visus Adomo vaikus, suteptus jo nelaimingo kritimo nuodėmėmis, ir jos motinos teisės bei meilė buvo įtrauktos į auką. Taip ji, kuri pagal kūną buvo mūsų Galvos motina, per pridėtą skausmo ir šlovės titulą tapo pagal Dvasią visų Jo narių motina. Ji per savo galingas maldas išprašė, kad mūsų Dieviškojo Atpirkėjo Dvasia, jau duota ant Kryžiaus, būtų suteikta kartu su stebuklingomis dovanomis naujai įsteigtai Bažnyčiai Sekminių metu; ir galiausiai, ištverdama su drąsa ir pasitikėjimu didžiulę savo sielvarto ir apleistumo naštą, ji, tikroji Kankinių Karalienė, daugiau nei visi tikintieji „užpildė tai, kas trūksta Kristaus kentėjimų… dėl Jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“; ir ji ir toliau turi tą patį motinišką rūpestį ir karštą meilę Jėzaus Kristaus Mistiniam Kūnui, gimusiam iš prakirstos Gelbėtojo Širdies, kokią ji puoselėjo ir maitino Kūdikį Jėzų lopšyje.
111. Tegul ji, tada, visų Kristaus narių švenčiausioji Motina, kuriai su pasitikėjimu pašventinome visą žmoniją, ir kuri dabar viešpatauja danguje su savo Sūnumi, jos kūnas ir siela spinduliuoja dangaus šlove – tegul ji niekada nenustoja prašyti iš Jo, kad gausūs malonių srautai tekėtų iš aukštosios Galvos į visus Mistinio Kūno narius. Tegul ji šiais laikais, kaip ir anksčiau, apgaubia Bažnyčią savo apsaugos apsiaustu ir išprašo iš Dievo, kad bent dabar Bažnyčia ir visa žmonija galėtų mėgautis taikesniais laikais.
112. Pasitikėdami šia aukštąja viltimi, iš perpildytos širdies teikime jums visiems, Gerbiami Broliai, ir jums patikėtoms kaimenėms, kaip dangaus malonių įžadą ir mūsų ypatingos meilės ženklą, Apaštališkąjį Palaiminimą.

Duota Romoje, prie Šv. Petro, birželio dvidešimt devintąją dieną, Šventųjų Apaštalų Petro ir Pauliaus šventės metu, 1943 metais, mūsų Pontifikato penktaisiais metais.

Pijus XII